Į vietą amžinos garbės atgulė Antano Kraujelio palaikai

Pirmojo atkurtosios Lietuvos vadovo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko, LKKSS VAS garbės nario Vytauto Landsbergio kalba, pasakyta 2019-10-26, šeštadienį, prie partizano kapo

2019-10-26 Antakalnio kapinese. E.Blaževič/ LRT nuotr.„Į vietą amžinos garbės“  – tai žodžiai iš tremtinių dainiaus Vytauto Cinausko dainos, kuri pavirtusi partizanų atminimo himnu ir kalba teisybę.
Šiandien čia atgula Antano Kraujelio palaikai. Ne taip, kaip Cinausko skaudžiose eilėse pasakyta:

Į vietą amžinos garbės,
kurią vien budeliai težino.

Šia vietą žino ir žinos ir kario savanorio artimieji, ir visi Lietuvos kariai, ir visa Lietuva. Galų gale, tai patogi vieta šventoje Vilniaus žemėje laukti teismo dienos paskutinės.
Antanas Kraujelis buvo vienas iš daugelio, iš daugybės pasiryžusių Lietuvos patriotų, dažniausiai jaunų žmonių, kurie būtų galėję ilgai ir (kai kam atrodytų) gražiai ir neblogai gyventi, bet jie norėjo garbingai gyventi, nors ir trumpai. Ir jis liko ne tik vienas iš jų, bet ir ypatingas, kaip ypatinga jo legenda. Kartu ir tikrovė, kaip tikras žmogus – su savo jausmais, su savo viltimis, su savo paprastu įsitikinimu, kad Lietuva yra tai, dėl ko verta ir gyventi, ir mirti, su savo rūpesčiu, simpatijom, meilėm artimiesiems, meile artimoms moterims, iš kurių liko jo vaikų. Tai buvo tikras žmogus. Ir tai buvo legenda. Liko legenda.
2019-10-26 Antakalnio kapinese. E.Blaževič/ LRT nuotr.Kai aš susimąstau, dabar man atplaukia prisiminimas iš kažkokių senų laikų – tai buvo 1962-ieji metai, kai mažas būrelis draugų keliavome po Aukštaitijos ežerus ir miškus: Tauragnas, Pakasas, Baluošas… Ir sklido tokia žinia (kažkas perspėjo, ar buvo kalbama) – kažkur vaikšto Kraujelis. Partizanas! Jau seniai pasibaigė ta kova, o vaikšto Kraujelis miškuose. Galėjo būti net truputį baugu, o iš tikrųjų – svarbu: dar yra Lietuvos partizanas! Gal kur nors netoliese? Ir tai liko mano, tų laikų keliautojo po Aukštaitijos ežerus mintyje: Kraujelis… Ir liko žinoma ne tik tose apylinkėse, kur jis veikė, pasirodydavo net uniformuotas ir tartum suvokdamas (ne tartum, bet iš tikrųjų suvokdamas) savo ypatingą misiją: „Aš dar esu ir turiu būti“ . Jokio legalizavimosi, atsiprašymo, noro gyventi. Jis buvo pasirinkęs ir nesitraukė nuo to pasirinkimo iki paskutinės akimirkos. „Aš gyvas nepasiduosiu. Aš mirsiu nenugalėtas“ – taip jis ir padarė. Ir liko įpareigojimas Lietuvai, kuri niekad negali būt nugalėta. Kas beįvyktų, Lietuva nebus nugalėta. Štai ką reiškia paprasto kaimo vaikino ir vyriškio pasirinktas kelias: Lietuva nebus nugalėta.
Teisinga. Kiek bebūtų blogų reiškinių, kai matome, kad priešas nestygsta, priešas stengiasi šmeižti, niekinti, žeminti – nebus nugalėta. Tai paliko mums kaip savo gyvenimo ir pasirinkimo pavyzdį  Antanas Kraujelis. Paprasti žodžiai, kuriais jis ateidavo iš miško, kuriame vaikščiodavo kaip amžinai ošiančioje laisvųjų karininkų ramovėje ir užeidavo pas žmones  ir sakydavo: „bus Lietuva“. Labai panašiai ir mano tėvas sakydavo: „aš nesulauksiu, bet jūs sulauksite“. Visai tie patys žodžiai, kaip ir jo: „Jūs sulauksite“. Bet nepamirškime Antano Kraujelio posakio su būsimąja nuosaka: Bus Lietuva. Mes turim užtikrinti, kad tas žodis virstų kūnu, kad Lietuva tikrai būtų ir toliau būtų. Nes vardan to tokie vyrai ir moterys atidavė savo gyvybes.
Į amžino poilsio vietą išlydime Lietuvos karį.

Daugiau nuotraukų publikuojama skirsnyje FOTOGALERIJA->2019 METAI

2019-10-26 Antakalnio kapinėse. E.Blaževič/ LRT nuotr.

 

Paskelbta Antroji banga, VAS nariai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.