Apie piliečio prievolė gintis ir ginti valstybę bei Suomijos pavyzdį

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininko prof. Vytauto Landsbergio kalba konferencijoje „Piliečio galimybės gintis ir ginti valstybę“ (vyko 2019-11-123 Lietuvos Respublikos Seime).
Visa kalba publikuojama skiltyje VEIKLA–>STRAIPSNIAI

Apie Suomijos pavyzdį ir Žiemos karą, kurį sovietų kariuomenė pradėjo prieš 80 metų –
1939 m. lapkričio 30 d.

Prof. V. Landsbergis  pabrėžė, kad piliečių dvasia ir įsitikinimas yra labai galingi ginklai. Juos reikia turėti, puoselėti, tobulinti.
Jeigu neturi tų ginklų, tai jau esi pusiau beginklis, net pats savo silpnumu provokuoji agresorių: „ai, jie ten nepasiruošę, jie nenusiteikę gintis, mes juos lengvai patvarkysim“.
Į tuos galingus ginklus verta ir reikia investuoti. Tokia turėtų būti valstybės politika.
Ir pradėti reikėtų nuo švietimo politikos – investuoti ne tik į jaunimo, bet ir visuomenės švietimą. investuoti lėšų būtina, nes kitaip maitinsi svetimą kariuomenę.
Šiandien mes investuojame nepakankamai. Suomiai 1939-aisiais metais buvo investavę ir įsitikinę būtinybe gintis. Čia ypatingą įtaka darė maršalas Manerheimas, kuris neturėjo jokių abejonių, kad Suomija bus puolama, ir, kol ji dar turi laiko, kol yra neužpulta valstybė, ji turi pasirengti. Ir tai buvo daroma. Ir todėl suomiai ne tiktai techniškai, bet ir moraliai pasirengė. Ir todėl apsigynė, kas būtų neįtikėtina, pagalvojus apie jėgų santykį.
Yra jų filmas „Žiemos karas“, labai įsimenantis, įspūdingas ir instruktyvus filmas. Gal nemaža mūsų yra matę, bet aš norėčiau, jeigu turėčiau kokį autoritetą, tai ir reikalaučiau, kad jis būtų rodomas ir Lietuvos televizijoje (ir ne vieną kartą), ir būtų įtrauktas į mokyklų programas. Jeigu reikia mokėti už autorines teises, tai reikia mokėti. Už gynybą reikia mokėti. O čia yra ginklas, kuris turi būti sąmonėje aktualus, nušlifuotas ir veiklus.
Pavyzdžiui, tame filme labai gerai matoma, jog suomiai – paprasti kaimų gyventojai, ypač pasienyje rytų regionuose – žino, koks iššūkis laukia, tuo labiau, kai agresyvi kaimynė jau ultimatumais, spaudimais anonsuoja savo reikalavimus ir demonstruoja jėgą, kad „jūs turit paklusti, arba mes turėsim teisę panaudoti jėgą, jeigu jūs neklausot, nenaudėliai“. Tai suomiai žino, savanoriai, šauliai – t.y. kaimo žmonės – kurie pratybose dalyvauja, kurie kiekvienas turi ginklą, valo jį ruošia ir žino, kad įtampa labai didelė, derybos kažkokios vyksta tarp Helsinkio ir Maskvos, bet, matyt, nieko gero gal ir nebus, kad teks susiremti. Ir labai ramiai tie vyrai ruošiasi. Jie žino, kad jie turi būti pasiruošę. Jie laukia ir jie sutinka priešą, būtent, pasirengę. Moraliai jie yra pasirengę. Jie nežino valandos, kada reikės paimti tą šautuvą, atsigulti už kokios nors užtvaros ir šaudyti į tuos su smailiomis kepurėlėmis, kurie pradės eiti per sieną į jų žemę, į svetimą, bet jų – suomių – savą žemę. Kai pradės eiti svetimi kareiviai, tai jokių neturės būti klausimų – ar jau šauti, ar dar nešauti?
Ar tas filmas yra rodomas Lietuvoje? Nėra rodomas, gal iš viso nerodomas. Vieną kartą gal buvo kur parodyta televizijoje. Ką reiškia kartą? Tai tas pats kaip vieną kartą nueiti į mišką ir iššauti. „A, veikia ginklas“. …Ir padėti rūdyti toliau. Taip neturi būti, ypač mūsų situacijoje. Mūsų istorinėje patirtyje ir dabartyje tas filmas turi būti aktualus ir ypač jaunimui. 

Filmas „Žiemos karas“ (Suomija, 1989 m.., rež. Pekka Parikka)

Paskelbta Pilietinė gynyba, VAS nariai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.