Respublika.lt „Laisvalaikis“ 2016-12-06

E.Kuckailis: Kai nežinome savo istorijos, mus „suvalgyti“ gali bet kas

Ringailė STULPINAITĖ – GVILDĖ

Ernestas Kuckailis. Stasio Žumbio nuotr.

Ernestas Kuckailis – tai karys, kurio indėlį Lietuvos kariuomenėje būtų sunku nupasakoti keliais sakiniais. Karys, kurį drąsiai galima vadinti pavyzdžiu draugams, studentams ir kolegoms, – ir ne vien dėl sukauptos karybos patirties. Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymų centro snaiperių ir taikliųjų šaulių rengimo ekspertas jau spėjo išleisti tris knygas, visos susijusios su Lietuvos ir mūsų kariuomenės istorija. Kaip karys sugalvojo rašyti? Kokios temos aktualiausios šiam laikotarpiui? Visa tai interviu su Ernestu.

– Kaip pats pristatote save pirmiausia – kaip karį ar kaip menininką, rašytoją?
– Galbūt tai dažniau priklauso nuo aplinkos, kurioje esu. Tiesa, aš savęs rašytoju taip tvirtai vis dar nevadinu. Manau, kad rašytojas – profesionalas, kuriam tai yra pagrindinė veikla, kuris iš to duoną valgo ir tik tuo teužsiima. Na, o aš turiu kitą specialybę, rašymas man yra labiau hobis. Nors už kiekvieną parašytą knygą gaunu honorarą.
Į save žiūriu labai paprastai ir tiesiog kaip į žmogų. Žinoma, džiaugiuosi ir didžiuojuosi galėdamas pasakyti, kad priklausau Lietuvos specialiųjų pajėgų jėgerių bendruomenei, kad buvau misijose, o šiuo metu – kad išleidau jau ne vieną knygą. Bet yra ir daugiau bendražmogiškų dalykų, kuriais didžiuojuosi, – tai mano šeima, vaikai. Man tai yra be galo didelės vertybės.

Irakas, 2005-ieji. Asmeninio albumo nuotr.

– Žiūrite į gyvenimą kuo paprasčiau?
– Nežinau, ar žiūriu paprastai. Bet kiek įmanoma stengiuosi nežiūrėti komplikuotai.

– Studijavote menus, bet pasukote į karybą. Kodėl? Kokia buvo jūsų, kaip kario, karjeros pradžia?
– Tiesą sakant, posūkis po studijų į karybą mano gyvenime nebuvo labai netikėtas. Studijavau tuometiniame Kauno dailės institute, Taikomosios dailės fakultete. Ir tuo metu jau priklausiau savanoriams, dabar tai vadinama Krašto apsaugos savanorių pajėgomis, o tuomet buvo SKAT – Savanoriška krašto apsaugos tarnyba. Taigi net į paskaitas po budėjimo dažnai ateidavau su uniforma. Deja, daugumai mano dėstytojų tai nepatiko ir jie vis klausdavo, ką aš pagaliau pasirinksiu – karybą ar meną, – kuo aš iš tiesų noriu būti. Jiems, matyt, tai atrodė nesuderinami dalykai.
O bebaigdamas institutą jau tvirtai žinojau, kad eisiu tarnauti į reguliariąją kariuomenę. Gavau diplomą ir vos po mėnesio atsiradau jėgerių batalione. Norėjau maksimumo – patekti į tuo metu vienintelę profesionalią „Alfa“ kuopą, į kurią buvo vykdomos atrankos. Tad pirmiausia buvau paskirtas į inžinerijos būrį, ten įgijau inžinieriaus-išminuotojo specialybę. Tuomet juokaudavau, kad bet ko galėjau tikėtis, tik ne tapti išminuotoju. Dabar, žinoma, matau, kad man tos žinios vėliau labai pravertė ne tik karyboje, bet ir rašant knygas, tyrinėjant karo istoriją, taip pat visada žinau, kaip elgtis radus sprogmenį, koks jis ir panašiai. Na, o vėliau siekiau daugiau, patekau į jėgerių bataliono „A“ kuopą ir po kiek laiko išvažiavau į pirmąją misiją Kosove, vėliau į Afganistaną, Iraką.

Ernestas Kuckailis. Deimantės Piraitytės nuotr.

– Kas iš misijų įsiminė labiausiai?
– Manau, kad labiausiai įsimena sunkiausi ir komiškiausi momentai. Kai kurių prisiminimų nerašiau net knygose, mat ne viską galima atskleisti. Sunkus klausimas… Gerai pagalvojus, man atrodo, kad per visą tarnybos laiką labiausiai įsiminė įvykiai namuose, ne misijose. Iki 1993-iųjų, iki pasitraukiant okupantų kariuomenei iš Lietuvos, taip pat buvo savotiška misija. Mano suvokimu, ji galbūt net buvo sunkesnė nei kokiame Kosove. Čia nebuvo mokomųjų aliarmų, visi buvo tikri. Tėvai tikriausiai pradėjo žilti anksti, nes mudu su broliu tuomet buvome savanoriai. Ir dabar mudu tarnaujame kartu. Brolis rengia žvalgus, o aš – snaiperius. Kartu buvome misijoje Kosove, į Iraką važiavome atskirai. Kai jis buvo Irake, žinojau, ką ten patiria, laukdavau net ir tuščio jo laiško be jokio teksto. Tai reikšdavo, kad jam viskas gerai.
Kitas man toks ekstremalesnis atvejis buvo priešpaskutinis mano šuolis parašiutu. Tai buvo 69 šuolis. O viskas buvo taip: netoli Aleksoto vyko parašiutinių šuolių laisvo kritimo pratybos, aš šokau su parašiutu iš 3 km aukščio, bet skleidžiau kupolą taip žemai, kad avarinio skleidimo prietaisas taip pat suveikė. Tuomet atsarginis kupolas, vis dar krepšyje, pakibo ant stropų 15 m žemiau manęs. Tai kėlė nemažą pavojų, nes nusileidimo aikštelė buvo maža, o aplink aukšti medžiai. Atsegiau pirmąjį, kad iki galo išsiskleistų antrasis, bet ir to kupolas nespėjo prisipildyti oro – pritrūko aukščio. Greitai kritau žemyn. Visa laimė, kad parašiuto kupolas užsikabino už medžio, užsikabinau ir aš. Visą naktį man prieš akis sukosi tas pats „filmukas“, niekaip neradau ramybės. Rytą vėl nuvažiavau į aerodromą. Instruktorius mane iš karto paėmė į lėktuvą – jis turi daug patirties, suprato, kad man geriausiai pagelbės ne koks nors psichologas, o greitai įvykdytas naujas ir sėkmingas šuolis. Taip ir buvo, iššokau sėkmingai, košmarai baigėsi. Bet jei reikėtų darbe, misijoje, šokčiau vėl, nes tada tiesiog klausimų nekyla. Tiesa, tuomet patirtas šokas privertė šiek tiek perkratyti vertybių sistemą.

Misija Afganistane, 2002-2003-ieji. Asmeninio albumo nuotr.

– O kaip kilo mintis parašyti pirmąją knygą „Trispalvio erelio skrydis“?
– Na, nors esu karys, kūryba iš mano gyvenimo niekur nedingo. Pirmiausia mane, kaip rašantį asmenį, pažino kariuomenė. Kartkartėmis vis rašydavau straipsnius į karinius žurnalus, kartą parašiau visą straipsnių ciklą. Jį pamatę, bičiuliai pasiūlė sudėti į knygą. Pirmąją knygą rašiau labai atsargiai, stengdamasis nieko neužgauti ir neatskleisti karinių paslapčių, konsultavausi su žvalgybos atstovais. Daugelis net nežinojo mūsų eskadrono „Erelis“ pavadinimo. Norėjau, kad mūsų pirmoji eskadrono misija būtų įrašyta į istoriją. Pasirodo, buvau pirmasis Lietuvos kariuomenės karys, parašęs karinių atsiminimų knygą.

– Neseniai išleidote jau trečiąją savo knygą „Tylūs žingsniai per samanas“. Čia perteikiate Lietuvos partizanų kasdienybę. Papasakokite, kodėl šį kartą rinkotės būtent partizanų tematiką?

– Manau, kad karinė tematika Lietuvoje yra aktuali, ypač šiais laikais ir ypač partizaninis karas. O juo labiau aprašytas grožinės literatūros forma, kas skaitytojui dažnai yra priimtiniau nei sausai pateikta dokumentika ir istoriniai faktai. Kita vertus, tai priklauso nuo skaitytojo. Manau, kad grožinė literatūra skaitoma lengviau, viskas susiję siužetu, vaizdiniais… Be to, tai knyga apie mano senelį, jis buvo partizanas.

Akimirka iš archeologinių kasinėjimų. Asmeninio albumo nuotr.

– Kas paskatino apie tai rašyti? Leidykla, po to, kai dienos šviesą išvydo mano antroji knyga. (Šypsosi.) Knygos „Pavasarį paukščiai sugrįžta“ pabaigoje vokiečių parašiutininkas, turintis lietuviško kraujo, patenka pas Lietuvos partizanus. Tas epizodas patiko leidėjui ir jis padrąsino rašyti šia tema. Be to, pamenu senelio pasakojimus, esu dalyvavęs archeologinėse ekspedicijose ir visa tai man padėjo partizaninę temą prisijaukinti ir atskleisti.

– Knygoje rašau apie savo senelį, bet per savo patirtis. Jei tai epizodas apie gyvenimą miške, nutrintas kojas, šūvius, manevrus – visai tai yra mano paties išgyvenimai. Prieš kelerius metus esu pats pastatęs vieną bunkerį, bandžiau jame ilgėliau pasėdėti, pajusti, ką reiškia, kai būni ten, koks oras, kokios sąlygos.

– Minėjote, kad dalyvaujate archeologinėse ekspedicijose Lietuvoje. Kodėl tuo susidomėjote? Kaip tai vyksta?

– Kadaise mane tiesiog pakvietė prisidėti prie tokios misijos, o kartais pasikviečia atpažinti rastus sprogmenis ar jų skeveldras, iššautas tūteles, ginklų dalis. Jau trečius metus su komanda tyrinėjame Užpelkių kautynių vietą, tiriame bunkerius. Mums net pavyko rekonstruoti mūšį – Daugėliškių bunkerio šturmą.

Ernesto Kuckailio kurtos iliustracijos puošia jo ir kolegų karių knygas

– Tokios ekspedicijos įkvepia knygų siužetams?
– Visos mano veiklos sritys – darbas Lietuvos kariuomenėje, archeologiniai tyrinėjimai – man padeda rašant knygas. Tiesą sakant, dar prieš parašydamas antrąją knygą, šešerius metus tyrinėjau parašiutininkų gynybos linijas tarp Kaišiadorių ir Kauno. Buvo surinkta nemažai archeologinės medžiagos, ištirta kitų šaltinių. Buvau parašęs nedidelę brošiūrą apie vokiečių ir tarybų armijos veiksmus tose vietose 1944 metais, o joje įdėjau ir vieną grožinį intarpą, kaip parašiutininkai laukė rytinės atakos, o vėliau, vykstant atakai, žuvo apkase. Ir tada po truputį prisijaukinau ne tik grožinę literatūros formą, bet vėliau ir partizaninę tematiką. Tad, žinoma, rastas bunkeris, atkurta mūšio vieta ar gynybos linijos tikrai įkvepia rašant. Kažkam skeveldra ar iššauta tūtelė yra niekinis radinys, o man tai yra istorinė informacija, nes būtent tai pirmi vykusio veiksmo įrodymai. Pamestas pistoletas su trimis iššautais šoviniais man pasakoja apie tai, kad parašiutininkai buvo durtuvų kautynių situacijoje ir griebėsi antrojo ginklo. Tūtelės pasakoja, kokie ginklai buvo naudojami, kokia kryptimi galėjo būti šaudoma. Tai man yra be galo įdomu ir dar nesutikau žmogaus, kuriam tai nebūtų įdomu.

– Dabar jau rašote ketvirtąją knygą…
– Dar yra nedidelė užuomazga, bet aš ją tikrai pabaigsiu. Trečioji knyga – „Tylūs žingsniai per samanas“ – paskatino toliau, nuodugniau tyrinėti Dzūkijos regioną, istoriją. Trečioji knyga buvo susijusi su mano seneliu, o ketvirtoji bus taip pat susijusi su Kuckailių gimine. Knygos siužetas sukasi apie 1922 – 1923 metų įvykius ties Varviške ir Leipalingiu. Tai istorija apie lenkų partizanų, lietuvių šaulių veiksmus ir Varviškės puolimą bei lenkų išvarymą už demarkacinės linijos. Kodėl būtent apie tai? Šiemet teko dalyvauti atidengiant paminklinę lentą ant bažnyčios šventoriaus sienos Leipalingyje. Ten įrašytos trys Kuckailių pavardės – kaip savanorių, dalyvavusių 1919 – 1920 metų kovose. Du iš jų žuvo gindami Varviškę, tad norėjosi įamžinti jų kovas, norą apginti tėvynę. Ir vienas ambicingiausių mano siekių šioje knygoje – visus dialogus užrašyti tuometine dzūkų tarme.
Tiesa, mes šiuo metu esame informaciniame karo lauke ir tokios istorinės knygos yra mūsų istorijos įamžinimas arba priminimas, kad mes tą istoriją turime. Tai priemonė mūsų tautiniam identitetui išsaugoti. Nes kol mes prisimenam istoriją, tol mes kovojame. Kai nežinome savo istorijos, mus „suvalgyti“ gali bet kas. Dabar laikotarpis nėra ramus, tad itin svarbu prisiminti, kas mes, kaip kovojo protėviai.

Ernesto Kuckailio kurtos iliustracijos puošia jo ir kolegų karių knygas

– Be to, kad esate karys, rašote knygas, nepamiršote ir studijų – vis dar piešiate. Jūsų kolega ir draugas pulkininkas leitenantas Valerijus Šerelis jūsų piešiniais iliustruoja savo knygas. Kur dar būtų galima pamatyti jūsų darbų?
– Tarnyboje pirmą kartą piešimą prisiminiau kurdamas senąją „Alfa“ kuopos emblemą. Vėliau esu sukūręs jėgerių mokyklos emblemą ir beretės ženklą, beretės ženklą žvalgų mokyklai. Daug kas stebėjosi, kad ėmiausi šio kruopštaus darbo, nes aš labai mėgstu greitą rezultatą, nesu krapštukas. O dar vėliau, kai knygą rašė Valerijus, mes tiesiog sutarėme, kad iliustracijas piešiu aš. Kartais iliustruoju ir savo knygas.

– Kaip jūsų kūrybą vertina kolegos kariai?
– Matote, tai labai subjektyvu – vertinti meną. Skaitytojas gali nuspręsti, knyga jam patinka ar ne. Kolegos mano knygų rašymą ir polinkį į kūrybą vertina gerai, sulaukiu daug palaikymo. Tiesa, manau, kad dėl liaupsių netobulėjame. Žinoma, pagyros yra malonios ausiai ir savimeilei, skatina tęsti pradėtus darbus. Bet tobulėti mus verčia kritika, o ją konstruktyviai gali išsakyti galbūt tik labai geri draugai.

Dosjė:

Gimimo data:
1970 05 21.
Išsilavinimas: tuometinis Kauno dailės institutas (dabar VDA), stiklo specialybės bakalauras.
Karinis laipsnis: viršila. Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymų centro snaiperių ir taikliųjų šaulių rengimo ekspertas. Taip pat Ernestas priklausė jėgerių batalionui, kuris vėliau tapo specialiųjų pajėgų dalimi.
Misijos:
Kosovas (1999-2000), Afganistanas (2002-2003), Irakas (2005).
Kūryba: iki šiol Ernestas yra išleidęs tris knygas karine tematika – „Trispalvio erelio skrydis“, „Pavasarį paukščiai sugrįžta“, „Tylūs žingsniai per samanas“.
Jo piešiniais iliustruotos pulkininko leitenanto Valerijaus Šerelio knygos, kai kurie piešiniai įtraukti ir į paties Ernesto knygas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *