„Lietuvos rytas“ 2013-05-11

Vilniaus metraštininkas A. Kentra atvertė dar ne visus lobius

Birutė VYŠNIAUSKAITĖ

A. Kentra pažįstamas kone visiems, studijavusiems Vilniaus universitete

A. Kentra pažįstamas kone visiems, studijavusiems Vilniaus universitete

Tylusis Vilniaus universiteto angelas sargas. Miesto metraštininkas. Žinių apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą užsieniui skleidėjas. Tokio apibūdinimo sulaukia buvęs Vilniaus universiteto užsienio kalbų dėstytojas 84 metų Albinas Kentra.

„Mano archyve yra ne vieno dešimtmečio Vilniaus universiteto istorija. Įskaitant visą pasirengimą 400 metų jubiliejui, minėtam 1979 metais. Tam skirtų renginių filmuota medžiaga yra 16 milimetrų kino juostoje, kuri dar nė karto nebuvo paleista per kino projektorių.
Esu sukaupęs didžiulį universiteto studentų kultūrinio gyvenimo archyvą bei daugybę svarbių žinomų Lietuvos ir užsienio mokslininkų pranešimų įrašų.
Kažin ar dabartiniai Vilniaus universiteto studentai žino, kas čia vyko prieš 20 ar 30 metų?” – pokalbį su „Sostinės” žurnaliste pradėjo A. Kentra, iki šiol nenustygstantis vietoje ir nuo 1965-ųjų filmuojantis visus reikšmingesnius renginius universitete ir Vilniuje.

– Jūs ne tik fiksavote pagrindinės Lietuvos aukštosios mokyklos įvykius, bet ir pats prisidėjote prie jos prisikėlimo.

– Grįžęs iš Sankt Peterburgo, kur studijavau, Vilniaus universiteto Filologijos fakultete pirmiausia ėmiausi kurti audiovizualinę laboratoriją, kurioje studentai galėjo mokytis tikrosios, o ne teoretizuotos, negyvos, anglų kalbos.
Taip bandžiau savotiškai pralaužti geležinę Sovietų Sąjungos sieną, pro kurią į Lietuvą sunkiai prasiskverbdavo bet kokios žinios iš laisvojo pasaulio. Atrodo, kad pavyko.
Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad likimas man lėmė universitete dirbti būtent tuo laiku, kai vyko jo senųjų rūmų rekonstrukcija ir atstatymas.
Neatsisakiau ir netgi pats siūliausi prisidėti kuriant ne bet kokį, o tautinį, lietuvišką Vilniaus universitetą.
Tai buvo bandoma daryti kuriant įvairias freskas, gobelenus, kurių gausu ne tik Centriniuose rūmuose, bet ir Filologijos bei Istorijos fakultetuose.
Tomis lietuviškomis freskomis, kurias kūrė dailininkai Antanas Kmieliauskas, Petras Repšys, Rimtautas Gibavičius, šiandien domisi užsienio turistai, įtraukiantys universitetą į savo turistinius maršrutus.

Jūs į universitetą grįžote dirbti niūriais Leonido Brežnevo valdymo laikais. Kas jus tokioje atmosferoje paskatino imtis tautiškumu dvelkiančių freskų?

– Niekas. Aš, vadovaudamas audiovizualinei laboratorijai, pats sugalvojau, kad tų freskų sukūrimas gali būti mano veiklos dalis.
Įkalbėjau R. Gibavičių imtis mūzų freskos vestibiulyje prie Anglų filologijos katedros.
Kai kam Filologijos fakultete tokia mano veikla nepatiko, bet mane apgynė tuometis universiteto rektorius Jonas Kubilius, kuris buvo išprusęs žmogus ir išmanė meną.

– Daug kas buvusių studentų per įvairius renginius jus prisimena išnyrantį lyg iš po žemių su kino kamera. Iš kur sovietmečiu ją gavote?

– Pirmąją sovietinę kamerą nusipirkau pats, o antrąją, labai gerą, apie 1970 metus man iš Amerikos atvežė universitete dirbusi čikagietė lituanistė Ramutė Plioplytė.
Tuomet supratau, kad ir universitete, ir Vilniuje būtina filmuoti tai, ko nefilmuoja valstybinė televizija ar vadinamieji Lietuvos kino studijos kronininkai.
Ir šiuo metu vyksta daugybė renginių, kurie prisideda prie mūsų tautos savimonės stiprinimo, bet jų kažkodėl niekas nesistengia nei pareklamuoti, nei įamžinti. O man tokie renginiai ne tik įdomūs, bet ir prasmingi.

– Ar jūsų archyvais kas nors naudojasi?

– Dažniausiai užsienio žiniasklaidos atstovai kreipiasi į mane prašydami vieno ar kito mitingo, renginio ar kokio įvykio filmuotos medžiagos.
Neseniai teko bendrauti su Šveicarijos žurnalistais, kuriems labai rūpėjo išsiaiškinti mūsų lito įvedimo istoriją, nes jiems atrodė, kad nacionalinė valiuta – vienas tautos identiteto bruožų.

– Kokius objektus Vilniuje savo kamera jums yra tekę įamžinti, kurių jau nebėra?

– Viena brangiausių man pačiam filmuotų medžiagų – archeologiniai kasinėjimai senamiestyje, Latako gatvėje, kur šiuo metu stovi Dailės akademijos studentų bendrabutis.
Archeologai, išrovę medžius ir nukasę žemę, aptiko nuostabius skliautus. Be to, tyrinėdami šią teritoriją mokslininkai buvo prisikasę net iki dar ledynmečiu suneštų smėlio klodų.
Tame smėlyje buvo rasti didžiuliai ragai. Nenuostabu – juk netoli buvo pagoniška Ragučio šventykla.

– Gal jums yra pavykę įamžinti, kas buvo po tais šiuolaikinės architektūros pastatais, kurie Pilies gatvėje atsirado sovietmečiu?

– Gaila, tačiau nepavyko laiku su kamera atbėgti, kai Pilies gatvėje buvo užverstos senojo pašto liekanos, o virš jų atsirado sovietinis blokinis pastatas, į kurį žiūrint iš tolo atrodo, kad jis tuoj grius.
Bet džiaugiuosi, kad su dailininku A. Kmieliausku ir dar vienu mokslininku mums pavyko apginti Pilies gatvės perlą, raudonų plytų gotikinį namą, esantį priešais universiteto Filologijos fakulteto pastatą.
Esu taip pat užfiksavęs archeologinius kasinėjimus šalia Arkikatedros varpinės, kai buvo atkasti gotikiniai buvusių Vyskupų rūmų skliautai.
Bet niekam tada neatėjo į galvą juos uždengti stiklu, kad mes dabar matytume, kas išlikę pagrindinėje miesto aikštėje.
Gal mane apšauks eretiku, bet manau, kad Laurynas Gucevičius, kurdamas klasicistinę Arkikadedrą, sunaikino jos vietoje buvusią 1419 m. Vytauto Didžiojo statytą gotikinę katedrą.
Toks L. Gucevičiaus sprendimas prilygtų užmojui šiandien nugriauti, pavyzdžiui, Šv.Onos bažnyčią, o vietoj jos pastatyti kokią nors šiuolaikinę šventovę.
Manau, kad L. Gucevičius savo Arkikatedrai galėjo rasti Vilniuje vietos ir kitur.

– Kaip sužinodavote apie begalę renginių, vykusių Vilniuje Sąjūdžio metais ir kaip suspėdavote juos fiksuoti?

– Informaciją susirinkdavau savarankiškai, nes mane, kaip ir daugelį lietuvių, Atgimimo renginiai ir įvykiai buvo tiesiog paskandinę.
Juos filmuodamas iš karto pastebėjau, kad užsienio kalbų mokėjimo spragos stabdo būtinos informacijos iš Lietuvos į užsienį sklaidą.
Kai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktui 1990 m. birželį buvo paskelbtas 100 dienų moratoriumas, protestuodami bado akciją prie Arkikatedros pradėjo Petras Cidzikas ir jo bičiuliai.
Pamatęs, kad čia renkasi daug užsienio žurnalistų, susikūriau sau spaudos konferencijų aikštelę ir kasdien jiems angliškai ar vokiškai pasakodavau apie įvykius Lietuvoje.
Taip informacija patekdavo į pagrindinius užsienio šalių laikraščius.
Esu pagelbėjęs ir britų žurnalistams, kurie apie buvusią Sovietų Sąjungą sukūrė filmą „Raudonoji imperija”. Šioje juostoje nemažai vietos skirta ir Lietuvos atgimimui. Deja, tas filmas mūsų šalyje dar nė karto nebuvo parodytas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.