Buvo transliuojama V.Landsbergio kalba, S.Pečeliūnas įteikė apdovanojimą partizanui Bronislovui Juospaičiui
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio kalba
Malonūs kolegos, Lietuvos Seimo nariai ir aukštieji pareigūnai. Sveikinu Jus mūsų didelės šventės – Lietuvos atgimimo, prisikėlimo ir Antrosios respublikos gimtadienio – proga.
Pasidalinsiu mintimis ne tik apie tai, kas ir kaip anuomet buvo, bet ir apie tai, ko tada, 1990-aisiais, nespėjome apgalvoti ir sutvarkyti. Tai lieka jaunesniems, nes jie turės toliau ręsti Lietuvos valstybės pamatus, kurti jos politiką ir kuo švaresnė teisę>
Turiu minčių būtent apie valstybės teisę – fundamentum regnorum. Kovo 11-ąją gavom pareigą ir spėjom priimti pagrindinį konstitucinių valstybės atkūrimo įstatymų paketą, arba rinkinį. Vaizdas buvo aiškus – vadinamoji LTSR yra neteisėtas ir neteisinis darinys, okupantų primesta šabloniška klišė – neva Sovietų Socialistinė Respublika, kurioje nėra nei rinktų „sovietų“ valdžios nei socializmo, nei respublikos. Laisvos valstybės pagrindai turi būti kitokie: tikra Respublika su atskaitinga Tautai valdžia, laisvai pasirenkamos ar žmoniško socializmo formos, ar modernaus kapitalizmo, t. y. laisvosios rinkos bendruomeninės formos.
Taip, turėdami pasitvirtinę laikinąją postsovietinę Konstituciją, formaliai savą, nepriklausomą, nederintą su jokia Maskva, iš karto pradėjome rengti ir naują Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurią priėmėme Tautos referendume po pustrečių metų 1992-ųjų spalį – lapkritį. Referendumas plius paskelbimo procedūra, nes galioja tik paskelbti įstatymai
Bet kol kas klampojam po senas balas. Ypač valstybės teisės požiūriu. Antai Baudžiamasis kodeksas, su kuriuo toliau gyvenome, numatė baustinus karo nusikaltimus dėl kariškių veiksmų prieš civilius karo veiksmų zonoje – taip rašė sovietinis kodeksas. Tačiau visa okupuotos Lietuvos teritorija 50 metų buvo vienokių ar kitokių karo veiksmų zona. Nuo raudonojo teroro ir masinių trėmimų iki sausio 13-osios. O atkūrę valstybę ir veikdami kodeksų srityje nuleistomis rankovėmis nesugebėjome suimti net Rainių miškelio sadistinių žudynių organizatoriaus. Jis, kolegų perspėtas, pasitraukė į Rusiją ir ten ramiai nugyveno amželį, gaudamas didelę KGB pulkininko pensiją.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 metų deklaracijoje apie būsimą laisvą Lietuvą aiškiai sakoma: išdavikai atsakys prieš Lietuvos teismą. Nors šiandien tai veikiantis mūsų valstybinės teisės įstatymas, sistemos dalis, negirdėjau, kad kada nors būtų juo remiamasi. Girnapusė.
Karo nusikaltimai buvo totaliai pašalinti iš 1994-ųjų metų naujojo Baudžiamojo kodekso. Kieno interesas? Ar nebuvo įvykdyta daugybės karo nusikaltimų? Reikėjo naujų rinkimų, kad naujas Seimo pirmininkas imtųsi iniciatyvos užpildyti nesuvokiamo Baudžiamojo kodekso spragą. Tai buvo padaryta 1997-ųjų pradžioje.
Blogiausia, kad teismų praktikoje susijaukė nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas. Kaltintieji ir kartais net nuteistieji už Lietuvos žmonių komunistinį genocidą („Lietuva bus be lietuvių“ – skelbtas toks tikslas) rado kelių ginčyti, skelbti savo nekaltybę sofistinių išvedžiojimų metodais. „Taip, žudžiau, tačiau tai ne genocidas!” Sofistinės kazuistikos pinklėse Lietuva patyrė ir neleistiną politinį pralaimėjimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas dauguminiu balsavimu nutarė, kad stribas Vasiliauskas nekaltas dėl genocido, nes Lietuvos pasipriešinimas nebuvęs visuotinis Tautos pasipriešinimas. Kažkokie būriai, kurių naikinimas, kad ir tapus šalies išdaviku – menkesnis dalykas. Vasiliauskas laimėjo prieš sutrikusią Lietuvą. Manau Lietuvos teisininkai – konstitucininkai, ne doktrinų gamintojai ir garbintojai, turi grįžti prie šio klausimo. Galvokit, jaunieji: Europos Žmogaus Teisių Teismas – dar ne Viešpats Dievas.
O kol kas – kur buvo dingę nepriklausomos valstybės Pirmosios Respublikos kodeksai? Jei negalėjom realiai susigrąžinti jų en block, galėjom tai daryti palaipsniui, laikydamiesi valstybės tęstinumo ir šitame plane. Padirbėkite, Lietuvos teisės istorikai, kaip ten klostėsi. Padirbėkite pažeistų pamatų taisytojai. Galbūt jūs. Niekada nevėlu. Ačiū. Sėkmės jums gyvenimo ir teisingumo keliuose!
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Sauliaus Pečeliūno kalba
Mieli susirinkusieji. Šią iškilmingą sukakties dieną visuomenė irgi skiria savo apdovanojimą kaip ir kasmet. Šiemet šis apdovanojimas yra skirtas partizanui Broniui Juospaičiui.
Bronius Juospaitis, Aukštaitijos ūkininko sūnus, gimė 1925 metais Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiuje Rimainių kaime. Religingoje Motiejaus ir Agnietės Juospaičių šeimoje išaugo keturi vaikai – Marcelė, Jonas, Bronius ir Petras. Užaugęs Ramygalos miestelio apylinkėse su pačia pirmąja besiformuojančio rezistencinio pasipriešinimo banga jau 1944 metais, kaip ir Ramanauskas-Vanagas, Bronius įsiliejo į partizanų gretas. Partizano kelią pasirinko įkvėptas motinos pasakojimų apie 1918 metų Lietuvos savanorius bei knygų apie savanorių laisvės kovas ir mūšius, kurias skaitydavo ilgais žiemos vakarais. Partizanavo iki 1951-ųjų, kai po išdavystės mūšyje buvo nukautas septyniomis kulkomis ir vėlų žiemos vakarą su kitais „Vėtros“ būrio vyrais numestas ant grindinio Ramygalos miestelio aikštėje. Kitą dieną buvo pastebėta, kad vieno iš nušautųjų veidas neapsnigtas. Tai buvo Bronius Juospaitis-Direktorius (tokia buvo slapyvardė). Po dviejų savaičių Panevėžio ligoninėje atgavęs sąmonę, dar šiek tiek apgydytas, buvo pristatytas į Šiaulių kalėjimą. Po dviejų mėnesių tardymo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo bausme ir išsiųstas į Norilsko lagerius.
Bronius Juospaitis yra pavyzdys kiekvienam Lietuvos vyrui – kariui, šauliui, šiaip Lietuvos piliečiui. Už nuopelnus Bronius Juospaitis apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino komandoro kryžiumi. Simboliška, kad prisikėlęs septyniomis kulkomis peršautas mūsų didvyris ir dabar liudija lietuviams apie mūsų pokario Laisvės kovą. Simboliška, kad okupuota, tremta ir naikinta Tauta vėl atkūrė savo valstybę. Simboliška, kad Bronius Juospaitis savo nugarkaulyje nešioja jį sužeidusią kulką, kaip ir simboliška, kad mūsų Lietuva sunkiai gydosi okupacijos žaizdas. Partizanai – narsiausieji Lietuvos sūnūs, sudėję didžiausią auką Lietuvai, atidavę, ką turėjo brangiausio – gyvybę ir jaunystę. Galbūt šiandien turime paskutinę galimybę įvertinti dar gyvus esančius mūsų didvyrius. Tad vienam iš jų, kaip ir visam mūsų partizaniniam judėjimui, šiandien leiskite įteikti Lietuvos visuomenės apdovanojimą – šią „Laisvės žinios“ statulėlę.
