← Į skyriaus pradžią

— Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. —
Skyrius: Bendrasis Didžiojo karo vaizdas

Toliau →

Išvados

1914–1918 m. karas parodė, kad išsiplėtusi gynimosi technika siauruose Vakarų Europos frontuose labai pažabojo puolamąją techniką.

Laimėjimų pasiekti siauruose frontuose (kur sutelkta ypač daug ginkluotųjų jėgų) jau negalima vienu brutaliu smūgiu, kuriame būtų sukaupta visa energija. Toks laimėjimas būtų galimas tik tuomet, jeigu viena kuri šalis turėtų ypač ryškią persvarą. Kadangi moderniniame kare tikėtis ypač ryškių persvarų negalima, tai tenka laimėjimo siekti eile smūgių, greit sekančių vienas po kito, siekiant nualinimo priešo rezervų. Tik po to, kai priešas daugiau rezervų neturi, galima smogti lemiamus smūgius.

Toks karas turi intensyvaus alinimo pobūdį. Reikia sunaikinti priešo žmonių ir medžiagų rezervus. Bet tuos rezervus nuolat papildo užnugaris – visuomenė. Norint greičiau nualinti rezervus fronte, reikia alinti ir tą šaltinį, iš kurio rezervai semia jėgas, užnugarį. Taigi 1914–1918 m. karas ir duoda tokiam alinimui pradus, kaip antai: bado blokada, nardomųjų laivų karas, kenkimas priešo pramonei, atvirų miestų bombardavimas, propaganda priešo šalyje, bandymai sukelti priešo valstybėje revoliucijas ir t. t. Visomis šiomis priemonėmis stengtasi užnugario gyvenimą padaryti nepakenčiamu – palaužti tautos valią, priversti priešingą valstybę vykdyti savo valią.

← Į skyriaus pradžią

— Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. —
Skyrius: Bendrasis Didžiojo karo vaizdas

Toliau →

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *