← Į skyriaus pradžią

— Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. —
Skyrius: Bendrasis Didžiojo karo vaizdas

Toliau →

1918 m. taktika

Frontus, kurie rodėsi jau amžinai sustingo, išjudino ne naujos strateginės doktrinos, ne vadų genialumas, bet nauji taktiniai veiksniai, išrasti kovos laukuose, laboratorijose ir fabrikuose per tris karo metus. Tie veiksniai buvo: artilerijos šaudymo ištobulėjimas ir tankai. Prie šių veiksnių dar prisidėjo milžiniškas vadovavimo bei prasilaužimų organizavimo patyrimas.

Artilerijoje apskritai karo metu labai daug kas patobulėjo. Puolant artilerija cheminių bei dūminių sviedinių dėka daugiau pradėjo vartoti slopinančią, bet ne ardančią ugnį. Tas jau leido sutrumpinti artilerijos parengimą. Į ugnies bangos vietą daug kur vėl grįžo eilinių sutelkimų dėsnis (artilerinės ugnies sutelkimas paeiliui į iš anksto numatytus taikinius), nors daugiausia nuo V valandos vis tik vyravo ugnies banga.

Padidėjęs artilerijos tolnašumas ir oro sekimas įgalino artileriją puolimo pradžioje nuslopinti ir pozicijos gilumą. Šviesos ir garso matavimo rinktinės padidino artilerijos galingumą kovoje su priešo artilerija.

Vis dėlto pats svarbiausias artilerijos tobulėjimo veiksnys buvo topografinis parengimas, kuris įgalino šaudyti be įšaudymo. Šis veiksnys susietas su tuo, kad pradėta vartoti slopinimą vietoje ardymo, artilerijos parengimą sutrumpino iš kelių dienų iki kelių valandų. Vielų kliūčių ardymas taip pat jau nereikalavo laiko pailginti, nes buvo pradėta masiškai vartoti minosvaidžius. O artilerijos parengimo trumpumas jau ir davė taip ilgai ieškotą netikėtumą. Medžiagų koncentracija puolant galėjo būti mažesnė, lengviau paslepiama.

Milžiniškos vokiečių pastangos šioje srityje nenuėjo veltui. Dar 1917 m. rudenį jie išmėgino naująjį metodą Ükskillio prasilaužime (Dauguvos forsavimas) ir turėjo puikią repeticiją Vakarų frontui. Todėl nereikia stebėtis, kad 1918 m. pavasario puolimuose vokiečiams pavykdavo pasiekti netikėtumo.

Santarvininkai 1918 m. galėjo išjudinti frontą irgi tiktai todėl, kad sugebėjo surasti būdą pasiekti taktinio netikėtumo. Santarvininkams artilerijos parengimą sutrumpindavo tankų vartojimas. Santarvininkų laimė, kad vokiečiai šio ginklo iš karto neįvertino.

Tačiau ilgai santarvininkai negalėjo šio savo laimėjimo parodyti, nes strateginės aplinkybės pirmą 1918 m. pusmetį vertė juos tik gintis. Bet kai santarvininkai perėjo į puolimą, tankai parodė savo tikrąją galią.

Vokiečiai 1918 m. pradžioje laukė frontų pajudėjimo ir tam ruošėsi. Judriam karui skirtas divizijas atitinkamai apmokė ir aprūpino transporto priemonėmis. Už tai santarvininkams judrus karas buvo staigmena, ir iš pradžių jie atsidūrė labai nejaukioje padėtyje. Nei vadai, nei kareiviai nesiorentavo kaip reikiant išlipę iš apkasų. Valdymas labai pasunkėjo, nes valdyti dalinius teko daug plačiau išsimėčiusius ir daug greičiau judančius, kaip kad buvo įprasta poziciniame kare. Visi buvo atpratę nuo antrinių ryšių priemonių (radijo, vaizdinės ir kitos ryšių priemonės), nes poziciniame kare visai gerai veikė telefonai. Išlipus iš apkasų telefonų dažnai nebūdavo. Nemaža sunkumų sudarė ir transporto priemonių stoka.

Pirmą kartą po 3 metų pertraukos divizijos artileriją teko decentralizuoti. Pėstininkai nemokėjo artilerijai duoti uždavinių, artilerija vargo su ryšiais, nemokėjo veikti be iš anksto detaliai parengtų planų.

Pėstininkai, atpratę kautis savarankiškai, nesijautė tikri be milžiniškos artilerijos paramos, nors jiems ir būdavo skiriamos lydėjimo baterijos, o lydimais pabūklais taip pat buvo gausiai aprūpinti.

Iš keblios padėties išgelbėjo labai energingas santarvininkų karo vadovybės veikimas, kuri šiuo metu pasirūpino ne tik operacijomis, bet ir mokymu. Betgi ir karo vadovybės pastangos nedaug ką būtų bepadėję, jei ne visa eilė strateginio pobūdžio priežasčių, kurios leido sustabdyti vokiečių puolimus.

Išėjimas į lauką vokiečių prasiveržimų metu paruošė santarvininkus puolamiems veiksmams. Rengdami savo puolimus jau ir santarvininkai pasirūpindavo išmokyti dalinius judraus karo taisyklių. Netikėtumą remdavo tankų vartojimu, tačiau nevengdavo išnaudoti ir kitokių aplinkybių, jei tik jos leisdavo netikėtumo pasiekti. Pavyzdžiui, liepos 18 d. puolime pasiekė netikėtumo susikoncentruodami Viller–Cotterets miškuose. Greta tankų pasirūpindavo turėti galingą aviaciją ir artileriją, kurioje nemažą vaidmenį vaidindavo ir apkasų mortyros. Tuo būdu prancūzų puolimai būdavo lyg ir visų karo patyrimų sintezė pozicinio karo srityje.

← Į skyriaus pradžią

— Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. —
Skyrius: Bendrasis Didžiojo karo vaizdas

Toliau →

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *