Parlamento trečiųjų rūmų gynybos organizavimas

100112_KDomeikisKazys Domeikis
buvęs par­lamento III rūmų gynybos būrio vadas

Pranešimas skaitytas 2010-01-12 Parlamento gynėjų konferencijoje Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje

 

Buvo toks dalykas, kai teko, būnant darbe, pamatyti per televiziją, kad atėjo kažkas, daužo mūsų valdžios langus. Taip nusprendžiau, kad reikia ateiti ir ką nors daryti. Atėjau. Čia jau buvo pilna žmonių, niekur niekas neįleidžia. Kažkaip pavyko pakliūti į III rūmus. Buvo žaliaraiščių, vadovavo toks Grigaliūnas nuo Sąjūdžio ar nuo ko, nežinau, neaišku, kaip buvo. Rikiavo, buvo labai daug žmonių. Taip ir sėdėjome. Mėtėmės, skirstėmės į dešimtukus, vienur, kitur, vienaip, kitaip. Atėjus sausio 13 d., nežinau, iš kur tie vadai buvo, ar iš Sąjūdžio, ar iš žaliaraiščių, bet jie kažkaip dingo. Prieš tai liepė sudeginti, sunaikinti visus dokumentus, ką turėjome. Paskui labai sudėtinga buvo tuos dokumentus atgauti. Aš pasą įsigijau tik 2004 metais. Įrodinėjau, kad esu lietuvis, nors šiaip esu žemaitis.
Kai visus išvarė iš rūmų, teko išeiti į lauką ir pagal veidus, ką atsiminėme, rinktis atgal. Mes susirinkome, greitai įkūrėme štabą. Nežinojome, kas čia dedasi.  T.y. žinojome, kas dedasi, bet nežinojome, kas čia vadovauja…  Buvo telefonas, skambinome numeriu 308. Pakalbėdavo, nepakalbėdavo su mumis. Įkūrėme tokį štabą, pradėjome kurti tokią tarnybą. Suskirstėme pagal pareigas į būrius, kas lauke, kas viduje, turėjome truputį ginklų. Pradėjome kurti medicinos tarnybą, nes galvojome: jeigu kas nors puls, tai bus truputį kraujo, taigi reikės, kad kas skyles palopytų. Turėjome tokią medicinos tarnybą. Labai padėjo mūsų gydytoja N. Zaks, vadovavo visai medicinai, Gražina Kurpytė, dabartinė Lisauskienė. Pasiruošėme, jeigu pavyktų ištrūkti kažkaip po tų visų puolimų, medikamentais apsirūpinome Vilniaus rajonuose. Ir ką – pradėjome dirbti. Ateidavo kiekvieną rytą į Profsąjungų rūmus žmonės, juos patikrindavome. Buvo labai geras, nežinau, kas jis buvo – ūkvedys ar rūbininkas. Jis turėjo raktus nuo kabinetų. Atrakindavo kabinetus, patikrindavo, kad pašaliniai žmonės neitų, vakare išeidavome, vėl patikrindavo. Miegojome ant grindų. Jokio maitinimo niekas nedavė, maitinomės patys, kaip ir visi.
O paskui mūsų lauko vadas Žilinskas nusprendė padaryti tokį dalyką. Kadangi visi dirbantys žmonės buvo profsąjungų nariai, mes taip išmąstėme, kad tas turtas, kas yra Profsąjungų korpuse, yra mūsų, ir pasidalinome. Pasiėmėme pirmojo aukšto kabinetus ir vykdėme tokius dalykus. Vyko lauko žvalgyba. Prie OMON’o būstinės nuolat budėjo žmo­nės, po miestą važinėjo. Štabe buvo du generolo K. Ladigos anūkai. Padarė tokius nedidelius pažymėjimus. Juose buvo parašyta „savanoris“ ir parašas. Veiksmingi buvo – ir autobusais nemokamai važiavo žmonės, ir viskas labai efektyviai veikė, tie pažymėjimai.

Ką čia dar aš pasirašęs turiu? Gynyba ir apsauga… Aš iš pradžių mąsčiau, kaip čia protingai pradėti ir gerai užbaigti, dabar sutrikau. Neaiškiai pasirašiau…

…Bandėme belstis į 308. Niekas mūsų neklausė. Tai paskui teko paskambinti ir pasakyti: vyrai, arba ateinate su mumis kas nors pasikalbėti, arba išeiname ir paliekame tuščius rūmus, o iš ventiliacijos kameros, kur iš lauko traukia orą, pora desantininkų spyrių – ir atsiduri salėje. Taip nėra, aišku, bet toks susidarė vaizdas. Tada atėjo amžinąjį atilsį V. Česnulevičius. Atėjus jo pirmas klausimas buvo: „Vyrai, ar bijote?“ Sakau: „Taip, bijome“. „Tada kalbėsime.“ Jeigu būtume pasakę, kad nebijome… Tada mums skambino, kad bendradarbiausime, dirbsime kartu. Davė mums, 98 žmonėms, 8 maitinimo talonus ir 7 čiužinius. Daug mes ten pridarėme: belaisvių paimdavome, saugumo papulkininkių visokių, visokių seržantėlių neskaičiuoju. Kas antrą dieną atvažiuodavo komendanto pavaduotojas pasiimti savo belaisvių. Vasario pabaigoje perėjome į šituos rūmus, o generolas Č. Jezerskas su mokomuoju pulku užėmė mūsų patalpas. Ir čia darėme tą patį. Dalis iš tų žmonių išėjo, išsiskirstė po rinktines, dalis liko čia dirbti ir dalis ateidavo mūsų pakeisti, kai jau būdavome išvargę. Tai ir pridarėme. Būtume pridarę daugiau, bet trumpas laiko tarpas buvo.
Norėčiau pasakyti dar vieną tokį dalyką. 1991 m. buvo tokių kalbų, bet anuose rūmuose kalbėjome, kad ten visi puolė, įsižeidę, kam medalių mažai, visko visko. Kunigas R. Grigas pasakė: reikia dėkoti Dievui, kad apšvietė mums protą, kad leido, suteikė mums tokią garbę būti ir apginti motiną tėvynę. Dabar aš jau 19 metų laukiu, kada tas Dievas nušvies tai mūsų motinai protą, kad ji visus savo vaikus mylėtų vienodai. Ačiū. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.