Ištrauka iš knygos  „Pėstininko užrašai“/Artūras Skučas.Vilnius. 2012, 302 – 311 p.

1991 m. sausio 8-oji

Artūras Skučas
Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas
LKKSS VAS narys

Sausio 7 -oji

21.00 val. Pas AT pirmininką atėjo K. Prunskienė
Nedalyvavau šiame pokalbyje ir detalių nežinau, bet kai K. Prunskienė išeidama trinktelėjo durimis, labai gerai pamenu. Man „po šio trinktelėjimo“ net nebereikėjo eiti klausti AT pirmininko dėl pokalbio rezultatų. Labai nustebino AT pirmininko reakcija, kuris, išėjus K. Prunskienei, pasakė „Nieko negalėjau padaryti, ruoškitės“. Šie žodžiai buvo skirti man ir jų prasmė buvo visiškai aiški.
Pirminius žvalgybos duomenis AT pirmininkas jau žinojo prieš tai ir manęs paklausė, kaip man sekėsi bendrauti su M. Misiukoniu. Atsakiau, kad praktiškai niekaip, nes pažadėjo milicijos padalinius atsiųsti tik 9 val., nes, atseit jo duomenimis, anksčiau demonstrantai nesusirinks. Mūsų turima informacija sakė visai ką kita.
[…]

22.00 val. Susisiekiau su Kauno savanoriais, – jie prižadėjo nuo 60 iki 100 vyrų 8 d. 6.00 val., bet atvyko vėliau ir kulminacijos laiku buvo dislokuoti kaip rezervas. Ko gero tą dieną ir prasidėjo „dvivaldystė“ dėl AT pastato gynybos. A. Butkevičiaus tikslai man iki šiol neaiškūs, nebent jis tikėjosi politinių dividendų. Mano tikslas buvo realiai apginti Parlamentą, todėl neprieštaravau dėl funkcijų pasidalinimo. Vėliau Apsaugos skyriaus pavaldumui atvyko kauniečiai iš kovinių sporto šakų klubo, vadovaujami Romo Vitkausko.
AT apsaugos skyriui teko labai sunki užduotis – komendantinės pareigos, tai yra stebėti visą AT pastatų kompleksą bei jame esančius savanorius. Ši grupė rinko ne vietoje paliktus ginklus, sprogmenis, „Molotovo kokteilius“ ir t.t. Netrukus visi savanoriai žinojo, kur kreptis, kad atgautų savo ginklą ir amuniciją. Paprastai Apsaugos skyriaus komendantinis patrulis jau po Sausio įvykių nebežadindavo savanorių, o tiesiog surinkdavo jų numestą amuniciją ir laukdavo, kada užmigėliai ateis jų susigrąžinti. Juos atiduodavome draugiškai. Tikslas visų buvo vienas – tik ginklų nebuvo galima mėtyti bet kur.
Bet tai buvo vėliau.
[…]

Kiti veiksmai tą vakarą

[…]
20.30 val. Į mano kabinetą įeina Andrius Tučkus su Fransuaza Thom, – jie ką tik grįžo iš Rygos. Fransuazai pavyko gauti interviu iš Viktoro Alksnio (Latvijos respublikos jedinstvininkų lyderio), kuris tiesiai šviesiai pasakė, kad premjerės Kazimiros Prunskienės ką tik skelbtas kainų pakėlimas buvo iš anksto suplanuotas ir tai bus pretekstas Maskvai pareikšti, kad naujoji valdžia yra neteisėta ir nepajėgi susidoroti su esama situacija. Iš karto nuvedžiau juos pas Vytautą Landsbergį.

Prieš 21.00 val. Sugrįžta operatyvinis darbuotojas Zigmas Slušnys po susitikimo su savo agentu. Jis atneša ir man paduoda rytdienos peticijos projektą, kurį iš karto nunešu V. Landsbergiui. Perskaito. Klausia, ar ne laikas kreiptis į tautą. Sakau – ne, nėra dėl ko. Pirma reikia atšaukti Vyriausybės nutarimą. Kabinete kilo ginčas tarp deputatų. Išėjau į savo kabinetą. Per radiją operatyvininkams liepiau automobiliais apvažiuoti pačias karščiausias vietas.

21.20 val. Pasipylė telefono skambučiai su įvairiausiais pranešimais iš agentų ir kitų žmonių; sekretoriatas nespėja fiksuoti jų pranešimų.
Pokalbyje su Gintaru Kupčinsku kažkodėl prasidėjo aštri diskusija, ką ir kaip reikia daryti. Jis nelabai tikėjo, kad rytoj gali įvykti rimtas susidūrimas. Jam parodžiau visus gautus pranešimus ir pasakiau, kad Valdas Savukynas, kitas mano pavaduotojas, dabar toliau kontroliuoja ir apdoroja gaunamus pranešimus, todėl G. Kupčinskui pavedžiau rūpintis AT pastatų komplekso apsauga. Jis nuėjo apžiūrėti ir įsitikinti, ar veikia priešgaisrinės vandens žarnos, bei patikrinti, kaip atlieka savo darbą postai prie įėjimų į AT pastatus.

22.00 val. Grįžta kiti anksčiau išsiųsti kontržvalgybos pareigūnai. Informacija kartojasi. Išsiunčiau juos tikrinti kitų šaltinių, nes negalėjau patikėti, kad M. Misiukonis teisus, jog jedinstvininkai rinksis tik 9 valandą, o ne 6 ryto, kaip teigia mūsų šaltiniai. Vėliau paaiškėjo, kad M. Misiukonis specialiai mėgino dezinformuoti, nes buvo aiškus tikslas – užgrobti iš pat ryto AT pastatus.

22.00 val. Mane vėl iškviečia Vytautas Landsbergis. Atėjęs pamačiau, kad pas jį jau yra Zigmas Vaišvila ir Audrius Butkevičius. Vėl iš naujo aptariame rytdienos veiksmų planą, aš juos informuoju, kas jau yra pakviesti atvykti 6 valandą ryto. A. Butkevičius prižadėjo atsiųsti savo karių kuopą.

23.00 val. Vaišvila ir Butkevičius ateina į mano kabinetą, pokalbis dėl rytdienos veiksmų tęsiasi. Paskambina P. Liubertas ir sako man, kad daugiau kaip 15 milicininkų duoti negali, – toks ministro nurodymas, o apie 9 valandą pastiprinimui atvyks keli autobusai su milicininkais kursantais ir OMON padalinys. Sutarėme, jog padalinys bus dislokuotas antro aukšto bibliotekoje, kad žmonėms nekristų į akis ir kad juos įleisime pro atsargines duris, – kad niekas nepamatytų. Petras Liubertas buvo labai nuoširdus, jis man patiko iš ankstesnių susitikimų. Jis vėliau, sausio 13 dieną, organizavo, kad AT ketvirtame aukšte būtų pastatytas kulkosvaidis. Vėliau kurį laiką net bendravome šeimomis.

23.30 val. Pas mane į kabinetą užeina deputatai ir klausia, ar tikrai rytoj tai įvyks. Sakau, kad nežinau, kas įvyks, bet kad bus keliasdešimt tūkstančių piktai nusiteikusių žmonių, tai tikrai. Užėjo Virgilijus Čepaitis pasitarti, kaip rytoj reikėtų elgtis deputatams. Jam atsakiau, kad pirmas jų tikslas – atšaukti kainų pakėlimą. Kitaip iš visuomenės palaikymo negausime.
Dabar, net 2012 metais, K. Prunskienė vis dar aiškina, kad kainų pakėlimas buvo būtina priemonė, nes kitaip būtų žlugusi mūsų valstybė. Tik kažkodėl ji nesupranta, kad kainų pakėlimas buvo atšauktas, o valstybė nežlugo. K. Prunskienė iki šiol nenori pripažinti, kad tik dėl jos tuometinių veiksmų žuvo 14 žmonių prie TV bokšto.

24.00 val. Surinkau Apsaugos skyriaus padalinių vadus. Dar kartą aptarėme rytdienos veiksmų planą ir apsaugos išdėstymą, patikrinau, koks žmogus į kokį postą paskirtas. Buvo sudarytas rezervas, maždaug apie 80 žmonių, tai yra visi likusieji, kurie neprivalėjo budėti savo postuose. Tuo metu skyriuje tarnavo apie 120 pareigūnų. Kažkodėl galvojome, kad jedinstvininkai mėgins įsiveržti pro pirmųjų rūmų šoninį įėjimą nuo fontano pusės. Iki tos dienos prie oficialaus įėjimo į AT pastatą bei jo vidiniame kieme nevyko joks mitingas, piketas ar žmonių sambūris. Tik, kai ryte pamatėme ateinančią minią, supratome, kad jie neis prie šoninių durų. Kadangi rezervas jau buvo surinktas pirmo aukšto hole, jiems beliko tik išeiti pro duris ir išsirikiavus susikabinti rankomis, taip suformuojant gyvą žmonių grandinę. Niekas tada nesitikėjo, kad atėjusieji bus agresyvūs, nes iki tol vykę mitingai buvo taikūs ir drausmingi iš abiejų barikadų pusių. Bet ne šį kartą. Kaip vėliau supratome, tarp paprastų mitinguotojų dalyvavo ir apie 200 kursantų iš Vilniaus aukštosios karinės radiotechnikos mokyklos, prie jų prisijungė kiti radikalūs mitingo dalyviai, – jie ir pradėjo visus raginti imtis aktyvių veiksmų. Šie riaušininkai metalinius strypus buvo apsukę laikraščiais, kad niekas neįtartų, todėl smūgiai buvo skaudūs, – keli Apsaugos skyriaus darbuotojai nuo to nukentėjo. Gal jų veiksmus stabdė dar ir tai, kad buvo filmuojama pro visus AT antro aukšto langus, o gal jie nebuvo gavę aiškaus įsakymo dėl veiksmų iki įsiveržimo.
Taigi, susirinkimo metu pranešiau, kad aplink AT pastatą atsirado įvairių slampinėjančių tipų ir liepiau kontržvalgybos pareigūnams atvirai eiti prie jų ir nesislepiant stebėti, ką jie daro, nes ką tik gavau pranešimą, kad prie AT pastato aplinkinių erdvių dirba KGB agentai. Būtent ši informacija ir sukėlė daugiausia nerimo, nes jei jau KGB agentai išvakarėse nagrinėja situaciją, tai akivaizdu, kad visus rytdienos veiksmus planuoja ir kontroliuoja Maskva, ir kad tam duotas aukščiausias Maskvos vadovybės leidimas. Tai dar kartą patvirtino, kad Fransuaza Thom yra teisi dėl savo hipotezių, kurias ji išsakė, atvykusi po susitikimo su Alksniu.
Čia būtina paminėti, kad vienas Ryšių tarnybos darbuotojų jau buvo „nulaužęs“ KGB seklių ryšio šifravimo kodą ir todėl mes galėjome tiksliai žinoti, ką ir kur jie daro. Vienas Ryšių tarnybos darbuotojų buvo paskirtas nuolat klausytis jų pokalbių. Kadangi žmonių neužteko, tai ryšių darbuotojai pasikvietė savo kolegas, draugus, kurie budėdavo prie šio aparato. Aš šį faktą, kad būdavo papildomai kviečiami asmenys budėjimui Ryšių tarnyboje, buvau visai pamiršęs, bet man tai buvo priminta per 2011 01 12 susitikimą su ATAS darbuotojais Seimo surengtame renginyje.
Patruliui liepiau pereiti visus AT rūmus ir patikrinti, ar nėra pašalinių žmonių. Dar keli pokalbiai su Vytautu Landsbergiu apie rytdieną bei išankstinius pasiruošimus. Jis paklausė, ar gali važiuoti kelioms valandoms į namus. Pasakiau – taip, bet apie septintą turi būtinai grįžti, – tą pakartojau jo asmeninei apsaugai. Kas tą naktį su juo budėjo iš asmens apsaugos darbuotojų, dabar nepamenu, – gal jie perskaitę šį tekstą prisimins ir papildys jį.

Sausio 8 dienos rytas

01.00 val. Mano kabinete susirinko Analizės skyriaus darbuotojai su V. Savukynu priešakyje. Aptarėme įvairias galimas provokacijų formas. Jau tada kažkuris iš jų pastebėjo, kad gali būti ir agresyvių veiksmų, ir kad tam turime pasiruošti. Neatsimenu dabar tiksliai, ar nurodymą daviau tada, ar vėliau, bet dviem asmens sargybiniams, kurie turėjo teisę turėti šaunamąjį ginklą, liepiau nuo 6-tos ryto būti I rūmų pirmo aukšto hole. Dėl viso pikto.

03.00 val. Diskusijos buvo ilgos ir kai visi išėjo, išvėdinau kambarį, įsijungiau stalinę lempą. Atsisėdęs į fotelį pradėjau snausti. Mintyse iš naujo viską perkračiau, ar iš tikrųjų viskas padaryta, ką galima padaryti, turint tuos resursus, kuriuos turėjau tuo metu. Viena buvo aišku, kad kol nebus matyti, kieno pusėje lemiama jėga, policija nesikiš. Taip ir nutiko – po to dar kartą, jau viešai, keikiau M. Misiukonį.

03.30 val. Vietiniu telefonu Tadas Vyšniauskas pranešė, kad sovietų kariškiai darosi aktyvūs, tikrina savo postus ir derina radijo ryšį. Taip, tai buvo ženklas, kad rytoj gali įsikišti ir kariuomenė. Pasakiau, jei kareiviai dar labiau suaktyvės, tegul nedelsdamas skambina.
Iš karto visi miegai išlakstė ir jau nebegalėjau snausti. Žinojau, kad reikėtų paskambinti V. Landsbergiui, bet tuo pačiu žinojau, koks jis yra išvargęs. Gal net kelis kartus buvau pakėlęs ragelį ir vėl jį padėjau, suvokdamas, kad nieko realiai nevyksta, o vien tik signalus dėl galimos situacijos galėsiu pranešti ir ryte, jam atvykus į AT rūmus, arba kraštutiniu atveju pranešiu jo asmens sargybiniams.
Vieną dalyką reikia dabar prisipažinti – niekada nežinojau, kur miegojo kiti Apsaugos skyriaus darbuotojai. Tuomet tuo nesidomėjau ir nebuvo kada, tik dabar suprantu, kad per šimtas žmonių turėjo kažkur miegoti. Žinojau, kad yra vienas tam skirtas kambarys, kur ant čiužinių galėjo tilpti apie dešimt žmonių, o kur miegojo kiti – apie tai susimąsčiau tik dabar.

05.30 val. Savaime pabudau iš snaudulio, užsikaičiau „gyvatuku“ vandens, užpyliau ant tirpios kavos grūdelių ir išgėriau puodelį. Nuėjau į tualetą, kuris nebuvo arti mano kabineto, pakeliui pasilabindamas su jau pabudusiais Apsaugos skyriaus darbuotojais, kurie ilsėjosi ant fotelių. Apsiprausiau veidą ir grįždamas pastebėjau, kad jau visi yra prabudę ir rikiuojasi į grupeles. Kai sugrįžau į kabinetą, užėjo Saulius Steponavičius ir pasakė, kad kontržvalgybininkai su automobiliais bus numatytuose taškuose po pusvalandžio. Jie turėjo per radijo ryšį mums pranešti, iš kur pajuda jedinstveninkų kolonos ir kiek realiai jų yra.

06.00 val. Atvyko pirmas Kauno savanorių autobusas. Dar spėjau pasilabinti su Vytu Žuku ir Sauliumi G., jo pavardės nepamenu. Valdas Savukynas ir Gintaras Kupčinskas dar sykį jiems paaiškino veiksmų planą ir jų užduotis. Atvyko ir vilniečiai. Visi buvo dislokuoti pirmo aukšto hole kaip rezervas. Tuomet dar neįsivaizdavome, kaip viskas vyks. Jiems taip pat davėme nurodymus, kad pasitiktų kitus atvykstančius ir taip pat atsivestų į holą. Apsaugos darbuotojams, budintiems postuose prie įėjimų į AT pastatus, buvo duotas nurodymas juos praleisti be leidimų. Tais laikais mobiliųjų telefonų nebuvo, tad ryšiai paprastai buvo palaikomi išankstiniu susitarimu, o ir interneto nebuvo, tik kai kas turėjo kompiuterius, ir tai buvo viskas. Tada tik Apsaugos skyriaus darbuotojai galėjo naudotis radijo ryšiu, ir tai toli gražu ne visi. Tik vėliau atsivežėme pakankamai racijų, kad aprūpintume visus, kuriems reikia jų pareigoms vykdyti, o iki to laiko pirmiausia buvo aprūpinami asmens sargybiniai ir pagrindiniai apsaugos postai. Daugiausia problemų buvo dėl baterijų racijoms, nes, kai ryšys buvo nuolat įjungtas, jos greitai išsieikvodavo. Turėjome net sukurti darbo vietą, kuri vadinosi akumuliatorių pakrovimas.
Vos tik man sugrįžus į savo kabinetą (o mano ir V. Landsbergio kabinetai turėjo bendras duris), užėjo Vytautas Landsbergis ir paklausė: „Ar pasiruošę?“ Pasakiau: „Taip.“ Ir pridūriau: „Kuriuos kvietėme, atvyko taip pat.“ AT pirmininkas atsakė: „Tai gerai, bus sunki diena.“
Tada aš nesupratau, kad jis jau apsisprendė atstatydinti K. Prunskienę, nes galvojau tik apie problemas dėl AT apsaugos organizavimo. Tik kai prasidėjo K. Prunskienės atstatydinimas, tada supratau jo pasakytų žodžių prasmę. Jis nebuvo tikras, kad tai pavyks. Ko gero, būtų ir nepavykę, bet deputatus išgąsdino ta minia už durų.

07.00 val. Kontržvalgybos pareigūnai per raciją pranešė, kad kolonos jau pajudėjo link Parlamento. Jie vis informuodavo, pasakydavo, kokie šūkiai ant plakatų ir kokia vyrauja nuotaika. Aš įbėgau pas Vytautą Landsbergį, pasakiau, kad dar prieš 8.00 val. čia bus pirmieji demonstrantai, ir mes jų su tokia jėga prie metalinio aptvaro nesulaikysime, todėl aš savo žmones nuo ten atitraukiau ir koncentravau jėgas prie pagrindinio įėjimo.
Bet jie atėjo žymiai anksčiau, nes kontržvalgybos pareigūnai užmiršo pasakyti, kad demonstrantai būriuojasi prie Lukiškių aikštės. Praktiškai jie buvo po 5 minučių.
Vytautas Landsbergis skambina ministrui Misiukoniui. Šis sako, kad pajėgos jau išdėstytos, aš Landsbergį pakviečiu prie lango ir parodau kamputyje stovinčius penkiolika policininkų (tuo metu dar žmonės neskyrė milicininkų nuo policininkų, nes uniforma buvo ta pati, tik priėjęs iš arti galėjai pamatyti, kas segi Vyčio ženklą). Landsbergis barasi su Misiukoniu. Misiukonis sako, kad jau išvažiavo keli autobusai ir jie tuoj bus. Aš, numojęs ranka, įlėkiau į savo kabinetą, o ten ryšio radijas jau rėkia, kad po 5 minučių minia bus prie Parlamento. Priėjęs prie lango pamačiau, kaip demonstrantai ardo metalinę užtvarą, milicininkai stovi kampe ir žiūri, o du mano palikti darbuotojai daužomi kumščiais ir, eidami atbuli, ginasi. Pribėgau prie kito lango ir žiūriu – apsaugos darbuotojai jau išsirikiavę eile kabinasi rankomis, taip sutvirtindami užtvarą, o kai minia priartėja, vos spėja uždaryti centrines duris – susiformuoja antra eilė, greičiausiai iš savanorių. Apsaugos darbuotojai minios priplojami prie sienos ir stiklo, su milžiniška jėga toliau spaudžiami ir kumščiais daužomi per galvas, pečius. Jie atstumia minią, vėl atidaromos durys ir suformuojama trečia apsaugos eilė. Aš niekur nemačiau milicininkų ir liepiau tai perduoti Vytautui Landsbergiui. Po kiek laiko pastebėjau kraštuose išsidėsčiusius kelis milicininkus, kurie labiau saugojo savo kepures, kad nenukristų ant žemės, nei ką nors darė, nors kai kelis kartus jiems užvožė, tuomet ir jie įsikibo į grandinę. Per radiją susisiekiau su už durų stovinčiųjų vadu ir paklausiau, ar jie pasiruošę veiksmams, jei minia prasiveržtų. Atsakė, kad pasirengę – vandens žarnos jau išvyniotos ir paruošti čiaupai. Aš vis niekaip negalėjau surasti Gintaro Kupčinsko, jis neatsakė šaukiamas per radiją. Liepiau ryšio centrui nuolat jį kviesti, bet jis vis tiek neatsiliepė, o turėjo būti ten, už durų, ir organizuoti to padalinio gynybą – dabar ten stovėjo naujokai. Spaudimas didėjo, agentai pranešinėjo apie padėtį aplinkui rūmus, aš, įsiutęs, kad Gintaras Kupčinskas neatsiliepia, palikau kabinetą, kur plaukė visa informacija, ir nubėgau prie centrinio įėjimo pažiūrėti, kas dedasi, nes pajutau, kad nebėra kam vadovauti.
Man bėgant, atsilapoja centrinės durys, prasiskiria užtvara ir paleidžiamas vanduo. Minia atsitraukia, vandens čiurkšlė nutrūksta, aš, leisdamasis laiptais, matau, kaip įtūžusi minia vėl plūsteli. Duris suspėja uždaryti, bet viena jų pusė išlaužta, vėl paleidžiamas vanduo, dabar apipilami ir savi, ir milicininkai, mėginę sustiprinti gynybos liniją (jie buvo įvesti į rūmus pro kitas duris). Pamatau, kaip puolikai lipa laiptais į antrą aukštą ir eina į salę. Įbėgu į holą, klausiu Arūno Baranausko, kas paleido vandenį. Jis sako, kad Butkevičius. Matau – ateina kažkodėl šypsodamasis Gintaras Kupčinskas su VRM ministro pavaduotoju Zabarausku.
Mėginu įvesti tvarką, perrikiuoti vestibiulyje pajėgas ir matau, kad mano vyrų viduje nėra, visi lauke, o savanoriai sako – klausys Butkevičiaus. Trumpas pokalbis su Butkevičiumi. Minia vėl spusteli. Šūkteliu įleisti ir apie 150 žmonių (visi šlapi) iš minios įleidžiami, grandinė užsidaro ir sustabdo kitus. Savanoriai ir keli mano vyrai greitai nuramina patekusius vidun, atbėgęs deputatas klausia, kas iš jų vyriausias. Pagaliau vyriausias atsiranda – jis perskaito peticiją. Mes įleistiems žmonėms sakome – kainos jau sugrąžintos į ankstesnes, Vyriausybė atsistatydinusi. Miniai apie tai jau pranešta per garsiakalbį. Su Vytautu Landsbergiu lipu į trečią aukštą prie radijo mikrofono kviesti tautą prie Parlamento, matau, kaip pirmieji studentai iš Pedagoginio instituto fizinio lavinimo katedros, su kuriais buvo tartasi anksti iš ryto, jau dideliu būriu veržiasi palei sieną ir po truputį stumia minią atgal. Pakliuvę į vidų demonstrantai išvedami pro šonines duris, tik keli eina su Vytautu Landsbergiu, kuris kreipiasi per garsiakalbį į minią. Dar po kiek laiko kalbuosi vestibiulyje su savo vyrais – apspjaudytais, su suplėšytais rūbais. Tik dabar pamatau besivoliojančius metalinius strypus, sudaužytą storą vitrinos stiklą. Valytojos dideliais skudurais valo vandenį. Atbėga Tadas Vyšniauskas ir sako, kad Petras Liubertas per radijo ryšį pareiškė visiems milicininkams, kad reikia mane pakarti už tai, kad buvo paleistas vanduo.
Jau tą pačią dieną buvo sudarinėjama deputatų komisija, kuri aiškinsis, kas liepė paleisti vandenį, o mano vyrai atvirai sako, kad kitą kartą reikia pirmoje eilėje išrikiuoti Vyriausybę, jei dar sykį taip atsitiks.
Grįžau į savo kabinetą. Puolimas atlaikytas. Atgimusios Lietuvos širdis išsaugota dar vienai dienai. Tada jaučiau, kad čia tik preliudija ir kad vėliau gali įvykti dar žiauresni dalykai, nes šį kartą armija kažkodėl nesikišo, nors buvo pasiruošusi.

Ištraukos dalis publikuota www.delfi.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.