XXI amžius 2017-01-13 Nr.2(2219), 2017-01-20 Nr.3 (2220)

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynyba

(Iš gynėjo dienoraščio)

 

1991 m. pavasarį. Eugenijus Jakimavičius

Dim. plk. ltn. Eugenijus Mykolas JAKIMAVIČIUS
(1929 – 2008)

1991 m. sausio 8 d.

Sausio 8–ąją mes, Vilniaus miesto šauliai, saugome Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Mums saugoti skyrė rūmų išorės ruožą nuo fontano pusės (dabar ten tėra tik gėlynas – red.) ir tarnybinį įėjimą į rūmus. Anksti ryte atėjęs deputatas Mindaugas Stakvilevičius (buvęs Šiaulių miesto komunistų partijos sekretorius, paskiau perėjęs į jos transformuotą Lietuvos demokratinę darbo partiją – red.) buvo mumis nepatenkintas, siūlė visiems išeiti iš rūmų ir eiti namo: „Ko jūs čia trinatės, eikite namo“.
Šaltas, žvarbus, ankstyvas rytas, švinta. Į rūmus renkasi vis daugiau šaulių. Gauname žinių, kad iš miesto pramonės įmonių prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų autobusais vežami rusakalbiai – rusai, lenkai ir tuteišiai (tuteišais vadinami Vilniaus krašto gyventojai, kalbantys mišria lenkų–rusų–baltarusių tarme – red.). Tikrai, po kurio laiko iš atvažiavusiųjų autobusu po aikštę pasipylė šurmuliuojanti, apgirtusi šutvė. Jie visi triukšmaudami ir gestikuliuodami rankomis renkasi prie centrinio rūmų įėjimo. Kai kas turi iškėlęs šūkius – „Zabastovka“ (rus. „streikas“ – red.), „Jedinstvo“ (rus. „vienybė“, reiškęs demagoginį šūkį ir prorusiškų jėgų organizacijos pavadinimą – red.). Reikalauja sumažinti maisto produktų kainas, atsistatydinti Aukščiausiosios Tarybos deputatus (tuo metu Kazimieros Prunskienės vadovaujama Vyriausybė pakėlė keliskart maisto produktų kainas ir sudarė pretekstą kilti neramumas – red.). Šiuos darbininkus kursto minios centre susitelkę vadeivos. Jie blaivūs. Juos saugo rimta apsauga (kartu su maištininkais pagrindinį darbą atliko sovietinio saugumo KGB pareigūnai, kurie ir vykdė svarbiausius kurstymo, organizavimo įr apsaugos veiksmus – red.). Įtampa didėja. Minia „kaista“. Išorėje likti, kur šurmuliuoja ir grūmoja išgėrę „matakalbia““ (rus. „mat“ – keiksmas, keiksmažodis; turimi galvoje rusiškai vulgariai besikeikiantys asmenys – red.), pavojinga. O autobusai vis dar šią minią papildo – atveža naujų triukšmautojų. Visi persikeliame iš lauko į rūmų vidų. Mums paskiria saugoti pirmojo aukšto koridorių ir centrinio vestibiulio dalį iki pat centrinio įėjimo. Minia pilnai užkimšo vidinį centrinį rūmų kiemą, veržiasi į rūmus, laužiasi pro centrines duris. Tenka gintis vandeniu – priešgaisrinių žarnų čiurkšle. Keli jedinstveninkai prasiveržia į vidų. Vyrai juos sulaiko ir pro kitas duris išveda laukan, paleidžia ir liepia eiti namo.
Ginkluojamės metaliniais, išlaužtais iš laiptų atramų strypais, elektros kabelio galais ir kuo nors, kas po ranka pakliūva. Labai jau primityvi gynyba.
Minia, agitatorių kaitinama, vėl puola centrinį įėjimą, gelžgaliais svaido į rūmų vestibiulio langus. Stiprus stiklas – tik dviejose vietose stambūs gelžgaliai pramušė ir suskaldė stiklą. Visa tai abejingai stebi milicija. Stebi ir jokios tvarkos nedaro. Keista (tuometinė milicija faktiškai pakluso sovietinei okupacinei valdžiai, tik formaliai priklausydama naujajai Lietuvos valdžiai – red.).
Per radiją kviečiami žmonės paremti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, ateiti į rūmų aikštę.
Prie rūmų, aikštėje, pasirodo būrys su trispalvėmis. Pamažu, lietuviškai dainuodami, jie užima prieigas prie rūmų centriniame kieme, iš lėto slenka prie centrinio įėjimo ir labai gražiai nustumia „matakalbius“ tolyn. Vis daugiau ir daugiau ateina mūsiškių, vis garsiau skamba lietuviška daina. Dabar mes rūmuose jaučiamės daug ramiau.
Iš antrojo rūmų aukšto išveda OMON dalinį (specialiųjų sovietinių smogiamųjų jėgų būriai buvo vadovaujami Makutynovičiaus, kuris netrukus perėjo į maištininkų pusę ir dalyvavo įvairiuose prieš Lietuvos Respubliką nukreiptose operacijose – red.). Gerai ginkluoti jie leidžiasi laiptais po vieną virtine žemyn ir išeina pro tarnybinį išėjimą. Stebina jų suakmenėję žiaurūs veidai. Kodėl jie tokie? Kur juos veda? Gal į aikštę tramdyti „matakalbių“?
O kieme ir aplink rūmus jau skamba lietuviškos dainos, jau visur plevėsuoja trispalvės. Kažkur dingo ir rusakalbiai, ir jų agitatoriai.
Atsikvepiame. Kažkaip smagiau. Prasideda apsaugos pergrupavimas. Kiekvienai grupei skiriami gynybos ruožai. Į rūmus telkiasi vis daugiau ir daugiau gynėjų.
Visiems rūmuose esantiems gynėjams siūloma apsispręsti, ir kas nenori ir negali pasilikti rūmuose, gali išeiti namo.
Mūsų gretose yra du jaunučiai broliai Skaisčiai. Jiems siūloma eiti namo ir lankyti mokyklą. Neina.
Liekame ginti parlamentą.

1991 m. sausio 11–oji

Aukščiausiosios Tarybos rūmuose ir aplinkui juos vyksta intensyvus pasiruošimas gynybai. Mes, šauliai, ruošiamės pastato viduje. Daug dirbame. Daug entuziazmo, bet daug ir bereikalingo šurmulio. Įtampa didelė. Sužinome, kad desantininkai užgrobė Krašto apsaugos departamento, Spaudos rūmų pastatus. kariuomenės pastatą Viršuliškėse.
Rūmuose pamačiau šaulį Aleksandravičių, budintį su medžiokliniu šautuvu. Pamaniau, kad reikia atsinešti į rūmus daugiau šautuvų. Reikia juos visus paimti iš medžiotojų. Padėtis mieste įtempta. Galioja Gorbačiovo įsakas – visus medžioklinius šautuvus atiduoti milicijai. Paruošiu rašto projektą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynybai paimti šautuvus iš medžiotojų

1991 m. vasarą. Savanoris budi įvažiavimo į Parlamentą kontrolės poste

Atsižvelgiant į esamą sunkią padėtį iš Jūsų laikinai paimamas medžioklinis šautuvas ir šoviniai.
pavardė, vardas…………………………………………………….
Šautuvo kalibras ……………. Nr.   ………………………. ……
Šovinių skaičius …………………………
Pasikeitus padėčiai, Jums šautuvas bus grąžintas.
Šautuvą davė …………………………………………………..
                               (parašas, vardas, pavardė)
Šautuvą paėmė : ……………………………………………………………
                              Pareigos, vardas, pavardė. parašas, data

Derinu šio rašto turinį su vadais. Kol kas pasirašyti visi vengia. KAD (Krašto apsaugos departamentas – red.) direktorius Audrius Butkevičius siunčia suderinti šį šautuvų paėmimo raštelį su Kazimieru Motieka Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio pavaduotojas – red.) – jis atsakingas už rūmų gynybą. Perskaito ir klausia: „O kam to reikia?“ Aiškinu, kad reikia Parlamento gynybai. Ir vėl jis klausia: „O kam?“ Nesupranta ar nenori suprasti.
Tenka pačiam, savo nuožiūra prašyti šautuvų iš pažįstamų medžiotojų. Skambinti telefonu negalima – pavojinga. Tikriausiai mūsų pokalbių telefonu klausosi „jie“. Važiuoju į miestą pas medžiotojus šį kartą „medžioti“ šautuvų. Gaunu ir vežu į Parlamentą du šautuvus. Jau iš viso bus trys: mano ir dar du. Pirmai pradžiai neblogai. Į Parlamentą šautuvus įnešu pasislėpęs po rūbais.
Dar buvo įnešta trys šautuvai. Mano šautuvas ir visi kiti Parlamento apsaugos žinioje buvo iki rugpjūčio pučo (1991 metų rugpjūčio 19–23 d. Maskvoje vykęs perversmas, siekiant nuversti tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo valdžią, patyręs nesėkmę – red.) pabaigos.
Gerai suprantu, kad tie šautuvai nuo gerai ištreniruotų, apginkluotų ir apdujusių nuo gorbačiovinės propagandos desantininkų mūsų negalėjo apsaugoti. Tai buvo kaip mažo piemenėlio botagas prieš įsiutusį jautį. Bet efektas buvo – Gorbačiovas per Maskvos radiją pranešė, kad Parlamento rūmus saugo susitelkusių, gerai ginkluotų 30 tūkstančių nacionalistų. Moka daugybą ponas Gorbačiovas!
Vakare antrą kartą duodama priesaika. Mes, pirmieji, prisiekėme anksčiau. Bet dabar rikiuotėje stovime drauge visi – jau prisiekę ir prisiekiantys – atėję į rūmų gynybą.
Prisiekiame ištikimai, negailint savo jėgų ir gyvybės tarnauti Lietuvai. Visi išsirikiuojame Parlamento rūmų vestibiulyje. Priesaiką priima Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas.
Stovėdamas priesaiką duodančių rikiuotėje pagalvojau apie nueitą gyvenimo kelią, apie vaikus, anūkus, žmoną, artimuosius ir apie galimą finišą. Nebaisu. Tik kad Lietuvai iš to mano finišo būtų nors kruopelė naudos.
Mano vadovaujamam 5 žmonių šaudymo būreliui skirta ginti įėjimą iš vidaus kiemo ir laiptų narvelis iki antro aukšto. Įtvirtiname skirtą ginti įėjimą iš lauko ir iš vidaus. Aišku, ilgai atsilaikyti prieš tankus ir desantininkus – šturmuotojus bus sunku.
Sutemus skelbiamas pavojus. Ruošiamės sutikti puolikus. Visi užimame kovines pozicijas. Laukiame.  Nepuola. Po valandos pavojus atšaukiamas. Poste palieku sustiprintą sargybą. Mieste neramu.
Pavakare man Marija iš namų atnešė švarius baltinius, kojines, kitus batus. Rodos nedaug laiko, tik kelios dienos rūmuose, o baltiniai buvo sunkūs nuo prakaito, nuo keistų „taukų“. Batai buvo permirkę prakaito, viduje pilni keisto „purvo“. Bravo Marija! Nusiprausęs rūsio duše, apsivilkęs švarius baltinius, apsimovęs švariomis sausomis kojinėmis ir apsiavęs sausais batais, pasijutau tarsi vėl gimęs .
Marija sako, kad čia, rūmuose, jai būna daug ramiau negu būti nežinioje namuose. Rūmuose per vidinį radiją pateikiama naujausia informacija.

                                                                                                                                      Kitas puslapis→

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.