„Savanoris” 2009 m. sausio 29 d. Nr. 1 (397) 5 psl., vasario 26 d. Nr. 2 (398) 5 psl.

Prisiminimai po aštuoniolikos metų

Gr. Vilius DŽIAVEČKA
„Savanorio” korespondentas

Kas mes buvome ir prieš kokią jėga stojome sausio 13–ąją? Ar žinojome, ar supratome? Retoriškai klausia savanoriai kūrėjai, gynę Lietuvą 1991 metais: civiliai, praktiškai beginkliai stoję prieš gerai ginkluotus agresorius. Laikas į praeitį negailestingai nusineša tų dienų istoriją, kuo toliau, tuo daugiau atsiranda naujų interpretacijų ir naujų „didvyrių“, o po sausio įvykių jau užaugo nauja karta. Istorija mums gali prabilti jos amžininkų lūpomis – grupelė Sausio įvykių dalyvių, išvakarėse lankėsi Savanorių muziejuje. Kartu su Šiaulių moksleiviais Savanorių štabe lankęsi savanoriai kalbėjo apie pačių rankomis išdrožtas buožes surūdijusiems iš Lietuvos kaimų atgabentiems partizanų ginklams, apie budėjimus Aukščiausioje Taryboje ir apie tuos laikus, kai Lietuvą suvienijo grėsmė ir noras įrodyti, kad mūsų neįmanoma palaužti.

Šiauliečiai laisvės gynėjai: Antanas Kliunka, Ramutis Jaraminas, Nerijus Kundrotas, Zigmas Šatas, Gediminas Bieliauskas, Vaclovas Vaitekūnaitis, Gediminas Pyragas, Egidijus Mikalčius Savanorių muziejuje Vilniuje.
Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka

Antanas Kliunka, buvęs pirmojo šiauliečių savanorių būrio vadas, mintimis sugrįžta į 1991 metus:
– Jei lemtingą naktį iš Aukščiausiosios Tarybos būtų pasitraukęs Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, tai ir mes visi savo postus būtume palikę! Tačiau taip neįvyko, nors pirmininkui tą dieną buvo siūloma pasitraukti ir net saugumo sumetimais pasinaudoti antrininko paslaugomis.
Aukščiausioje Taryboje naktį iš sausio 12 į 13 buvo apie tūkstantis žmonių, ir mes vienas kitą, kurie tą naktį likome rūmuose, pažįstame, sveikinamės, džiaugiamės susitikę. Dar apie 20 tūkstančių žmonių buvo lauke. Ir šitie žmonės apgynė Lietuvą. Mes, viduje, prisiekėme Lietuvai, o kunigas Grigas atleido nuodėmes. Taip savo noru rengėmės gintis ir mirti, jei tik būtų įvykęs puolimas. Pirmąjį AT aukštą saugojo šauliai, antrąjį pasieniečiai, karininkų kursai. Ginklų labai mažai, daugiau atsirado tik vėliau, kai žmonės iš visos Lietuvos ėmė tempti okupacijos metais išsaugotus partizanų ginklus, nupjautvamzdžius, savadarbius lygiavamzdžius šautuvus ir net sprogmenis, o gynėjai juos taisė.
A. Kliunka Aukščiausioje Taryboje buvo išrinktas Šiaulių savanorių būrio vadu. Tai jo būrys 1991 metų kovo 11–ąją su naujutėlaitėmis žaliomis uniformomis dalyvavo parade Nepriklausomybės aikštėje.
– Uniformas po parado liepė gražinti, bet mes nenorėjome jų nusivilkti, – pasakoja A. Kliunka. – Būrio savanoris Gediminas Pyragas per vieną naktį medinį Rūpintojėlį išdrožė, kad suminkštintų mūsų vado Jono Gečo širdį, kai kurie deputatai taip pat mus užtarė, ir nenurengė.. Iš šio šiauliečių būrio yra ir toliau kariuomenėje tarnaujančių kapitonų, majorų, net pulkininkų. Jie vėliau kūrė Šiaulių savanorių rinktinę Vaidoto batalioną.
Auksarankis G. Pyragas – ne tik savanoris, bet ir aktyvus Sąjūdžio dalyvis. Savanorių muziejuje esančio kulkosvaidžio MG–43 buožė taip pat Gedimino rankų darbo.
Atgimimo metais Gediminas su draugais perskaitė „Mažosios Lietuvos“ laikraštyje, kad okupuotų kraštų piliečiai neprivalo tarnauti okupantų kariuomenėse. Perskaitė ir nunešė savo karinius bilietus į karinį komisariatą: pasiimkit, mes jums netarnausim! Va Ženevos konvencija, kurią ir sovietai pasirašę. Po to juos dar ilgokai tąsė KGB.
Sausio 13–osios naktį Gediminas saugojo Parlamento vidinį kiemelį: „Jei būtų mus puolę, iš ten nebūtume išėję gyvi. Ne visi AT rūmuose, esantys žmonės ištvėrė įtampą, jaunesnius ne kartą drąsinau. Jie norėjo likti AT rūmuose, nors suprato, kuo tai gali baigtis. Ryto klausiam vieno vyro, į kokius miltus galvą buvo įkišęs, o jis žiūri į veidrodį ir savęs nebepažįsta. Pražilęs…“
Šiaulių miesto savanoriai 18– osioms metinėms pasisiuvo uniformas, identiškas pirmosioms KAD uniformoms.

Vaclovas Vaitekūnaitis.

Ramutis Jaraminas.

– Aš tokios uniformos laukiau 18 metų. Tuokart uniformą turėjo retas, – prisimena savanoris Vaclovas Vaitekūnaitis. – Artimieji pastebėjo, kad atlaikę 1991 metus mes visi kažkiek pasikeitėme. Ir dabar jaučiame tą 1991–metų sausio atmosferą Vilniuje, man juokinga klausytis žmonių, kurie tada pergyveno dėl Lietuvos prie televizoriaus. Mes buvome ten… Prisimenu augalotą vyrą, V. Landsbergiui pasakius, kad čia gali būti karšta, einantį lauk. Prisipažino, kad nebegali, bijo. Sakau, tu man padėk čia būti, dviese ištversim, bet nepasiliko, išėjo.
Savanoris Ramutis Jaraminas, tremtinys, sako, kad iš Sibiro platybių gyvas grįžęs į Lietuvą negalėjo būti ne patriotas: „Kai aš jau buvau AT rūmų viduje, mano brolis, sesuo, teta stovėjo išorėje, ir budėjo prie pastato.“
Egidijus Mikalčius, sportininkas, daugkartinis Lietuvos čempionas, didžiuojasi esąs savanoris. Jo senelis – Jonas Mikalčius, 1918 metų savanoris, kovėsi su lenkais. Buvęs regbininkas sako, kad, atkūrus nepriklausomybę, kai Lietuvai iškilo grėsmė, jam nekilo abejonių, eiti ginti Tėvynės, ar ne: „Juk žinojom, kad teks stovėti beginkliams. Iš Šiaulių „Vairo“ komandos buvom keturi regbininkai. O regbis – drąsių ir stiprių vyrų sportas.“

Egidijus Mikalčius

Edvidas Praleika
Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotraukos

Sąjūdžio informacijos agentūroje dirbęs Edvidas Praleika tvirtina, kad visi tąnakt budėję prie Televizijos bokšto ir Parlamento žinojo ko siekia ir tikėjo, kad laisvė bus apginta:
– Nesvarbu, kas prieš tave: ginkluotas kareiva ar tankas Mes būtume gynęsi. Sausio 12 kaip žurnalistas sukausi pačiame įvykių sūkuryje. Tuo metu jaučiausi tikru karo korespondentu. Turėjome ryšį su Radijo ir televizijos komitetu, pranešinėdavome, kur juda okupantų daliniai, sekdavome rusų mašinų voras ir iškart informuodavome. Kad bus puolamas televizijos bokštas niekas nesitikėjo, atrodė lyg ir ramu. Prie bokšto, kaip visada tomis dienomis, būriavosi nemažai žmonių, degė laužai, girdėjosi muzika. Kasdien apvažiuodavau visus jau užimtus ir dar mūsų rankose esančius objektus. Vėlų vakarą prie Spaudos rūmų pamačiau dideliu greičiu prašvilpiančią milicijos mašiną. Aš iš paskos. Supratau, kad kažkur važiuoja tankai. Ties Baltupių viaduku pastabėjau jų vorą. Sekiau pavymui, kadangi ta pačia kryptim buvo galima pasiekti Seimą. Vorai manevruojant supratau, kad tankai juda televizijos bokšto link. Pažeisdamas taisykles, įsukau į priešpriešinę juostą, vorą aplenkiau ir Mėnulio gatve užlėkiau į viršų, prie TV bokšto. Netrukus atlėkė ir milicijos mašina, per garsiakalbį paskelbė apie važiuojančius tankus. Nuo Karoliniškių pusės dar spėta skersai kelio pastatyti sunkvežimius – smėlio barstytuvus, kad bent kiek pristabdytų jų judėjimą, tačiau nuo „Karolinos“ viešbučio pusės jokių užtvarų nebuvo. Vienas tankas atžlegėjo į tą vietą, kur dabar guli paminklinis kryžius, o kiti liko ant viaduko. Nuo viaduko iki kryžiaus apie šimtas metrų. Antra tankų grupė, (apie juos dar bokšto gynėjai nežinojo) važiavo nuo Lazdynų pusės. Tikriausiai tie, ant viaduko, užtikrino saugų pastarųjų judėjimą. Prie bokšto pirmasis tankas jau sukiojo vamzdį, kol galų gale pykštelėjo iš savo patrankos. Mačiau kaip nuo sprogimo bangos pažiro aplinkinių namų ir mašinų stiklai. Pirmose linijose ties tanku stovėjusius žmones tiesiog nupūtė sprogimo banga. Aš stovėjau ne prieš pat tanko vamzdį. Nesuprasdamas, kodėl šis tankas nieko toliau nedaro, užlipau kiek aukščiau ant kalvos pasižiūrėti, ką veikia tankai, likę ant viaduko. Per žiūronus išvydau po tiltu vienas paskui kitą riedančius kauburėlius. Taip atrodė tankų bokšteliai… Anksčiau buvau dirbęs Televizijos centre, tad puikiai žinojau, kad būtent taip galima ratu apvažiuoti bokštą iš kitos pusės. Pirmasis tankas tebuvo skirtas nukreipti mūsų dėmesį! Daug žmonių dar skandavo prie pirmojo tanko, apie iš kitos pusės artėjantį pavojų niekas net nenujautė. Taip atsitiko, kad prieš pirmąjį iš priešingos pusės pasirodžiusį tanką stojome tik aštuoniese. Mūsų tarpe buvo ir Algimantas Kavoliukas. Na, stabtelėjo tas tankas prieš mus tik trumpam, o vėliau po truputį ėmė spausti. Mes pradėjome eiti atbuli, nesulaikysim gi rankomis tokios mašinos. Prie tanko liko dviese, jaunas vaikinas ir A. Kavoliukas. Situacija grėsminga – iš vienos pusės greitį didinantis tankas, o priekyje pastatytas sunkvežimis, smėlio barstytuvas. Žmonėms nėra kur atsitraukti. Jaunesnis dar spėjo nušokti į šoną, o A. Kavoliukas, vyresnio amžiaus žmogus, liko vietoje… Jį prispaudė daugiatonė mašina…
Jau gerokai vėliau klausiau rusų įrašus, žmogžudžiai žinojo, kad ten prispaudė žmogų. Kiek prisimenu, tankas sustojo, įsirėmęs į sunkvežimį, tarsi pakilo aukštyn ir apsipylęs dūmais, traiškydamas metalą, šokte užšoko ant mašinos, iš kurios po kelių sekundžių liko tik metalo laužas. Apėmė toks nevilties, bejėgiškumo jausmas – daugiau nieko negalime padaryti. Prieš šiuos tankus stojo žmonės, kurie buvo apačioje, bokšto prieigose, viršuje, prie pat bokšto buvę gynėjai nematė, kas žemiau dedasi, tik išgirdę tankus dar glaudžiau susispietė aplink bokštą.
Į Aukščiausiąją Tarybą grįžau kartu su vienu savanoriu, iš televizijos bokšto nusileidusio virve. Vyrukas leisdamasis nusidegino rankų delnus. Supratau, kad reikia būti Aukščiausiojoje Taryboje. Tomis dienomis ten visi gynėjai ir gyveno, niekam nebuvo leidžiama išeiti laukan. Tik praėjus kiek laiko, atslūgus įtampai, atėjo aukštesni vadai ir pasiūlė aplankyti namiškius, sutvarkyti asmeninius reikalus. Nei vienas iš būrio nesutiko išeiti iš AT rūmų. Tada vadai pradėjo įtikinėti, kad niekas mūsų nepalaikys išdavikais, – grėsmė praėjusi ir rūmuose nebėra tikslo laikyti tiek daug gynėjų… Vėl grįžau į civilį gyvenimą ir savo darbą Sąjūdžio naujienų agentūroje. Kai tuomet atsisakiau karinio bilieto sovietai mane, kaip ir daugumą kitų taip pasielgusių atsargos karininkų, pažemino iki eilinio. Lietuvos kariuomenėje karininko laipsnį gražino, aš dabar – atsargos leitenantas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.