Prieš šimtą metų išrinktas Steigiamasis Seimas

1920-04-14 Rinkimai į Seimą

1920-ųjų balandžio 14-ąją, prasidėjo ir dvi dienas truko pirmieji visuotiniai demokratiniai rinkimai Lietuvos istorijoje – į Steigiamąjį Seimą. Jie pažymėti retai vėlesnėje Lietuvos istorijoje sulauktu rinkėjų aktyvumu, triukšminga ir aršia tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų partijų politine kampanija, o rezultatai neapsiėjo be didžiulių staigmenų.

LRT šiai progai parengtą  reportažą 2020-04-14 Žinių laidoje galime pamatyti LRT mediatekoje  (nuo 4‘25“ iki 8‘50“)

Taip pat kviečiame paskaityti prieš šimtą metų parašytą dienraščio „Lietuva“ karo korespondento Antano Žukausko-Vienuolio reportažą:

Lietuva. 1920-04-20 Nr.86(368)

Rinkimai į Seimą Kaune

Balandžio mėn. 14 d. – tai istorijos diena, kurios laukėme nuo „Aušros“ laikų. Diena graži, giedri, šilta. Sprogsta medžiai, čiulba paukštytės, rėkauja kovai ir taip maloniai šildo saulutė, kad nors ir kaitinkis atokaitoj…

Dar tik pusė aštuonių, o jau Žaliajam kalne prie trečiosios Kauno miesto rinkimų apylinkės stovi eilė rinkikų – puskapis[i]. Stovi, laukia, šnekučiuojasi ir šildydamiesi saulutėj dairosi. Daugiausia tai piliečiai, kurie turi namų darbo begales, tad pasiskubino anksčiau, kad paskui jau būtų laisvi visą dieną.
Šnekučiuojasi daugiausia lenkiškai, tiesa, ne lenkiškai, bet „žaliakalniškai“: sintaksė lietuviška, žodžiai ir tarmė – neva lenkiški; dar daugumos jų prigimtoji kalba buvo lietuviška.
– A co bratowa i krowy raniej podoilaš[ii], klausia iš eilės rinkikė atsiskubinusią naują rinkikę.
– A jakže, co trzeba to – trzeba – teras ja, potam monž pojadzie, jeszcze prszyčiepiosie potam.[iii]
– A pasport wzielaš?[iv]
– Mam i pasport i konwercik z lapieliukiem. Ksiondz mowil naszego konwertunie pszjmą: tszeba ten co z litewskim pieczendent.[v]
– Sami dadzo; tylko lapeliuk nasz.[vi]
Kadangi čia pat stovi ir lietuviškai kalbančiųjų, tai žaliakalniečiai nedrąsiai šnibždasi ir tariasi, kas čia padarius, kad padavus lapelį su konvertu[vii].
– A ty wlož do ik niego konvertu – i basta[viii], – pataria viena rinkikių ir, drebtelėjus akim į lietuviškai kalbančius, vėl stoja į savo vietą.
– Ar jau prasidėjo? – klausia iš tolo pilietis.
– Ne da – lygiai aštuoniom, – atsako jam iš eilės pažįstamas.
– Lygiai aštuoniom, o dabar kiek?
– Dabar be 17 aštuonios.
– Aš tariaus pirmutinis būsiąs, o čia, pasirodo, kiti da ankstybesni, – ir pilietis stoja į eilės galą.
Ateina rinkimų komisijos narys.
– Paczaicia, i on wstal jak rano[ix], – taria kažin kas iš eilės, žiūrėdamas į rinkimų komisijos narį.
– Nie wyspawzisia[x], – juokiasi kiti.

Rinkimų komisijos narys įeina į vidų. Piliečiai dar labiau susispaudžia ir krapšto kišeniuos lapelių ir pasų.
Štai jau ir aštuonios, ir po aštuonių penkios, jau ir dešimt, ir penkiolika minučių, o vis dar į vidų neįleidžia.
Rinkikai pradeda nerimaut, daros rimtesni ir pavėlavusį kitą komisijos narį pasitinka jau murmėdami ir klausia, kada prasidėsiąs balsų davimas.
Atveža tris kėdes. Rinkikai vėl juokauja ir sako, kad, kas likę nuo kitur, tai atvežę į Žaliąjį kalną.
Vienas iš eilės, pristigęs kantrybės, eina į vidų pasiteiraut ir sugrįžęs praneša visiems, kad jau visa parengta, tik reikia ant dėžės antspaudas uždėt ir protokolas surašyt.
– Žinoma, visa kaip reiki, kad kokios nors šelmaustvos[xi] paskui nebūt, – raminos rinkikai ir vėl ramiai laukė.
– O, tamsta piliete, už kurį numerį balsuoji? – klausia rinkikas rinkikės.
– Ji už aštuntą, – atsako už ją kažin kas iš eilės.
– Aš už visus: atnešė 17 lapelių – visus ir paduosiu.
Kaimynas buvo norėjęs jai paaiškint, kad visų negalima duot, brt, supratęs, kad pilietė juokauja, susilaikė ir susigėdo.
– Mes vakar su vyru būrėm būrėm ir vis nuburiam tai šeštą, tai vienuoliktą.
– O, tamsta, matut, sudėk šešis su vienuolika ir balsuok už septynioliktą, – rimtai pataria jai priešaky stovįs rinkikas ir duoda jai 17 Nr.
– Kad mes nutarėm vis tik užu šeštą, – aimanuoja pilietė ir paėmusi skaito 17 numerį.
– Tai kolgi ne už vienuoliktą? – stebisi pilietis.
– Aš už šeštą, o vyras – už vienuoliktą, – jau taip sutarėm, – ir pilietė atiduoda atgal lapelį.
Visi ima juoktis.
– Kuzinka, za kogo balsujesz?[xii] – šaukia iš eilės galo rinkikė.
– Za czwarty[xiii], – juokdamos sako kuzinka[xiv].
– Czy bendzi co, czi nie, a tu stoj[xv], – nerimauja senutė.
– Gal tamstai neteko Rusuos duonos eilėj stovėt, – tarė kažin kas lietuviškai, – niekis, piliete, valandą kitą pastovėt. Mes Rusuos dėl pusės svaro duonos kasdien po 5-6 valandas stovėjom didžiausiam šalty, o čia…
– Ak, aš nieko, – teisinas pilietė, – bet kažin gi, sako, kad vis lenkai ateisią.
– Duonos prašyt?.. Taip. Anksčiau ar vėliau jie ateis, ir mes jiems duosim, bet ponai jau jie mūsų krašte niekuomet nebebus… O tamsta, už kurį numerį balsuoji?
Pilietė tyli ir nedrįsta.
– Kad ir aš nežinau, už kurį – skundžiasi ji, – komitete sakė, kad už aštuntą, bet dabar, kai sako, lenkai nebeateisią, tai ir pati nežinau, už kurį.
– Išrinksim mes sau patys ant savo galvos, o paskui pirštus krimsim, – susirūpinus ir jos kaimynė, neseniai kalbėjusi „žaliakalniškai“.
– Taip, pilietės, reikia rinkt tokius, kad paskui nereiktų pirštų krimst, – mokina jas pirmutinis pilietis.
– O ką gi mes žinom, ką rinkt – davė 17 lapelių ir rink. Bepiga žydams ir lenkams.
– O mums kunigas sakė: sako, kas Žaliajam kalne, tas vis tiek – ar lietuviškai kalba, ar lenkiškai – tas turi balsuot už aštuntą numerį, kitaip, sako, negaus nei kakao, nei čekoliadų, nei pieno.
– Netiesa, piliete – amerikiečiai visus vienodai vaikus maitina. Jie nežiūri, kaip vaikų tėvai kalba – ar lenkiškai, ar lietuviškai, ar žydiškai.
– A czemu nas do spowedzi neprszyjmują?[xvi] – staiga tarė iš eilės lenkė bobutė.
– Kas tamstos išpažinties nepriema? – rimtai klausia ją lietuviškai.
– A waszy ksienžy: powesz mu „Niek bendzi pakwaliony“, a on otpowiada ant amžių amžius… Co!.. Ne prawda, powiesz![xvii]
– Wszystkie dobre – i naszi i waszi[xviii], – ramina ją lietuvė.
– Skond my možemy po litetevsku muvic, kiedy tu ranej tylko proste po litewsku muwili. Sami księžy po polsku muvili[xix], teisinasi kita.
Jakj bendą wszyscy po litewsku, to i my bendziemy – štarzy wszyscy umiem[xx], – dūmydamas pypkę pilozopuoja[xxi] kažkoks senis.
O eilė vis auga ir auga. Naujai atėjusieji nedrąsiai pradeda „žaliakalniškai“, bet, išgirdę, kad dauguma kalba lietuviškai, kalba ir jie lietuviškai. Pagaliau prasidėjo rinkimai. Išėjo atidavęs balsą vienas rinkikas, kitas, trečias. Jų laukia eilėje stovintieji ir klausia, kas, kaip. Jie pasakoja – ir visi vienu metu labai susidomi.
Plentu nuo raitelių kazarmų atėjo rinkt ir raitelių pulko dalis su orkestru priešaky ir tai pridavė nepaprastos iškilmės įspūdžio. Visų paliko ūpas ir visi pajuto atlieką didžiai svarbią prievolę. Orkestrą ir kareivius atlydėjo vaikų būrys. Vienu metu į plentą susirinko žmonių minia. Atėjo ir komendantūros dalis. Kareiviai visi išsirikiavo prieš rinkikų namus, o rinkikų eilė jau siekė per tris namus.
– Žiūrėkit, žiūrėkit, kiek dar ateina rinkti,  tarė vienas iš eilės ir visi sužiuro ten, į „Saulės“ namus, nuo kur pasirodė žmonių minia.
– Tai „Saulės“ auklėtiniai ir auklėtinės, – paaiškino vienas rinkikų, nors jie ir nerenka, bet ir jiems šiandien šventė – eina kur nors į užumiestį.
– Taip, šiandien mūsų didžiausias šventė, – atsiduso kažkoks inteligentas.
Visi žiūri ir gėris mūsų jaunimu. Plentu nuo „Saulės“ namų atvažiuoja dvejetas arklių su anglų vežimu ir kažkoks ponas. Vežikas sulaiko arklius prie pat kareivių rikiuotės, ponas išlipa ir be eilės eina į vidų.
– Kunigas N, – šnabžda eilėj.
– O! Tikras biržujis, – stebis kiti.
Kareiviai iš pradžių tylom žiūri į poną, į jo anglišką vežimą, bet, sužinoję, kad tai kunigas, ironingai šypsos.
– O tai ne laiku atvažiavo ir ne vietoj sustojo, – pastebėjo rinkimas rinkikui.
– Tokie… tai mum ir gadina: jei tu esi kunigas, tai būk kunigiškai pasirėdęs, o dabar – karietoj, dvejetas arklių ir da kaip pasipuošęs, – ir rinkikas nusigręžė.
Kai sustojo ir kareiviai, eilė jau siekė keletą namų. Antrojoj Kauno miesto rinkimų apylinkėj, Laisvės alėjoj, prie Įgulos bažnyčios, rinkikų eilė taip pat siekia jau per du namus.
Rinkikai čia kitokio plauko: daug karininkų, valdininkų. Agitatorių nematyt Tik vaikinai nešioja lenkų sąrašo lapelius ir visiems siūlo „Dziennik Kowenski“[xxii]. Alėjoj susispietė neįtrauktų į sąrašs piliečių būrelis ir tarias, kas jiems daryt. Visi ne tiek piktinosi surašinėjimo betvarke, kiek nusiminę, kad pirmiau nepatikrinę savo pavardžių.
Vienas sutinka du savo pažįstamus, kurie su juo gyvena, ir prašo eit drauge į rinkimus ir patikint, kad drauge gyvena, bet kitas įspėja juos, kad dabar jau esą vėlu ir kad reiškimai negelbėsią. Kadangi neįtrauktų piliečių randas vis daugiau, ati kažin kas pataria jiems susirašyt ir eit į prezidentą.
– Ne į prezidentą, o į rinkimų komisiją, – pataria kitas, – prezidentas gali tik rinkimus nukelt ar ailgint, o vyriausioji rinkimų komisija surašys visus, surašys protokolą, patikrins ir leis balsuot.
Visi labai susirūpina. Būrekis vis auga ir auga. Kiekvienas teikia savo patarimų ir kaltina tiek surašinėtojus, tiek komisijos narius, tiek politikos partijas, kurios, įsigalėjusios mieste, daugiau rūpinasi savo laime neg miesto piliečių reikalais. Pagaliau visi eina į vidų protestuot. Milicininkas įleidžia juos be eilės.
Ketvirtoj rinkimų apylinkėj, Vytauto prospekte, taip pat eilė. Ir čia kalbų mišinys. Ne taip sklandžiai eina rinkimai Šančiuos ir Slabadoj. Čia neįtrauktų rinkikų daug daugiau ir tvarka prastesnė. Kiti net stovėdami eilėj teiraujasi, už ką balsuot. Sklandžiausiai eina rinkimai Aleksote. Kaloba vien lietuviškai, iš žmonių kalbų ir elgesio aiškiai matyt, kad rinkikai subrendę ir tautiškai, ir pilietiškai. Taip pat visi į sąrašus įtraukti ir nematyt tokių vaizdų, ksip prie kitų biurų komisijų. Moterys, kurios su vaikais, įleidžiamos be eilės.
Labai gyvai ėjo rinkimai ir Pirmojoj apylinkėj, Rotušės rūmuose. Eilėse matės daugiausia žydelių.
Antrą dieną eilėse rinkikai stovėjo tik Žaliajam kalne, Šančiuos ir prie Karmelitų.
Trečią dieną padavė savo balsus tie, kurie dėl kokių priežasčių ar paklaidų negalėjo balsuot pirmąsias dvi dienas.
Apskritiaio balsuoja ne mažiau kaip 80 proc. Lietuvos piliečių.
Bendras įspūdis toks, kad Lietuvos piliečiai visi jau yra susipratę, gali būt nepriklausomi ir patys valdyt.
Ryt poryt jau žinosim balsavimo vaisius.


Paaiškinimai:

[i] Pusė kapos, 30 vienetų
[ii] Na ką, broliene, ir karves anksčiau pamelžei?
[iii] O kaip gi, kas reikia, tas reikia – dabar aš, paskui vyras eis, dar prisikabins vėliau kas.
[iv] O pasą pasiėmei?
[v] Turiu ir pasą, ir vokelį su „lapeliuku“. Kunigas sakė, jog mūsų voko nepriims – reikės ten to su lietuvišku antspaudu.
[vi] Patys duos, tik „lapeliukas“ mūsų.
[vii] voku
[viii] O tu įdėk į jų voką ir viskas.
[ix] Žiūrėkit, ir kaip anksti jis atsikėlė.
[x] Neišsimiegojo.
[xi] eikvojimo
[xii] Pussesere, už ką balsuoji?
[xiii] Už ketvirtą.
[xiv] pusseserė
[xv] Ar kas bus, ar nebus, o tu čia stovėk
[xvi] O kodėl mūsų išpažinties nepriima?
[xvii] O jūsų kunigai: sakai jam „Tegul bus pagarbintas“, o jis atsako [lietuviškai] „ant amžius amžius“. Ką, ne tiesą sakau?
[xviii] Visi geri – ir mūsų, ir jūsų.
[xix] Iš kur mes galime lietuviškai kalbėti, kai anksčiau čia tik prasčiokai lietuviškai tekalbėjo. Patys kunigai lenkiškai kalbėjo.
[xx] Kai visi kalbės lietuviškai, tai ir mes – seni visi mokam.
[xxi] filosofuoja
[xxii]  Laikraštis, leistas Kaune 1919–1940 m.

Paskelbta Naujienos, Pirmoji banga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *