„Savanoris“ 2009 m. sausio 29 d. Nr. 1 (397)

Laisvę apgynė tauta

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS
„Savanorio“ redaktorius

Pati didžiausia marksizmo–leninizmo klaida yra determinizmo dogma, teigianti, jog materija nulemia sąmonę, o žmogus jokios laisvos valios neturi ir turėti negali. Istorijos raida priklauso nuo gamybinių santykių ir klasių kovos (komunistų teiginys; nacionalsocialistai klasių kovą pakeitė rasių kova, visa kita – identiška), tik partijos tiesa yra tikra tiesa („Stalinas mums Leninu palieka! / Viena partija – viena tiesa!“ – čiulbėjo Salomėja Nėris, kilus karui sprukusi į Rusiją ir tapusi Serafima Semionovna Veržbilovskaja), teisingumas – partinis, o asmenybės istorijoje nieko nereiškia.
Kaip žinome, viskas yra atvirkščiai!
Asmenybių vaidmuo istorijoje itin svarbus, dažnai – lemiamas, toli nesidairant, prisiminkime tik mūsų Valančių, Daukantą, Kudirką, Smetoną, Landsbergį. Istoriją įtakoja ne tik šviesiosios, bet ir juodosios, destruktyvios asmenybės. Na, pavyzdžiui, Stalinas, Hitleris, Pilsudskis – idėjiniai broliai socialistai, įtikėję determinizmu ir dialektiniu materializmu. Jų klaidingi įsitikinimai lėmė klaidingas premisas, ir liejosi tautų kraujas net ne upeliais, bet upėmis. Pilsudskį čia minime ne todėl, kad jis būtų buvęs itin reikšminga istorinė asmenybė. Juoda – taip, bet ne reikšminga; eilinis diktatorius, kokių Afrikoje dar ir šiandien pasitaiko. Jaunystėje vertėsi plėšiko amatu (kaip ir jo bendravardis gruzinas Juozapas), turėjo reikalų su psichiatrais, todėl visiškai nestebina, jog vėliau pasivadino „lenkų valstybės viršininku“, „maršalu“ ir nurodė po mirties jo kūną palaidoti atskirais gabalais skirtingose vietose. Bet kiek blogybių ir niekšybių jis padarė Lietuvai! Lenkai, aišku, Pilsudskį vertina kitaip, bet tie „kiti“, su Lietuva nesusiję, dalykai mums neįdomūs.
Ne materija nulemia sąmonę, o sąmonė, žmonių valia kuria idėjas, kurias arba pavyksta realizuoti, arba ne. Prieš du dešimtmečius lietuvių tautos valią, laisvės idėją įgyvendino Sąjūdis. Laivės idėja taip ir liktų tik filosofine sąvoka, jeigu neatsirastų idealistų, pasiryžusių už ją kovoti, apginti. Kai kovos pasibaigia, idealistai pasitraukia arba yra nustumiami, nes tada jau į dienos šviesą išlenda iktol nuošalėje kiūtoję ir laukę – kuo čia viskas pasibaigs, kad tik neapsirikus – praktiškai galvojantys žmonės, materialistai. Kokiais vardais besidangstytų, svarbiausia jiems – materialinės gėrybės, pinigai, o idėjos, moralė – nereikalingos, nes tik trukdo lobti ir valdyti. Taip yra visur; Lietuva – jokia išimtis. Mūsų laisvę apgynė eiliniai žmonės, tauta, bet jokiu būdu ne „elitas“. Kas žuvo prie televizijos bokšto? Paprasti lietuviai. Nė vienas valdininkas, verslininkas, niekas iš „auksinio jaunimo“ ar tautinių mažumų nežuvo, nes jų ten ir nebuvo. Kas savo brangius vaikučius išvežė iš Vilniaus, į kolektyvinius sodus, toliau nuo pavojų, kai dori lietuviai iš tolimiausių kampelių skubėjo į sostinę ginti Lietuvos?

Mjr. Gintautas Jakštys

Jono Žemaičio karo akademijos Bazinių karininkų kursų vyr. instruktorius mjr. Gintautas Jakštys, savanoris kūrėjas, yra vienas iš tų tūkstančių lietuvių, kurie nesislapstė už kitų nugarų, bet veržėsi į priekį, kur pavojingiausia, tačiau kur reikėjo būti, jeigu mes nenorėjome pralaimėti. Pralaimėti neketinome, privalėjome laimėti!
1991 m. Gintautas dar mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute. Studijavo istoriją, lankė irklavimo treniruotes. Aukštas, fiziškai stiprus vaikinukas augo gimtajame Šakių rajone, vėliau atsidūrė Trakų internatinėje mokykloje, kur buvo sutelkti gabiausi jaunieji irkluotojai iš visos Lietuvos. Futbolininkai, lengvaatlečiai mokėsi Panevėžio internatinėje sporto mokykloje. Sistema veikė ir Lietuvai sportininkų nestigo. (Šiandien jau stinga. Sovietmečiu mes šaipėmės iš latvių, kai Rygos „Dauguvoje“ žaidė du latviai futbolininkai, o visi kiti – rusai. Tik pažiūrėkime, kas dabar žaidžia mūsų krepšinio, futbolo komandose! Perspektyviausi jauni sportininkai išvežami į užsienį, ten atitrūksta nuo tėvynės, nutautėja, vėliau sukuria mišrias šeimas ir tokiu būdu išnyksta be jokios naudos Lietuvai. Bet toks žmonių „eksportas“ turbūt duoda gražaus pinigo vertelgoms.)
– Gyvenau instituto bendrabutyje, – prisimena majoras. – Sausio 13–ąją, vos išgirdę Landsbergio kreipimąsi, nusprendėme skuosti prie televizijos bokšto. Pakeliui susistabdėme automobilį; žmogus taip pat skubėjo prie bokšto – tinka! Taip ir nulėkėme, aplenkdami ta pačia kryptimi šliaužiančius rusų šarvuočius. Mačiau, kaip vienas jų tankas sutraiškė stovintį autobusą. Mes traukėmės į kalną, arčiau bokšto, rusai pradėjo šaudyti.
Neseniai numirė buvęs stribas ir kapėesesininkas Vytautas Petkevičius, okupacijos metais gyręsis savo žygdarbiais – jis liaudies priešus gaudęs, į tremtinių ešelonus varęs, jis ir operos solistą Antaną Kučingį areštavęs, štai kiek turėjęs galios! Petkevičius brovėsi vadovauti Sąjūdžiui, bet išrinko ne jį, išrinko Landsbergį ir todėl: viskas blogai, viskas ne taip, Landsbergis – priešas; prie televizijos bokšto šaudė ne rusų smogikai, o lietuviai pasieniečiai iš paties bokšto, aišku, Landsbergio nurodymu. Petkevičiaus prie bokšto nebuvo – niekas jo ten nematė, bet jis žino… O ką matė Gintautas Jakštys, buvęs šiek tiek arčiau nei Petkevičius?
– Iš bokšto tikrai niekas nešaudė, dabar žinome, kad ten buvo tokie pat beginkliai kaip ir minia apačioje, o šaudančius rusus pats mačiau, šaudė jie ne tuščiais šoviniais, o tikrais, koviniais. Netoli manęs vyras nukrito, pribėgęs paklausiau, kas atsitiko, gal pagalba reikalinga? Sako, ranką gyvatės peršovė, bet jo namai čia pat, pareisiąs. Nuėjo, o aš ir šiandien matau ryškius kraujo lašus ant balto sniego, daug kraujo, krintančius žmones… Prisiminimai nemalonūs ir ten, prie bokšto, nesilankau, vengiu tos vietos.
Smogikai į bokštą įsiveržė nesunkiai, jiems talkino ten dirbęs ir viduje buvęs rusas inžinierius Subotinas.
– Kai pamačiau, – sako Gintautas, – kad langai išdaužyti, o rusai jau siautėja viduje, supratau, kad čia stovėti nėra prasmės, reikia lėkti prie Aukščiausiosios Tarybos. Nepriklausomybės aikštėje sutikau nemažai savo kursiokų ir ten mes praleidome visą naktį. Tomis dienomis taip ir gyvenome, abipus Geležinio Vilko tilto: institutas – Nepriklausomybės aikštė, aikštė – institutas. Dalis mūsų studentų iškart nuėjo į Aukščiausiąją Tarybą, bet mūsų jau ten neįleido. Pasikalbėdavome tik per langą, su Švedu, Daugirdu, Chmieliausku ir kitais, buvusiais viduje. Prasidėjo barikadų statymas. Jos augo tiesiog akyse, atneši kokį nors daiktą, eini kito, atneši – jau nereikia, barikada baigta. Kaip skruzdėlyne. Vėliau susiformavo instituto savanorių būrys, dauguma iš mūsų fakulteto. Organizavo jį studentai, buvę Aukščiausiosios Tarybos viduje. Prasidėjo budėjimai. Kadangi mes gyvenome bendrabutyje anapus Neries, prireikus greitai galėdavome ateiti į rūmus, be to vienas kitą gerai pažinojome, tai mūsų būrys ir buvo prie SKAT štabo; rinkome informaciją, stebėdavome, turėjome radijo stotis. Prisimenu operaciją „Žiedas“ – rusai apsupo Aukščiausiąją Tarybą, o mes ėjome pro juos ir praėjome, kareiviai nieko nesuprato; po 10 minučių jau buvome ginkluoti ir savo postuose. Vėliau, kai SKAT štabas persikėlė į Viršuliškes, mūsų būrys atsidūrė Vilniaus rinktinėje ir išaugo į studentų kuopą. Jai vadovavo Modestas Chmieliauskas, kuopininku tapo Albertas Daugirdas, o mane paskyrė I būrio vadu. Rusai traukėsi iš Lietuvos ir mūsų dekanas kreipėsi į savanorius: „Vyrai, partinės mokyklos pastatas mūsų institutui atiduodamas, ar galite jį apsaugoti nuo vagių?“ – „Žinoma, kad galime!..“ Nuvykome ir pradėjome saugoti. Daug mūsų kuopos studentų tapo karininkais, sėkmingai tarnauja kariuomenėje.

Karininko kelią pasirinko ir Gintautas Jakštys. Dirbo Juozo Lukšos vadų mokymo centre, labai svarbiame Savanorių pajėgų istorijoje, vėliau – II departamente, šiuo metu – Karo akademijoje, bet širdyje visą laiką išliko savanoriu. O tai šis tas daugiau nei kario profesija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.