„Mes – tai Jūs!“

Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės diena šiemet švenčiama kitaip – virtualioje erdvėje. Sekmadienį, gegužės 17 d. Lietuvos kariuomenė paskelbė iš anksto nufilmuotą „nuotolinės“ Kariuomenės ir visuomenės vienybės šventės įrašą.

Virtualaus renginio metus žiūrovus pasveikino Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. V. Rupšys, buvo pademonstruoti specialiai šiai dienai nufilmuoti reportažai, pristatantys skirtingas šiuolaikinės Lietuvos kariuomenės pajėgas, o minint Krašto apsaugos departamento įkūrimo 30-metį, prisiminti krašto apsaugos sistemos kūrėjai.

Pažiūrėkime:

Porą klausimų šventės vedantysis uždavė Seimo gynėjui, atsargos karininkui, majorui, Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento darbuotojui, Šaulių sąjungos nariui, LKKSS VAS nariui Albertui Daugirdui:

Seimo gynyba 1991-aisiais, tai ir pirmas dabartinės kariuomenės egzaminas, išbandymas, mūšis?

– Na kiekvienas skirtingai tikriausiai vertins tą laikotarpį, tas dienas, tačiau aš sutikčiau su teiginiu, jog tai buvo egzaminas dabartinei kariuomenei, besikuriančiai kariuomenei. Jis buvo iš dviejų dalių ir tik pagal vieną kryptį. Tai buvo egzaminas iš vertybių srities. Pirma dalis buvo Sausio 13-osios para, naktis, o antra – iki šių dienų besitęsianti. Ir pirmos dalies kai kurie neišlaikė dar tą naktį, kai kurie rytą nutraukė egzaminavimąsi ir visą gyvenimą nebebandė stoti į tą patį kelią, į tą patį egzaminą. Dalis perėjo į antrą etapą – t. y. vykdyti savo pareigos, priesaikos iki pat jos galiojimo pabaigos, tai reiškia, iki mirties. Ir čia taipogi ne visi sėkmingai išlaikė. Vieni išsižadėjo kai kurių savo vertybių, kurias tą naktį atstovėjo, kiti tęsė jas  ir…
Taip, tai egzaminas ir jis labai sudėtingas.

Šiandien minime kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. Koks visuomenės vaidmuo krašto gynyboje?

Neturėtume net atskirti kariuomenės nuo visuomenės. Mes viena ir tas pats – Vienas kūnas. Jeigu jaunuolis bus be valios priešintis, taip išauklėtas, ištižęs psichologiškai, mentaliai, fiziška, vadinasi bus prastas karys. Kariuomenė – ne perauklėjimo įstaiga…
Taigi visuomenė ir kariuomenė – vienalytis organizmas ir faktiškai vienas be kito negalėtų egzistuoti. Mes – visuomenė – paruošiam karį, karys gina visuomenės, valstybės interesus ir, vėlgi ne be pagalbos iš išorės, iš tų pačių likusių piliečių. Vienas karys ir dešimt žmonių, kurie jį palaiko. Mes lyg ir užmiršome šitą praktiką, kurią turėjome Sausio įvykių metu. Bet Ukrainos ir Rusijos karas parodė, kad Ukraina, būtent, tik taip atsilaikė. Visuomenė tapo kariuomene ir stojo čia ir dabar į pirmąsias fronto linijas, ir išliko valstybė. Taigi tai vienas ir tas pats. Mes negalime skirstyti, jog čia karys, o čia civilis. Mes viena ir tas pat.

Už pagalbą įgyvendinant šį sumanymą Lietuvos kariuomenė dėkoja Zenonui Langaičiui, Leonui Glinskiui, Rūtai Elžbietai Mazurevičiūtei Pitkauskienei, Tomui Žaibui.
Projekte skamba Agnės Sabulytės atliekama partizanų daina ,,Oi, sakalėli…“, vyrų choro ,,Aidas“ (vyr. dirigentas T. Šumskas) atliekamas A. Raudonikio ,,Geležinio vilko maršas“, Lietuvos kariuomenės orkestro (kapelmeisteris mjr. E. Ališauskas) atliekama daina ,,Miesto šventė“.
Vaizdo medžiagos autoriai: vyr. srž. sp. Lukas Kalvaitis, vyr. srž. sp. Lukas Tamošiūnas, Eimantas Genys ir srž. sp. Žilvinas Danys.

Daugiau informacijos kam.lt

 

Paskelbta Naujienos, Trečioji banga, VAS nariai.
  1. Malonu matyti Albertą, skaityti jo mintis- priminimą mums, pasarmatinimą tiems, kurie „… išsižadėjo kai kurių savo vertybių, kurias tą naktį atstovėjo..“ (Džiugu jog Albertas nepalūžo dėl valstybės akibrokštų). Gaila, kad nei mokykla, nei daug kam šeima nėra patriotizmo kalvė, tad ir kariuomenė, kuri „.. ne perauklėjimo įstaiga“ per kelis mėnesius pvz. iš stribo proanūkio Lietuvos patrioto nepadarys. Gaila, kad per 30 metų mus valdę, rovę ir daug kam, net kariuomenės kūrėjam, išrovė meilę Tėvynei, solidarų nora padėti vieni kitiem. Žmonės nusivylė, nes visą laiką buvo daroma, kad atrodytų pagal Erich von Manschtein’ą: “Auka bereikalinga, jeigu ji atiduota pralaimètam reikalui, ištikimybė beprasmiška,jeigu ji skirta rėžimui, kuris nesugebėjo jos vertinti“. Nekalbėsiu apie kariuomenės reikalus, bet- apie karius, kurių, pagal mane, daug kas taip pradėjo manyti. Kai geriausi pastatai parduodami nugriovimui, kai daug- apleistų, kariuomenės kūrėjai buvo iškeldinėjami iš butų, žlugdomi moraliai net pasinaudojant prieškary įsteigtu Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, jį paverčiant KAM pasižymėjimo ženklu. Tuo nuvertinant trijų kartų karių nuopelnus, tarpusavyje sukiršinant, nes vieni už tuos pačius nuopelnus buvo apdovanoti valstybinio apdovanojimo lygmens medaliu, kiti, to paties pavadinimo, KAM medaliu. Nepasisarmatinta net tuo, kad tarpukario savanoriai buvo jau išmirę, o partizanų gyvų buvo likę labai mažai. Bet mes patys esame kalti, kad žaidžiame valdžios duotoje smėlio dėžėje, neturėdami savigarbos, leidžiamės būti vadovaujamiems net neturintiems tam sugebėjimų, o gal net infiltruotiems- kad būtų žinomos vidaus nuotaikos, kad tik veikla būtų mizerna, arba visiškai sužlugdyta. Taigi net savo vardo medalio nesugebame apginti. Juk ne LKKSS dėka padaryta, kad įstatymo pataisos svarstymas vyko Seime, kad turime ten garbingą stumtraukį A. Gumuliauską, kad plk. lt. Demenius parašė jam kvalifikuotą išaiškinimą, tai ne, leidžiama eiliniams nariams ten drumsti vandenį. Gėda, kad leidžiame, neprotestuojame, kitų nuopelnus prisiėmusiems, viešai sakyti, kad, atseit, mes rašėme, kad žiūrėjome ir su įstatymo pataisa- viskas tvarkoje. Na bala nematė, jei sąžinės neturite, tai nors savo neveiksnumu nežlugdykite, bet bent užbaikite kitų pradėtą darbą. Juk laikas palankus- greit rinkimai.

    Gediminas Juškevičius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *