Anne Applebaum,
žurnalistė, Johnso Hopkinso universiteto SNF Agoros instituto dėstytoja:
Amerikos ir Europos lyderių vaizduotės skurdumas privedė pasaulį prie karo slenksčio.
O, kaip aš pavydžiu Liz Truss jos galimybės! Ir kaip man gaila, kad ji nesugebėjo tuo pasinaudoti! Tiems, kurie apie ją niekada negirdėjo, Truss yra lengvo svorio Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorė, vasario 10 d. nuvykusi į Maskvą pasakyti savo kolegai Rusijoje Sergejui Lavrovui, kad jo šalis neturėtų įsiveržti į Ukrainą. Ši kelionė nebuvo sėkminga. Šaltoje spaudos konferencijoje S. Lavrovas jų susitikimą apibūdino kaip nebylio ir kurčiojo pokalbį; vėliau dar nutekino faktą, kad ji supainiojo kai kuriuos Rusijos regionus su Ukrainos regionais, siekdamas šiek tiek įžeisti bendrą žalą.
Ak, kaip aš pavydžiu Liz Truss turėtos galimybės! Ir kaip apmaudu, kad ji visiškai nesugebėjo ja pasinaudoti! Tiems, kas niekad apie L. Truss nėra girdėję, pasakysiu, kad ji yra ne itin nuovoki Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorė, nuvykusi į Maskvą pasakyti savo kolegai Rusijoje Sergejui Lavrovui, kad jo šalis nesiveržtų į Ukrainą. Kelionė nebuvo sėkminga. Šaltoje spaudos konferencijoje S. Lavrovas jų susitikimą apibūdino kaip nebylio ir kurčiojo pokalbį; vėliau išdavė, kad L. Truss supainiojusi kai kuriuos Rusijos regionus su Ukrainos regionais, bendrą įžeidimą palydėdamas dar vienu įgėlimu.
S. Lavrovas taip yra elgęsis daug kartų anksčiau. Pernai jis bjauriai elgėsi su Europos Sąjungos užsienio politikos vadovu Josepu Borrelliu. Buvo nemalonus tarptautinėse konferencijose ir nemandagus su žurnalistais. Toks jo elgesys – ne atsitiktinis. S. Lavrovas, kaip ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, naudoja agresiją ir sarkazmą kaip priemones parodyti panieką pašnekovui, pateikti derybas kaip beprasmes dar joms neprasidėjus, kelti baimę ir apatiją. Taip siekiama įstumti kitus diplomatus į gynybinę poziciją arba priversti pasiduoti iš pasibodėjimo.
Tačiau tai, kad S. Lavrovas nepagarbus ir nemalonus, – anokia naujiena. Nieko nauja ir tai, kad V. Putinas valandų valandas dėsto užsienio lyderiams savo asmenines ir politines nuoskaudas. Taip jis elgėsi pirmą kartą susitikęs su JAV prezidentu Baracku Obama prieš daugiau nei dešimtmetį, lygiai taip pat – praeitą savaitę bendraudamas su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu. L. Truss turėjo visa tai žinoti. Užuot tuščiai kalbėjusi apie taisykles ir vertybes, ji galėjo pradėti spaudos konferenciją štai taip:
Labas vakaras, ponios ir ponai spaudos atstovai. Džiaugiuosi galėdama prisijungti prie jūsų po susitikimo su kolega ministru Rusijoje Sergejumi Lavrovu. Šį kartą negaišome laiko aptarti sutarčių, kurių jis nesilaikys, ir pažadų, kurių jis netesės. Užtat pasakėme, kad įsiveržimas į Ukrainą labai labai brangiai kainuos – brangiau, nei jis kada galėjo įsivaizduoti. Dabar ketiname visiškai nutraukti Rusijos dujų importą – Europa energijos išteklių ras kitur. Šiuo metu ruošiamės padėti Ukrainos priešinimuisi; jei reikės – talkinsime ir visą dešimtmetį. Keturgubiname paramą Rusijos opozicijai, taip pat ir Rusijos žiniasklaidai. Norime užtikrinti, kad rusai išgirstų tiesą apie šį įsiveržimą, ir kuo garsiau. O jei jūs norėsite pakeisti režimą Ukrainoje, mes pasistengsime, kad režimas pasikeistų Rusijoje.
L. Truss (arba J. Borrellis prieš ją) galėjo pridėti bent trupinėlį asmeninio įžeidimo paties S. Lavrovo stiliumi ir garsiai pasvarstyti, kaip čia yra, kad iš S. Lavrovo oficialaus atlyginimo išlaikomas jo šeimos naudojamas prabangus nekilnojamas turtas Londone. Ji galėjo išvardyti daugybę kitų Rusijos valstybės tarnautojų, siunčiančių savo vaikus į mokyklas Paryžiuje ar Lugane. Ji galėjo paskelbti, kad šie vaikai, visi iki vieno, dabar yra pakeliui namo kartu su tėveliais: daugiau jokios Amerikos mokyklos Šveicarijoje! Jokių pied-à-terres restoranų ir butukų Naitsbridže! Jokių jachtų Viduržemio jūroje!
Žinoma, L. Truss – kaip ir J. Borrellis, kaip E. Macronas, kaip Vokietijos kancleris, vyksiantis į Maskvą vasario 15 d. – niekada nedrįstų pasakyti ko nors panašaus, net už uždarų durų. Deja, Vakarų lyderiai ir diplomatai, šiuo metu bandantys atitolinti Rusijos viržimąsi į Ukrainą, vis dar mano gyveną pasaulyje, kuriame paisoma taisyklių, kur laikomasi diplomatinio protokolo, o mandagi kalba vertinama. Visi jie mano, kad nuvykę į Rusiją kalbėsis su žmonėmis, kurių mąstymą galima pakeisti argumentais ar diskusija. Jie tiki, kad Rusijos elitui rūpi tokie dalykai kaip jo „reputacija“. Bet taip nėra.
Išties, dabar bendraudami su naujo tipo autokratais, nesvarbu, veikiančiais Rusijoje, Kinijoje, Venesueloje ar Irane, susiduriame su visai kažkuo kitu – žmonėmis, kurių nedomina nei sutartys nei dokumentai, žmonėmis, gerbiančiais tik kietąją galią. Rusija pažeidžia 1994 m. pasirašytą Budapešto memorandumą, užtikrinantį Ukrainos saugumą. Ar kada girdėjote V. Putiną apie tai kalbant? Žinoma, ne. Jam rūpesčio nekelia ir jo nepatikima reputacija: melas neleidžia priešininkams atsipalaiduoti. S. Lavrovas taip pat nepergyvena, jog jo gali nekęsti, nes neapykanta jam sukuria galios aurą.
Jų intencijos taip pat skiriasi nuo mūsiškių. V. Putino tikslas nėra klestinti, taiki, turtinga Rusija, bet jo toliau valdoma Rusija, S. Lavrovo tikslas – išlaikyti savo vietą tamsiame Rusijos elito pasaulyje ir, žinoma, išsaugoti savo turtus. Tai, ką mes vadiname „interesais“, ir tai, ką turi omeny jie, nėra tas pats. Klausydami mūsų diplomatų, jie negirdi nieko, kas iš tikrųjų keltų grėsmę jų padėčiai, galiai, asmeniniam turtui. Nepaisant visų mūsų kalbų, lig šiol niekas rimtai nebandė padaryti galo Rusijos pinigų plovimui Vakaruose arba Rusijos politinei ar finansinei įtakai Vakarų šalyse, o ne šiek tiek juos apriboti. Niekas rimtai nesvarstė, kad Vokietija dabar turėtų pasidaryti nepriklausoma nuo Rusijos dujų, kad Prancūzija turėtų uždrausti Rusijos pinigus priimančias politines partijas arba, kad Jungtinė Karalystė ir JAV turėtų nebeleisti Rusijos oligarchams pirkti nuosavybės Londone ar Majamyje. Niekas nepasiūlė minties, kad tinkamas atsakas į V. Putino informacinį karą su mūsų politine sistema būtų informacinis karas su jo politine sistema.
Dabar esame ant katastrofiško konflikto slenksčio. Amerikiečių, britų ir Europos ambasados Ukrainoje evakuojamos, piliečiai raginami išvykti. Tačiau šis grėsmingas metas liudija ne tik diplomatijos nesėkmę; jis taip pat atspindi vakarietiškos vaizduotės neįgalumą, ilgalaikį visos kartos diplomatų, politikų, žurnalistų, intelektualų nenorą suprasti, kokia valstybe Rusija tampa, ir atitinkamai tam pasiruošti. Mes nenorėjome matyti tikrųjų šios šalies atstovų veidų. Nenorėjome su jais kalbėtis jiems reikšmingesniu tonu. Dabar gali būti per vėlu.