„Karys“ 2017 m. Nr.8
www.bernardinai.lt 2016-08-19

Savanorio išpažintis be pagražinimų

Ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8,32)

Dalius Joneikis

1991 08 19, pirmadienis

Žinią, kad Maskvoje kažkas atsitiko, išgirdau vairuodamas tėčio geltoną žigulį. Tai buvo specialus žinių pranešimas ankstyvą rytmetį apie 7:30. Kad įvesta ypatingoji padėtis ir M. Gorbačiovo įgaliojimai sustabdyti, o valdžią perima kažkoks ypatingasis komitetas. Bet nesuteikiau šiai žiniai ypatingos svarbos, nes buvau užsiėmęs savo namo statyba, reikėjo organizuoti, gauti, surasti, sukombinuoti medžiagų, Lietuvoje tuo metu buvo blokados laikas, neįtikėtino pinigų nuvertėjimo laikas, ir apskritai gyvenimas keitėsi neįtikėtinais tempais. Senas pasaulis byrėjo tiesiog akyse.
Tik įdienojus supratau, kad Maskvoje įvyko valstybinis perversmas, o senoji bolševikinė nomenklatūra nori sustabdyti Gorbio reformas. Visai nelinksma pasidarė, kai namuose sulaukiau skambučio iš Vilniaus savanorių rinktinės vadavietės. Pranešė, kad po pietų su savanorio uniforma prisistatyčiau į Aukščiausiąją Tarybą, neaišku, kuriam laikui.
Man tuo metu buvo 29 metai. Vyresniajam sūnui Mantui, buvo ką tik suėję treji, o jaunėliui Šarui – tik 3 su puse mėnesio. Gyvenimas, atrodė, tik įsibėgėja ir, še tau, vėl į karą. Nespėjom atsitokėti po sausio įvykių ir vėl į pavojus. Žmona Vilė bandė atkalbėti, jog aš negaliu eiti dėl vaikų, bet per daug buvau galvojęs apie 1939 metų tylų Lietuvos pasidavimą, apie tai, kad negalime vėl prarasti laisvės, neiššovę nė vieno šūvio. Buvau savanoris ir buvau davęs priesaiką naujai Lietuvai, laisvai ką tik gimusiai valstybei.
Po pietų su visa šeima atvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos. Ant pečių buvau užsisodinęs Mantuką, jam buvo labai smagu, tėvelis juk su uniforma, kaveivis. Žmona su Šaru vežimėlyje, akys pilnos ašarų. Buvo šiltas, ramus ir saulėtas rugpjūčio pavakarys, bet širdyje tiek neramybės… Tuo labiau kad žinios iš Maskvos darėsi vis grėsmingesnės. Sklido įvairiausi gandai apie tankus Maskvos gatvėse ir apie remontuojamas koncentracijos stovyklas Sibire. Atsibučiuoju su Vile, išbučiuoju sūnus, gerklėje kažkas stringa. Suprantame, kad jeigu perversmas įsisiūbuos, matomės paskutinį kartą. Nežinau, kas suteikė jėgų, gal Dievas, gal nutrūktgalviška jaunystė, gal vyriškas išdidumas, gal duoto žodžio galia… Kažkada vis tiek sužinosiu.
Aukščiausiosios Tarybos rūmai dar nuo sausio įvykių apkrauti visokiausiais blokais, armatūrų tinklais ir ežiais, smėlio maišais, bei spygliuotos vielos ritiniais. Viduje taip pat visur smėlio maišai, rūmai pritaikyti vidaus gynybai, bet nėra tokios daugybės žmonių, kaip per sausio įvykius. Vilniaus rinktinės susirinko trys būriai, gal šešiasdešimt vyrų. Per iškilmingus paradus susirinkdavo pora šimtų, ne mažiau. Bet paradai yra paradai, o karas yra karas…
Visiems išdalino mažo kalibro rusiškus medžioklinius šautuvus. Gavau seno tipo TOZ-12 su penkiais šoviniais. Tokiais rusai Sibire medžioja voveraites. Kiti vyrai gavo naujesnius, pusiau automatinius, bet irgi tik voveraitėms… Kalašnikovai buvo tik keli ir tik vadams. Ne tai esmė, svarbu, kad nors kartą spėtume iššauti. Nuotaikos tylios, ką ten tylios, niūrios. Visi žinome, kas laukia. Net vyriški juokeliai nebekimba.
Vakarinė rikiuotė. Visi išsirikiuojame pagrindiniame hole, mūsų nepadaugėjo, vis dar tik trys būriai. Rikiuotę filmuoja L. Pangonytė ir dar jaunas vyrukas, tikriausiai, iš Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus. Mūsų klaikiai mažai. Vakarėja. Nėra jokių žurnalistų ir žmonių gausos, kaip buvo per sausio įvykius. Nuotaikos darosi visiškaišūdinos. Rūmai darosi visiškai tušti, išskyrus neeilinėje sesijoje posėdžiaujančius parlamentarus. Prieš rikiuotę iš posėdžių salės nusileidžia V. Landsbergis, bando mums pakelti ūpą, bet ir jam, matyt, visai nelinksma. O juk kas jau kas, o Landsbergis visuomet rasdavo tinkamų žodžių sunkiais ir įtemptais Sąjūdžio kovos laikais. Dabar jau nebe Sąjūdis, ir viskas priklauso nuo įvykių Maskvoje. Netikėtai gyvybės ir pastiprinimo sulaukiame iš parlamentaro S. Šaltenio, kuris po posėdžio paskelbė, kad jis irgi stoja į savanorius ir pasilieka Aukščiausiosios Tarybos rūmuose ir kviečia visus AT narius padaryti tą patį. Prie jo prisijungė visi dešinieji, bet A. Brazausko ir J. Paleckio chebra tyliai iškiūtino iš rūmų. Nepamiršiu tos akimirkos, kai jie visi be žodžių nusileidžia laiptais iš posėdžių salės ir sprunka. Nepamiršiu žvilgsnių, pilnų baimės ir pykčio. Man atrodo Lietuva suskilo būtent tą akimirką… Bet viskas yra žmogiška.
Kad ir kaip ten būtų, mes likome. Po rinktinės sąšaukos vyko budėjimo postų pasidalinimas. Kadangi pastato viduje nebegalėjau būti, tiesiog prasidėjo klaustrofobijos priepuolis, pradėjau dusti nuo įtampos ir tylos, pasiprašiau į postą Nr.1, įvažiavimo į Aukščiausiosios Tarybos rūmų teritoriją patikrinimo punktą. T. y. į priešakines pozicijas, nes norinčiųjų nebuvo daug, kitiems vyrams saugiau atrodė likti rūmų viduje. Postas Nr.1 buvo dabartinėje A. Goštauto gatvėje, apie 300 metrų nuo Aukščiausiosios Tarybos rūmų, pedagoginio universiteto tilto link. Visa Aukščiausiosios Tarybos rūmų teritorija buvo perkasta prieštankiniais grioviais, apkrauta gelžbetoniniais blokais ir kitokiomis statybinėmis konstrukcijomis, ir tik pro vingiuotą koridorių tarp betoninių kesonų, metalinių ežių, didelių betoninių kolektorių buvo galima patekti į vidų. Tai buvo padaryta, kad sovietų tankai ir šarvuočiai negalėtų lengvai prisiartinti prie rūmų. Tarp šių blokų buvo įspraustas medinis statybininkų vagonėlis, su kontroline užtvara – tai ir buvo mūsų postas Nr.1. Jame įsikūrėme keturi Vilniaus rinktinės savanoriai ir keturi KAM šauktiniai iš Alytaus apskrities.
Mes su vilniečiu Vaciu buvome ragavę inžinerinių karo mokslų, susipažinę su minomis ir įtvirtinimų statymu, todėl ėmėmės tikrinti įtvirtinimų ir minų laukų būklę prie rūmų. Greitai temo. Vacys pasidalino su manimi rankų gamybos granatomis su bikfordo virvelėmis, todėl, be penkių smulkaus kalibro kulkų, kišenėje turėjau dar dvi granatas ir šautuvą ant peties. Tai visa priešakinės linijos kareivio ginkluotė prieš sovietų tankus ir šarvuočius. Tiesa, mūsų vagonėlis visas smirdėjo nuo benzino kanistrų ir Molotovo kokteilių butelių. Tą pirmą vakarą su Vaciuku landžiojom tarp visokių spygliuotų vielų, metalo ir gelžbetonio sąvartų, tikrindami, ar nėra plyšių, ar paruošti tariami ir tikri minų laukai. Tačiau pagrindinis Lietuvos ginklas per dainuojančią revoliuciją juk buvo žmonės! Taip, tai buvo per sausio įvykius. Naktį iš 12 į 13 budėjau prie Aukščiausiosios Tarybos iš Mažvydo bibliotekos pusės ir žmonių buvo labai daug. Ir nors naktį vaikai, senukai ir silpnesnės sveikatos žmonės išsiskirstė, vis tiek kritiniu momentu, kai sovietai leido šarvuočių kolonas, kurios keldamos beprotišką žvangesį ir siaubą pradundėdavo tuneliu pro pat Aukščiausiosios Tarybos pastatą, į gyvą žmonių sieną aplink visą rūmą stodavo dvylika eilių žmonių. O rugpjūčio naktį iš 19 į 20-ąją žmonių visai nebuvo. Ir tas itin slėgė. Vaikščiojome su Vaciuku rugpjūčio mėnesienoje, žmogus – vienas kitas, spengianti tyla, grioviai, vielos ir Aukščiausiosios Tarybos rūmai, juodomis langų akimis, atrodė visiškai tušti ir apleisti. Jokių žmonių dainų, kaip per sausio įvykius, jokių padrąsinančių V. Čepaičio ar V. Landsbergio kalbų pro rūmų langus. Vienatvė, tyla ir neviltis. Tą pirmąją pučo naktį atrodė, kad laikas sustojo. Visas pasaulis pilnas baimės ir tamsos. Negi mūsų laisvei galas? Negi vėl grįšime į tą sovietinį absurdo ir melo pasaulį, iš kurio taip viltingai vadavomės? Visokių sunkių minčių lindo į galvą, tikrai nesinorėjo mirti, tuo labiau išgyvenus svaiginantį laisvės laiką nuo Sąjūdžio pradžios iki Kovo 11-osios, išgyvenus sausio tamsią naktį. Gyvenimas, atrodė, tik stojosi ant kojų, ir še tau – ši baisi naktis. Ką mes galime su tomis juokingomis granatomis ir voveraičių šautuvais prieš sovietų karinę armadą?
Prislėgti su Vaciuku grįžome į mūsų vagonėlį. O ten, pasirodo, gyvenimas nestovėjo vietoje. Dzūkeliai yra dzūkeliai. Dzūkiškos ruginukės stiklas mitriai suko ratą po rato per vyrų rankas. Balsai garsėjo ir drąsėjo, mūsų nuotaikos taisėsi neįtikėtinai greitai. Po poros stiklų vėl išėjome į naktį ir viskas atrodė visai kitaip. Baimės nė kvapo, mūsų ryžtas ir įtvirtinimai neįveikiami. Tik pasirodykit sovietų tankai, rankomis sumalsim į miltus! Vienatvės nebeliko ir naktis nebeatrodė tokia tamsi… Taip, degtinė ir karas neatskiriami.
Vagonėlis buvo iš dviejų mažų kambariukų. Viename buvo būdraujama, jame buvo įrengtas tiesioginis telefono ryšys su vadaviete, čia buvo lošiama domino arba kortomis, užkandžiaujama ir ne tik, aptariama politinė ir karinė Lietuvos padėtis, riečiamos visokios vyriškos istorijos, laužiamos rankos, apžiūrimi ginklai, jie išrenkami ir vėl surenkami ir t. t. Kitame kambarėlyje buvo dviaukščiai gultai, ten buvo galima snūstelėti, jei buvai laisvas nuo budėjimo.

                                                                                                                                      Kitas puslapis→

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.