Maratono startas

Iš kovo 4 d. Ukrainos savanorio, LKKSS VAS garbės nario biologijos profesoriaus Evgen Dykyj įrašo Facebook sienoje:

2022-03-04 18:23

Devintoji mūsų pasipriešinimo diena. Priminsiu, kad prieš devynias dienas mūsų priešai skyrė mums daugiausiai 9 valandas, dauguma draugų tikrai galvojo taip pat, ir net tie, kurie labiausiai mumis tikėjo, Kijevui skyrė ne daugiau kaip tris dienas, o Charkovui ir Mariupoliui – parą. Taigi, kažkas mūsų neįvertino 24 kartus, o kažkas „tik“ tris –devynis kartus, ir iš tikrųjų viskas tik prasideda.
Viskas tik prasideda. Ir ši tezė vienu metu praneša mums dvi naujienas – blogą ir gerą.
Bloga žinia ta, kad kita savaitė bus daug sunkesnė nei ta, kurią išgyvenome. Baigiasi santykinai lengvų pergalių metas, ir ne todėl, kad pradėjome prasčiau kautis – priešingai, kasdien kovojame vis geriau. Tai priešas pagaliau pradėjo su mumis skaitytis, baigėsi jų debiliški svaičiojimai apie „pergalingą kampaniją“, ir dabar karas tampa visai kitoks. Sulig kompiuterinio žaidimo kanono puikiai įveikėme pirmąjį lygį – kaip atlygį nuėjome į antrąjį, kur daug daugiau pabaisų ir jos žymia daugiau pripumpuotos. Už priešo pagarbą teks mokėti, ir kaina nemaža.
Koks bus naujasis karo etapas? Jis jau vyksta Charkove, Mariupolyje ir Černigove. Orkai susitaikė su tuo, kad „lengvai pasivaikščioti“ a la Kryme-2014-aisiais nepavyko. Tokiam atvejui jie turi tik vieną „paruoštukę“ – išdegintos žemės taktiką, taikių miestų griovimą „iki nulio“ ir maksimalias civilių gyventojų aukas. Jiems nusispjauti kokios būsenos Ukrainą jie okupuos – net jei tai bus vien griuvėsiai, nusėti moterų ir vaikų lavonais, jiems tai nebus svetima.
Taip pat jie negailės patrankų mėsos, po beprotiško artilerijos paruošimo ir bombardavimo puls garsiuoju Žukovo „rusišku trisluoksniu“ – kai pirma banga bukai metama išskerdimui, antroji irgi, ir tik trečioji pasiekia išsekusių gynėjų pozicijas, kai pastariesiems pritrūksta šovinių. Tuo tarpu jų galutinis karo tikslas nė kiek nepakito – tebesiekiama okupuoti visą Ukrainą ir ją likviduoti kaip nepriklausomą valstybę. Ir to tikslo įgyvendinimui jie mes visus turimus išteklius. Todėl ateinančią savaitę praėjusi savaitė mums beatrodys kaip lengvas apšilimas prieš tikrą karą.
Beje, naujausi įvykiai Chersone patvirtina visa tai, kas aukščiau išdėstyta. Devintą karo dieną Rusijos Federacija kontroliuoja tik vieną regioninį centrą iš 25, ir tai, švelniai tariant, nėra didžiausias. Chersonas jiems ne tik nebuvo planas A, bet net nebuvo planas B ar C. Planas A buvo Kijevas, planas B – Charkovas, kuris jų sovietinėje paradigmoje laikomas mūsų „pirmąja sostine“. Na, pačiu kraštutiniausiu atveju galėjo būti Odesa, bet tik ne provincialus „gerų sapnų miestas“ (neįsižeiskite, chersoniečiai, jūs tikrai super! jūs didvyriai, ir mes jumis didžiuojamės, bet dabar rašau ne apie jus, o apie politinę miestų reikšmę priešiškoje propagandoje). Jeigu Rusijos Federacija pradeda propagandinę kampaniją su „sostine“ Chersone, tai gera žinia: Kremlius sau pripažino, kad Kijevo, Charkovo ar Odesos greitai neužims, ir nusprendė pradėti nuo ten, kur gali. „Ponai husarai, išmaudykime arklius šampane! – leitenante, o pinigai? … – na, bent katiną alumi apipilsim!“
Tačiau puilo susitaikymas, kad karas užtruks ilgam, toli gražu nereiškia, kad jis pripažįsta pralaimėjimą ir linkęs derėtis dėl taikos mūsų sąlygomis. Priešingai, tai reiškia, kad Charkovą ir Kijevą pabandys užspausti ir paimti „badu“, jei jau greitas puolimas nepavyko. Krituliai, didžiulis apšaudymas ir bombardavimas, o tik tada puolimas – visiems mūsų didiesiems miestams numatytas Grozno arba Alepo likimas. Ir būtent ši nauja priešo taktika nulems ateinančių savaičių karo pobūdį.
O kur geros naujienos? Ar tikrai nėra nieko, kas pakeltų ūpą? Priešingai, yra ir labai rimtų. Tiesiog tai yra suaugęs optimizmas, o ne vaikiškas džiaugsmas ir euforija, daugelį iš mūsų neprotingai apėmę po pirmųjų pergalių, o dabar galį virsti taip pat nepagrįsta neviltimi ir nusiminimu.
Teigiama žinia ta, kad kitas turas, užtruksiantis maždaug vieną – tris savaites, bus pats sunkiausias. O jau vėliau tai tikrai bus lengviau dislokuotis, ir prasidės atgalinis laiko skaičiavimas iki mūsų absoliučiai nulemtos ir neišvengiamos pergalės.
Priešas neturi tokių išteklių, kaip buvo Čečėnijoje ar Sirijoje. O mes turime– tiek žmogiškųjų, tiek karinių-techninių – nesulyginsi su Čečėnijos ir Sirijos sukilėlių ištekliais. Ir, beje, jie nepalyginami su mūsų protėvių resursais per visus mūsų ankstesnius nepriklausomybės karus.
Priešas neturi paruoštos atsargos patrankų mėsai, jau dabar 95% to, ką jie paruošė šiam karui, dalyvauja mūšiuose. Ukrainiečių nuvertinimas karo planavimo stadijoje maskvėnams jau brangiai kainavo ir dar brangiau kainuos.
Rusijos Federacija ruošiasi totalinei mobilizacijai, tačiau to nereikėtų bijoti. Tokia mobilizacija yra ilgas procesas, iki balandžio 20 (!) jie turi tik surašyti popierius kariniuose komisariatuose, tada nuo mėnesio iki trijų užtruks pats šaukimas. Taigi tikrus naujus orkų ešelonus pamatytume tik birželį. Žymiai per vėlai, nes tuo metu jau būsime seniai utilizavę dabar įsiveržiusią kariuomenę. Kremlius puikiai supranta tą laiko spragą, todėl dabartinėms smogiamosioms pajėgoms įsakyta kuo greičiau mus užspausti – todėl per artimiausią savaitę ar dvi jie mums sukels didelių problemų. Bet tai bus kaip tik paskutinis jų proveržis, didžiulės pastangos su beprotišku žiaurumu tiek mums, tiek jiems patiems – ir viskas. Kai ištversime šį beprotišką nevilties spaudimą, jie tikrai sutrupės, o tada prasidės atgalinis laiko skaičiavimas iki Pergalės.
Svarbiausia per šias savaites psichiškai nesutrupėti. Tiesiog reikia įsisąmoninti – sprintas baigėsi, prasideda maratonas. Sprinto lenktynes laimėjome triuškinamai. Dabar derėtų prisitaikyti prie maratono bėgiko psichologijos – kur svarbiausia ne proveržis, o ištvermė ir teisingas jėgų apskaičiavimas.
Tuo laiku reikėtų jokiu būdu nenueiti į jokias „paliaubas“. Verta įsisąmoninti, jog Rusijos Federacijos tikslas nesikeičia, juos tenkina tik mūsų sunaikinimas. Taigi jei jie sutiks su „paliaubomis“ – tai IŠIMTINAI tada, kai tai bus naudinga jiems, o ne mums. Jiems reikia laimėti laiko naujų rezervų mobilizacijai, taip pat sutvarkyti šiuo metu kovojančios grupuotės užnugario komunikacijas (dabar jų logistika visiškoj šiknoj), taip pat apsikasti stacionariose pozicijose ten, kur puolimas nepavyko. Mums, priešingai, visiškai negalima suteikti jiems tokių galimybių. Dabar pristabdžius karą trumpam išsaugotos gyvybės kiek vėliau išvirs daug didesniais nuostoliais. Mūsų šansas –jau mūsų žemėje esančią ordą utilizuoti `greičiau nei bus paruoštos naujos patrankų mėsos porcijos. Derybos su orkais turi prasmę tik iš jėgos pozicijų, kai Rusijos Federacijai bus aišku, kad karas visiškai pralaimėtas – ir visiškai aišku, kad dar ne tas metas. Kol kas mums jokios derybos prasmės neturi, ir tą būtina kuo plačiau transliuoti „aukštyn“. Po galais, tai visos šalies karas, ir mūsų balsą turi išgirsti vadovai.
Na, ir kad nereikėtų atsistoti antrą kartą – apie uždarytą dangų. Dėl NATO neveikimo įsižeidusiems ukrainiečiams primenu, kad niekas mums nieko neskolingas. NATO sąžiningai apgynė visas Aljanso nares, puilui aiškiai atsakė į klausimą „Ar esate pasirengę mirti už Narvą?“ Ir atsakymas buvo visai ne toks, kokio jis tikėjosi. Na, o kalbant apie šalį, kuri dešimtmečius žaidė Kučgorodo „daugiavektorių“, tada prašė stojimo veiksmų plano, bet iš tikrųjų iki karo su Rusijos Federacija niekada daugiau nei pusė šalies gyventojų nepasisakė už dalyvavimą NATO, atsiprašau, bet niekas nieko nežadėjo. Mums ir taip dabar padeda anksčiau neregėtu mastu, ir naivoka reikalauti, kad NATO dėl valstybės, kuri nėra aljanso narė, įsitrauktų į atvirą karą, 99% tikimybe virsiančiu branduoliniu. Pabandykite eiliniam vokiečiui, prancūzui ar net anglui paaiškinti, kodėl jį turėtų ištikti reali branduolinio smūgio jo šaliai perspektyva dėl šalies, apie kurią pastaruoju metu visai negirdėjo. Ir dar prisiminkime, kaip mes, ukrainiečiai, reagavome į karus ir genocidą kitose šalyse, kaip „aktyviai“ jungėmės, pavyzdžiui, prie NATO operacijų Jugoslavijoje ar Afganistane ir panašiai, Sirijoje ar Libijoje (kur Rusijos Federacija taip pat naikino civilius), ir bent jau diskutavome apie kažkokį genocidą Ruandoje – ir šiek tiek prisukime savo įžeisto patoso dagtį. Mes patys niekuo negeresni už Vakarų europiečius ir niekas mums nieko neskolingas.
Ar uždarys mums dangų? Tai įmanoma, bet dar ne dabar. Įvykiai Zaporožės atominėje elektrinėje labai padidino tokios įvykių raidos tikimybę, tačiau tam vis tiek reikia laiko. Kai visi Vakarų televizijos kanalai dar mėnesį transliuos mūsų sugriautus miestus, paprastiems rinkėjams ir gerai maitinamų ramių šalių mokesčių mokėtojams gali pabusti sąžinė ir empatija ir gal jie kitaip pažvelgs į savo bendrapiliečių žmogiškųjų netekčių perspektyvą. Tačiau tam vėlgi nėra lengva subręsti –mes tuo tarpu turime ištverti patys. Tai yra, mes ir taip nesame vien tik patys. Dėkojame už pagalbą, prašome daugiau ginklų, laukiame atskirų savanorių. Ir ruošiamės maratonui.
Perėjimas į maratono režimą – pagrindinė pergalės garantija. Viskas iš tikrųjų priklauso nuo to, ar mes visi – nuo paprasto civilio ar teritorinės gynybos kario iki vyriausiojo vado – psichologiškai nusiteiksime, nepalūšime nuo to, kad „šis lietus ilgam“. Tuo pačiu kiekviena kita diena bus naudinga mums, o ne priešams.
Laimėjome sprintą, turėtumėte laimėti ir maratoną. Nugalėsime. Слава Україні (Šlovė Ukrainai).

Paskelbta Naujienos, Rusijos agresija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *