Ukrainiečiams pavyko įrodyti, kad jokiomis aplinkybėmis nebetaps „rusiškojo pasaulio“ dalimi, nebetoleruos „tėvelio caro“, nebešlovins GULAGo, nevadins juodo baltu ar atvirkščiai.
Evgen Dykyj
biologas,
buvęs Ukrainos savanorių bataliono „Aidar“ būrio vadas,
Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjas,
LKKSS VAS garbės narys
Vis dar neaišku, ar prasidės plataus masto invazija, ar Mordoras sustos ties dabartine demarkacijos linija, gelbėdamas tai, ką ten turi, o ne įvaizdį savo lochtorato akyse, kartu išvengdamas didelio karo. Bet kiekviena valanda vis stipriau argumentuoja, jog išsipildys pirmoji perspektyva.
Ką tai reiškia, žinoma, be to, jog mus ištiks labai sunkus metas? O tai visų pirma reiškia pripažinimą.
Jei priešingai sveikam protui, iššaukdamas savo šaliai pragariškas sankcijas, ekonomikos žlugimo ir karinės katastrofos grėsmę, Putinas siunčia prieš mus kariuomenę – taip yra todėl, kad pagaliau jis mumis patikėjo. Galų gale jis pripažino, kad be visos šalies okupacijos jokiais hibridiniais metodais nebegalės mūsų sugrąžinti į Blogio imperijos gardą.
Mums pavyko įrodyti, kad jokiomis aplinkybėmis nebetapsime „rusiškojo pasaulio“ dalimi, nebetoleruosime „tėvelio caro“ ištisus dešimtmečius, nebešlovinsime GULAGo, nevadinsime juodo baltu ar atvirkščiai. Mes privertėme mus pripažinti laisvais žmonėmis, europiečiais, piliečiais – o kadangi mūsų egzistavimas nesuderinamas su Imperijos egzistavimu, mus belieka tik sunaikinti fiziškai. Kremlius pagaliau patikėjo mūsų jėgomis ir yra priverstas mesti prieš mus vienintelį vis dar efektyviu laikomą resursą – didžiulę ginkluotą ordą. Tai pripažinimas, bet kartu ir iššūkis egzistencijai.
Taip pat mumis patikėjo Džozefas Baidenas ir Borisas Džonsonas. Mus laiko pajėgiais atlaikyti dvikovą su imperija, kuriems betrūksta tik Javelin ir Stinger raketų, bet netrūksta nei drąsos, nei orumo, nei karinių įgūdžių. Ginklai duodami tiems, kuriais tikima, o tiems, kurių tik gailimasi, suteikiamas prieglobstis pabėgėlių stovyklose. Tai yra pripažinimas, kurio nusipelnėme orumo revoliucijos barikadose ir aštuonerius metus trunkančiu kariniu pasipriešinimu imperijai.
Mums beliko patiems patikėti savo jėgomis. Pamatyti save Dž. Baideno, B. Džonsono ir, kaip nebūtų paradoksalu, V. Putino akimis. Pamatyti veidrodyje tuos Kremliaus įsivaizdavimu mirtiną grėsmę keliančius laisvus kazokus ir kazokes. Ir tada mes būsime pasmerkti Pergalei.
Garbė Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjui ! Šlovė Ukrainai ! Šlovė didvyriškai ukrainiečių tautai !