„Savanoris“ 2017 m. Nr. 4-5 (492) 8-13 psl.

Kaip buvo ginkluoti savanoriai?

Parlamento rūmų gynėjas Gediminas TRAKIMAS, savanoris kūrėjas, daugeliui yra žinomas kaip sparnuoto posakio „Į kovą už laisvę – su armatūra rankose ir ryžtu širdyse“ autorius.

Tai sakydamas atsargos majoras G. Trakimas apibendrina kaip kūrėsi Savanorių pajėgos, kaip Sausio mėnesį buvo organizuojama Parlamento gynyba.
Koks kitas žmogus, jei ne KASP ginkluotės ekspertu vadinamas, galėtų geriau apibūdinti Savanorių ginkluotės raidą ir prisiminti pajėgų užgimimo užkulisius, apibendrinti kokiais ginklais ginklavosi pirmieji Pralamento gynėjai, vėliau SKAT atstovai.

„Nuo pirmųjų dienų Aukščiausiosios Tarybos rūmuose dirbau su ginklais. Vėliau dėsčiau KASP Juozo Lukšos vadų mokymo centre, vėlgi ginkluotės srityje. Bendrai kalbant, aš pirmuosius ginklus, kuriuos žmonės dovanojo ar skolino Parlamento gynėjams priimdavau, registruodavau, ar net nupirkdavau. Tada juos saugojom, buvome pasiruošę jais gintis. Kai manęs klausia iš kur lietuviai tiek turėjo ginklų, kad galėjo juos atnešti ir atiduoti Parlamento gynėjams ir vėliau besiformuojančiam SKAT‘ui, tai manau, kad reikia įdėmiau pasižiūrėti į mūsų tautos istoriją. Per Lietuvą praūžė du Pasauliniai karai. Pavyzdžiui po I Pasaulinio karo dar ir šiandien randama to laikmečio ir sprogmenų, ir šaudmenų… Taip pat I Pasaulinis karas paliko Lietuvoje daug vokiškų ginklų, labai daug jų vėliau pateko į Šaulių sąjungą. Be abejo, daug ginklų perėmė patys rusai ir išsivežė į Maskvą. Prasidėjus II Pasauliniam karui, kai sovietinė kariuomenė traukėsi, bėgantys kariai mėtė pakeliui viską, ką turėjo. Gyvenviečių pakeliuose, miškuose, kariniuose daliniuose buvo palikta masė ginkluotės. Karo metais, pavyzdžiui, gen. Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės karius vokiečiai apginklavo trofėjiniais prancūziškais „Lebel“ šautuvais. „Mle 1886/M93 Lebel“ šaudė su 8×50 mm kalibro Lebelio šoviniais. Kada antrą kartą priartėjo frontas ir vokiečių kariuomenė traukėsi po kautynių ginklų vėl likdavo. Kaip sako mūsų tėvai ir seneliai, lietuvių charakterio esmė – susirinkti, paslėpti ir saugoti viską, o gal kada prireiks… lietuviui kiekvienas rastas geležiukas yra mielas. Kiekvienas žemdirbys matė, kas darėsi 1940-1941 metais ir panašiems dalykams buvo pasiruošę 1944-aisiais. Žmonės priglausdavo viską: karabinus, šautuvus, kulkosvaidžius (arba automatinius šautuvus), gal tik pabūklų neėmė. Praktiškai, kiekvienas sodietis turėjo ginklą. Partizanų daliniai 1945-aisiais metais daugelyje mūsų šalies vietų buvo daug efektyviau ginkluoti negu okupacinės kariuomenės daliniai ir stribai tuo metu kovoję su laisvės gynėjais. Mano tėvas pasakojo, kad kai II Pasaulinis karas baigėsi, mūsų kaime buvo išvežta ir kažkur paslėpta 2 vežimai prancūziškų šautuvų, kurie niekam nebuvo reikalingi, nes jiems nebuvo tinkamų šovinių. Bet žmonės vis tiek kažkur juos paslėpė, dėl viso pikto. Aišku, buvo ir daugybė kitų ginklų, tik didžiausia problema partizanams buvo kaip pasipildyti šovinių atsargas. Logiška, kad pagrindinis šaltinis – nukauti priešus, karius ir stribus, ir pasiimti jų šovinius. Taigi, Lietuva buvo ginkluota stipriai, daug ir įvairiai nes pasinaudojo XX a. praėjusių karų „palikimu“.

Suspėti iššauti vieną kartą

1991-aisiais išplaukė labai daug žmonių slėptų ir išsaugotų ginklų: vieni juos retsykiais panaudodavo brakonieriaudami, kiti šiaip slėpė kur nors užkasę ir t.t. Pirmiausia „atėjo“ labai daug pistoletų, ypač daug jų davė sporto mokyklos, net eilinės vidurinės mokyklos, kurių vadovai nepakluso sovietų valdžios reikalavimams priduoti mokymo tikslais naudotus, ar šiaip saugotus mažo kalibro ginklus. Dešimtys įstaigų, medžiotojų organizacijų ginklus atidavė Aukščiausios tarybos gynėjams. Daugiausiai tai buvo mažo kalibro vienašūviai, penkiašūviai šautuvai, taip pat buvo sportinių mažo kalibro pistoletų, medžiotojų graižtvinių karabinų, o geležinkeliečiai mums perdavė beveik visus revolverius Naganus (Nagant M1895 – 7 šoviniais užtaisomas belgo L. Nagano sukonstruotas revolveris, sukurtas Rusijos užsakymu. Revolveris naudoja specialų šovinį 7,62×38 mm.), ir pistoletus TT (TT, kitaip TT-33 – rusiškas 7,62 mm kalibro pistoletas sukonstruotas F. Tokarevo, nuo 1933 m. plačiai naudotas Sovietų Sąjungoje), pavieniai žmonės, žinoma, nešė kadaise išsaugotus ginklus – praūžusių karų palikimą. Pats dalyvavau parlamente kuomet žmonės atnešdavo kovinių ginklų su sąlyga, jog grąžinsim… Vieni ginklai pas mus patekdavo labai geros būklės, kiti – šiek tiek parūdiję. Pavyzdžiui, tiek „Mauzer“, tiek „Valter“ pistoletukai buvo geri, juos legalizavome. Buvo ir jautrių atvejų, kuomet viena močiutė, našlė, atnešė vyro Valteriuką (vokišką Walther Polizeipistole PP): iš nosinės išvyniojo puikiausios būklės ginklą ir įteikė kavos dėžutę, pilną šovinių. Tuos ginklus, kurie buvo parūdiję ar blogi tvarkėme kartu su vienu mūsų specialistu, auksinių rankų žmogum ir ginkluotės teoretiku Rimgaudu Kazėnu. Nors esu ginklininkas mėgėjas, labiau specializuojuosi metalo apdirbimo technikoje, mes kartu pradėjom ginklus restauruot ir remontuot: rusiškius karabinus „Mosin“, vokiškus karabinus „Mauzer“ (1898 m. modelio), gaudavom gerų rusiškų šovinių, išlikę vokiški šoviniai buvo pusiau veiksmingi, nes dažniausiai atkasti iš žemės, dėl to parūdiję, o šovinių parakas sudrėkęs. Aukščiausios tarybos rūsyje buvome įkūrę dirbtuves, kuriose buvo tekinimo staklės ir kiti reikalingi įrankiai. Taisydamas šovinius su tekinimo staklėmis švitriniu popieriumi juos nuvalydavau ir nublizgindavau, tada, apsukęs į kitą pusę, kapsulę gražiai išgręždavau, iškratydavau, išvalydavau paraką ir vėl supildavau jau su naujo parako užtaisu, statydavau naują kapsulę „ževelo”, kuri naudojama medžiokliniams šoviniams užtaisyti. Taip pas mus gimdavo puikūs, veikiantys, šimtaprocentiniai šoviniai, atnaujinti veikiantys ginklai. Jei klaustumėt ar efektyviai veikdavo tie žmonių sunešti ginklai, tai atsakymas – akivaizdus: jei šautuvėlis ir šovinio lizdas parūdijęs buvo, tai įstatęs šovinį ir pabandęs iššauti gali gauti šnipštą. Užstringa šovinys. Tada reikia su grūstuvu išmušti šovinio kapsulę (ar šovinį), įstatyti kitą ir vėl bandyti. Ir taip daugybę kartų, rankiniu būdu gali užtaisinėti šautuvą, išmušdamas seną kapsulę. Taip veikiančių ginklų labai daug buvo, bet mes, Parlamento gynėjai, manėme, kad svarbiausia iššauti nors kartą. Visi žinojo viena: jeigu bus reali kova, kol tave nušaus turi suspėti iššauti vieną kartą ir tu.

Kokį ginklą Parlamente turėjo Arvydas Pocius?

Šautuvų turėjome nedaug. Pistoletas – kulkosvaidis PPS – geras, lengvas, daug šovinių talpinantis, patogesnis nei PPŠ, kuris buvo dar ir žymiai sunkesnis. II Pasaulinio karo metais – 1942-aisiais rusai sukūrė dar paprastesnį nei PPS-41, PPS-43 – šie ginklai buvo labai mėgstami Lietuvos partizanų. Šių ginklų mūsų šalies rajonuose buvo išsaugota nemažai, jų buvo ir pas Parlamento gynėjus. Yra net nuotrauka, kurioje buvęs kariuomenės vadas gen. ltn. Arvydas Pocius, tada eilinis Parlamento gynėjas ginkluotas PPS. Šiam ginklui naudodavome rusiškus 7,62×25 mm Tokarev šovinius (vadinamieji „TT“, dažniausiai buvo naudojami TT-33 pistoletui ir pistoletams-kulkosvaidžiams PPŠ, PPS). Šie ginklai šaudė puikiai, deja, jų turėjome labai mažai. Savanoriai negausiai turėjo MP 40 vokiškų pistoletų – kulkosvaidžių. Jie puikiausiai šaudė, bet mes neturėjome šovinių, todėl bandėme kimšti rusiškus PM 9,2×18 (arba Makarovo) šovinius. Bet būdavo, kad nuspaudus nuleistuką ginklas šaudo, kol dėtuvėje nesibaigia šoviniai.
Taigi pagrindiniai Parlamento gynėjų ir besikuriančio SKAT ginklai buvo lengvi: iš partizaninių epochos: „Mosin“ karabinai, sukonstruoti 1891 m., 7,62 mm kalibro; „Mauser“ K-98 karabinai, pistoletai-kulkosvaidžiai PPŠ, PPS ir MP 40. Bet pastarieji buvo reti. Turėjom mažo, 5,6 kalibro, TOZ-8, TOZ-12, Baikal. Tai tokie sportinio tipo rusiški šautuvėliai, kurie dažniausiai po vieną šovinį užtaisomi, bam iššauni, vėl iš viršaus atidarai, užtaisinėji arba panašūs biatlono šautuvėliai: penki šovinukai, užtaisai ir tada gali šaudyti kaip su karabinu. Pagrindiniai tokie ginklai buvo Parlamente.
Kai kuriuose rajonuose, pavyzdžiui Marijampolėje kažkas turėjo II Pasaulionio karo laikų vokišką kulkosvaidį MG- 42. Vėlesne šio ginklo modifikacija MG 3 kulkosvaidžiais buvo ginkluota ir Lietuvos kariuomenė, tačiau mūsų turėtieji, prieš 26 metus kėlė tam laikmečiui būdingų problemų: nebuvo jiems tinkamų šovinių. Kas turėjo keletą – iššovė ir sėdėjo.

Šaudymo treniruotės prieš 26 metus

Prieš tai, kai žmogui patikėdavom ginklą, pirmiausia jis pakliūdavo pas mane. Mane laikė specialistu, nors toks aš gal ir nebuvau. Bet vis tiek, pradžioje aš nustatydavau ginklo techninį stovį, patikrindavau kaip jisai veikia ir būtinai apžiūrėdavau opiausią vietą: ar nesurūdijęs vamzdis ir šovinio lizdas. Tai svarbu, nes jei vamzdis pažeistas, ginklas šūvio metu gali sprogti tiesiog rankose.

Jei nutardavau, kad viskas tvarkoj, paimdavau šovinių ir eidavau į Aukščiausios tarybos pastato rūsį, kur atlikdavom iki 5 bandomųjų šūvių. Kaip elgtis su atnaujintais ginklais apmokydavome savanorius, duodavom pabandyti: pravesdavom trumpą ginklo valdymo kursą, supažindindavome su taikymosi ypatumais. O pasitaikydavo tokių ginklų, kuriuose nebuvo net pro kur taikytis: tiesiog galima buvo iššauti ir viskas. Ne visada iš tokių išdrįsdavome šauti. Būsimas savanorių vadas A. Pocius pasakojo istoriją, kai žmogus į parlamentą gynėjams atnešė savadarbį šautuvą, kurio vamzdis buvo padarytas… iš metalinės lovos kojos. Jį gynėjai paėmė iš pagarbos tam žmogui.

Statydami savanorius į postus išduodavome maždaug po 10 šovinių, nes su karabinais duoti, pavyzdžiui, 100 šovinių buvo nelogiška: jei priešais eis karys su automatiniu šautuvu, gynėjui beveik nebus šansų iššauti antro šūvio. Taigi, turėjom pasiruošę „maksimum minimumą“. Tuos šovinius, kuriuos perdarinėjom, gaivinome ar patys gaminom ir išnaudodavom treniruotėm.

Savanorių ginkluotės raida

Priklausau tai kartai, kuriai teko tarnauti sovietinėje armijoje ir ten, žinoma, naudojome rusiškus ginklus: mums visą laiką kalė į galvą, kad rusiškas ginklas yra geriausias, duona yra skaniausia, mašinos puikiausios ir gyvenimas šviesiausias. Kito gyvenimo nematėm. Mums buvo tiek pripasakota, prišnekėta, kad ginklas „Kalašnikov“ (AK, AKM, AKMS) yra labai paprastas, patogus, lengvas, nelūžtantis. Buvom įsitikinę, kad iš tikrųjų geresnio ginklo nėra, apie kitą ginklą mes nesvajojom. Kur nepasisuksi mums plaudavo smegenis: amerikoniški ginklai š…, viskas š…, žiūrėkit, Afrika tik su „Kalašnikov“ kariauja, Azija – irgi, visas pasaulis šiais „puikiais“ ginklais ginkluotas, kitų gamintojų ginklų niekas neperka. Taip buvome pripratinti gyventi su tokiu mentalitetu. Kai vėliau besikurianti mūsų kariuomenė (ir SKAT) gavo čekiškus ČŽ pistoletus pamatėm, kad TT ir „Makarov“ pistoletai – kažkas grubaus, nekokybiškai pagaminta, o ČŽ yra jau visai kita konstrukcija ir dizainas. ČZ 75 – 9 mm kalibro pistoletas, gaminamas Čekijos kompanijos. Šis 1975 metais sukonstruotas pistoletas turi dvieilę dėtuvę, plieninę konstrukciją, kaldintą vamzdį. Pistoletas yra plačiai paplitęs pasaulyje (pagaminta daugiau 1 mln. vienetų), vertinamas šaulių už kokybę ir universalumą.

Na, o kada pasirodė pistoletas –kulkosvaidis UZI sakėm: „čia tai pasaka“. Iš tikrųjų, ta UZI modifikacija kurią gavome buvo morališkai ir techniškai pasenusi, bet žmonėms, kurie prieš tai turėjo kažką panašaus į lazdas, UZI buvo nepaprastas ginklas. 1954 m. „Israel Military Industries” pradėjo serijinę šio pistoleto-kulkosvaidžio gamybą. Ginklas buvo pavadintas UZI, pagal jį sukūrusio konstruktoriaus vardą. Kai išdalino SKAT‘ui rusiškus „Kalašnikov“ – buvom patenkinti, gavom lenkiškus (šiek tiek padėvėtus ir paremontuotus) pajutom, kad kokybė ne tokia: sunkesni ir senesnio modelio. Žmonės nebenorėjo lenkiško automato imti. Tada atėjo švediškas AK-4: čia vėl pasipylė kritika, kad ginklas senas, daug sunkesnis, kaprizingesnis, didesnis. Nuo 1970 m. iki 1980 m. šį ginklą gamino ginklų gamykloje Eskilstunoje. Švedijoje gamintas Automatkarabin 4 (AK-4) yra modifikuotas Heckler&Koch Vokietijoje gaminto ir jų kariuomenės ginkluotėje naudoto automatinio šautuvo Gewehr 3 (G3) variantas. Šios konstrukcijos ginklai yra paplitę įvairių šalių kariuomenėse. Lietuvos kariuomenėje šis ginklas gavo irklo pravardę. Negana to, vadinamieji irklai šaudant pradėjo striginėti. Žmonės pradėjo ilgėtis rusiško „Kalašnikov“. Sakyčiau atsirado tokia problema, kurią galima būtų bandyti įvardinti, kaip psichologinį žmonių nuopuolį. Svarstydamas apie pastarąjį ginklą kaip šaulys, apibendrinčiau taip: visada valstybės, gaminančios ginklus, turi savąsias koncepcijas – arba ginklai gaminami agresyviam puolimui arba gynybai. Ta valstybė, kuri gamina ar perka ginklus gynybai, ginklus renkasi, kad būtų taiklesni, galbūt galingesni, o tie, kurie ruošiasi puolimui – rūpinasi, kad jų naudojami ginklai būtų lengvi, patogūs, kad galėtų paleisti daug šūvių serijų, ir čia nesvarbu taiklumas, o svarbi „ugnies masė“. Taigi, lyginant AK-4 ir „Kalašnikov“, tai šauliui švediškas ginklas yra visa pakopa aukštesnis: taiklesnis, efektyvesnis negu rusiškas „Kalašnikov“. AK-4 skirtas gintis, iš toli šaudyti ir pataikyti į taikinį. Kuomet gavome M14, vėl atsirado tokių, kuriems jis nepatiko… M14 yra JAV automatinis šautuvas, naudojantis 7,62×51 mm NATO šovinius, skirtas priešo gyvajai jėgai ir nešarvuotai technikai naikinti. Ginklas gali šaudyti pusiau automatiniu režimu. 1959–1970 metais M14 buvo pagrindinis JAV kariuomenės ginklas. Bet mūsų tarpe atsirado jo nemėgstančių: „griozdas, blogas ginklas, net amerikiečiai nėra jo gerbėjai“. Kodėl žmonės taip reagavo? Tie, kurie buvo tarnavę sovietų armijoje ir vėliau tie, kurie tarnavo Lietuvos kariuomenės kūrimosi pradžioje buvo mokyti tik iššauti, o ar karys pataikė, niekas nekreipė dėmesio. Tačiau kai prasidėjo taiklaus šaulio kursai, kariai pradėjo išmanyti pagrindinius šaudymo principus, atėjo ir supratimas, kad M14 arba AK-4 yra labai taiklūs ir efektyvūs ginklai. Kai atėjo nauja karta, kuri nebuvo mačiusi „Kalašnikov“, jie su džiaugsmu priėmė G3 (mūsų turimas variantas – švediška šio ginklo versija AK- 4) ginklus, ir naudojo juos su visai kitu nusiteikimu. Taip pat Savanorių pajėgose prieš beveik dvidešimt metų KASP štabo kuopa (šauktiniai) turėjo gavę M16 – tai irgi puikus, praktiškas, efektyvus automatinis šautuvas, sukurtas amerikiečių konstruktorių, pakrikštytas Vietnamo kare, dar ir šiandien naudojamas daugelio valstybių kariuomenėse. M16 A1 Jungtinėse Amerikos Valstijose galutinai buvo pripažintas 1967 metais, nes palyginus su pusiau automatiniu šautuvu M 14, turėjo daugiau privalumų, vienas jų – penkis kartus padidėja pėstininkų skyriaus, apginkluoto M16 A1, ugnies galia.

1991 metų pabaigoje kariuomenė nupirko didelį kiekį – apie 650 – Mosin karabinų iš vienos Austrijos firmos. (Jo pirmtakas Mosin 7,62 mm kalibro šautuvas, buvo sukonstruotas 1891 m.) Jie buvo išdalinti į SKAT rinktines ir naudojami einant sargybą. Paskui Vadovybės apsaugos departamentas mums perdavė apie 300 automatinių šautuvų Kalašnikov AK-47, dar vėliau gavom UZI, tada iš lenkų atėjo didelė partija PPS su medinėm buožėm. Juos laikėme ginklinėse, buvo planuota jais, grėsmės atveju, apginkluoti šaulius. Tada gavome ir lengvųjų kulkosvaidžių RPK-74. Vėliau lenkai atvežė labai didelę partiją „Kalašnikov AKM-47. Apie 1999– 2000 metus iš JAV buvo gauti automatiniai šautuvai M14, o iš danų tais pačiais metais gavome didelę partiją MG-3 kulkosvaidžių. Vėliau gavome RPG-2 prieštankinių granatsvaidžių: bet kas antras nesuveikdavo, nesprogdavo iššovus. Vėliau gavome RPG-7. Ir vėl bėda: skirtingų gamintojų granatsvaidžiai ir granatos. Nevisai atitiko taikiklio duomenys ir granatos trajektorija. Dar džiaugėmės švediškais granatsvaidžiais Carl Gustaf M3 ir beatošliaužiais pabūklais, kurie buvo efektyvūs ir kokybiški. Taigi, faktiškai SKAT‘o ir Lietuvos kariuomenės kūrimosi pradžioje turėjome skirtingų kalibrų ir ginklų mišrainę.

Nuo irklo prie G-36

Su G-36 ginklu aš jau netarnavau, gal tik keliuose jo bandymuose buvau. Tik iš jų ir galiu pasakyti, kad šio ginklo konstrukcija ir ergonomika yra puikūs. Kas yra ergonomika? Šaulys turi galėti patogiai iššauti, t.y. ne pats derintis prie ginklo, išsikreipti, o tik pakelti ginklą ir prieš savo akis matyti taikymosi prietaisą ir visa tai turi „atsigulti“ vienoje linijoje. Pakėlei, nusitaikei, iššovei. Iššovus atatranka turi būti tokia švelni, arba tokia subalansuota, kad po vieno šūvio, žiūrėdamas pro taikiklį, karys turi matyti: pataikė ar nepataikė į taikinį. Tokio dalyko nėra „Kalašnikov“ automate, nes jis yra visiškai be ergonomikos, mechanizmas nesudėtingas, atatranka neišbalansuota, iššovus vamzdis pakyla, padaręs net vieną šūvį turi nuleisti ginklą ir vėl kelti prie akies, ieškoti taikinio. Tiesa, gali iš arti paleisti seriją, bet tai nesunaikins priešo, o tik greičiau nukreips jo dėmesį. Rusiškas ginklas yra pagamintas žemo intelekto, menko išsilavinimo žmogui. Tiesa, „Kalašnikov“ purvo nebijo. Paimk jį į rankas: viskas ten dreba, viduj kaip skambaliukai skamba, tarp detalių didžiausi tarpai. Jos sukuria laisvą eigą. Jeigu pakliūna žemių ar smėlio, viskas paprasčiausiai išsivaikšto. Čia pliusas, bet iššovus, kaip minėjau, ginklas duoda didžiulę atatranką ir pataikymo sklaidą.

O dabar paimkime M16: ten kiekviena detalė prisukta, daliai viena prie kitos prigludus; pakliuvo smėliuko – jau, žiūrėk, ir užsikirto. Tačiau šio ginklo konstruktoriai numatė kaip problemą išspręsti: šone sukonstravo specialią rankeną, kuri padeda užsikirtusį šovinį „pristumti“. Pas amerikiečius ant šalmo visada bus ne tik bintas, bet ir tepalo buteliukas. Jei ginklas užsikerta čia pat karys turi tepalo, kuris išplauna grumstelius. Noriu dar kartą pabrėžti, kad yra ginklų kategorijos, kurios skirtos aukštesnio intelekto žmonėms, kurie žino, kad po mokymų savo ginklą reikės išvalyti, prižiūrėti, o pratybose – saugoti”.