|
— Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. — |
Karo pradžios strategija
Prieškariniai visų valstybių statutai iki kraštutinumo garbino puolimą, visiškai menkai reikšmės teskirdami gynimuisi, kaip alinamojo (varginamojo) karo padarui. Nors rusų japonų karas ir Balkanų karas (dalinai net ir XIX amžiaus antrosios pusės karai) jau rodė aiškias alinamojo karo žymes, tačiau daugumas valstybės vyrų bei karo vadų buvo suklaidinti dviejų dalykų.
Pirmasis dalykas – technikos ištobulėjimas. Daugumas žmonių yra linkę greičiau pastebėti visų ardomųjų (puolamųjų) ginklų tobulėjimą, tačiau tik nedaugelis jaučia, kaip greta puolimo technikos auga gynimosi technika, kaip kiekvienas puolamasis ginklas yra pažabojamas priešginkliu. Masių galvojimas prieš Didįjį karą paveikė vadų galvojimą, ir jie pradėjo tikėti, kad milžiniškai išaugusi puolimo technika neleis karui tęstis ilgiau kaip kelis mėnesius.
Antras dalykas, kuris karo mintytojus klaidino, buvo numatomas nepaprastai didelis būsimojo pasaulinio karo mastas. Nebuvo abejojama, kad frontai susikurs ir Vakarų Europoje – pačiuose pasaulinių imperijų gyvybiniuose centruose. Manyta, kad naikinamoji tų frontų jėga paralyžuos visokeriopą gamybą, kad, prekėms rinkoje bei atsargoms sandėliuose išsibaigus, karas savaime turės sustoti.
Šiedu dalykai karo mintytojus privertė užmiršti senojo Moltkės pranašystę, kad naujas Europos karas būsiąs gal septynerių, o gal ir trisdešimties metų.
Taigi didžiosios valstybės, tikėdamos, kad karą nulems pirmieji susidūrimai, pradėjo karą staigiais, puolamais veiksmais, būdingais trumpu kautynių parengimu ir įvedimu į jas gausių pėstininkų, dažniausiai neparemtų pakankamai gausia karo technika. Tai privedė prie milžiniško masto susitinkamųjų kautynių. Frontai gyvai judėjo, leisdami gražiai pasireikšti armijų manevringumui ir vadų sugebėjimams.
Karo pradžios taktika
Pėstininkai
Puolamoji visų statutų dvasia vyravo ne tik strategijoje, bet tik nežymiai sušvelninta forma ir taktikoje. Anot prancūzų plk. ltn. Lucas, prancūzų karininkai taikos metu buvo mokomi tik atakuoti. Jei būdavo kalbama apie sustojimą, tai tik poilsiui. Žodis „gynimasis“ taktikos pratimuose kažkaip rėžė ausį; nenorintiems gadinti reputacijos, to žodžio reikėjo vengti. Beatodairinis puolimas turėjo padėti visur.
Automatiniai ginklai (kulkosvaidžiai), nors ir buvo jau įvesti visų kariuomenių ginklavime, tačiau jiems nebuvo skiriama didesnės reikšmės.
Kiek labiau automatinis ginklas buvo įvertintas vokiečių kariuomenėje. Todėl čia, nors kaip ir visur, vyravo greito puolimo tendencijos, vis tik būdavo daugiau reikalaujama metodingumo, ypač įtvirtintas pozicijas puolant. Ir kastuvėlio vokiečių kariuomenė taip nesibaidė kaip kitos kariuomenės. Kitos kariuomenės kastuvėlio nemėgo todėl, kad žinojo, jog apsikasusius pėstininkus sunku yra išjudinti pulti.
Apskritai, nors pėstininkai ir turėjo visai gerų šautuvų bei kulkosvaidžių, o artilerija gerų patrankų, betgi labai buvo bijoma apsunkinti kariuomenę sunkiaisiais ginklais. Kariuomenės jėga būdavo matuojama durtuvų bei kardų skaičiumi.
Pėstininkų puolimo rikiuotės, jeigu jas lyginti su XIX amžiaus karų rikiuotėmis (tuomet puldavo panašiai kaip parade – voromis) buvo jau kiek praskleistos (grandinės), betgi dar buvo galvojama, kad, prireikus kur nors suduoti ypatingai stiprų smūgį, reikia paleisti pėstininkus net voromis. Ypatingai toks pėstininkų smūgio dėsnis buvo ryškus vokiečių kariuomenėje, kuris ir praktikoje stambiu mastu buvo pavartojamas, pav., Gumbinės kautynėse (XVII korpas) ir 1914 m. kautynėse Flandrijoje (III rez. ir XXII rez. korpai). Toli gražu ne visur buvo suprasta, kad, norint smogti priešą, reikia visų pirma smogti ne žmonių kūnais, bet galinga ugnimi.
Pėstininkų ugnies pagrindą sudarė spiestinė šautuvų ugnis, nes kulkosvaidžių turėta mažai ir dar mažiau jais pasitikėta. Taigi, tiek puolant, tiek ginantis pirmoje linijoje buvo svarbu turėti kuo didesnį kovotojų skaičių, kad tuo būdu būtų kuo smarkiausia ugnis.
Reikalas ginantis skaidytis gilumon buvo suprantamas, tačiau vieno skaidinio parama kitam ugnimi buvo techniškai neįvykdoma.
Vis dėlto tenka pažymėti, kad nors gynimasis buvo nepopuliarus, betgi statutuose būdavo gan smulkių nurodymų gynimuisi. Tuose nurodymuose randame ir pozicijos saugą, ir pagrindinę poziciją su pėstininkų bei artilerijos ruožais, ir rezervų ruožus. Net nurodymai atsparos mazgams organizuoti ne taip jau daug skyrėsi nuo moderniųjų nurodymų. Flankuojamos ugnies bei kontratakų reikšmė gerai suprasta ir tuose statutuose.
Deja, tie statutų skirsniai, anot sakytojo plk. ltn. Lucas, kariuomenės dalyse visai nebuvo populiarūs.
Kavalerija
Daugumas valstybių galvojo apie plataus masto kavalerijos žygius priešo užnugaryje. Todėl stengėsi turėti stambius kavalerijos junginius. Pėstininkams tiesioginai tarnaujančios kavalerijos (divizijų ir pulkų kavalerijos reikšmė nebuvo pakankamai įvertinta (vokiečiai čia sudarė išimtį).
Ypatingai buvo proteguojamos raitosios atakos. Ugnies priemonėmis kavalerija buvo aprūpinta labai menkai; svarbiausia, bijota tuo sumažinti judrumą.
Ypač beatodairinės raitos kavalerijos atakos buvo praktikuojamos vokiečių ir vengrų kavalerijose. Vokiečių kavalerija Belgijoje (Richthofeno ir Marvico korpai) drįso net atakuoti įsitvirtinusius belgus, kad tik galėtų greičiau duoti vadovybei reikalaujamų žinių.
Artilerija
Išeinant į karą, dar nevisose kariuomenėse artilerija suprato uždengtų pozicijų reikšmę. Ryšys tarp baterijų ugniaviečių bei sekyklų daugiausia dar labai primityviai buvo organizuojamas. Ryšys su pėstininkais dar šiaip taip buvo organizuojamas ginamose kautynėse, bet puolamose dar kiekviena ginklų rūšis veikė beveik savarankiškai.
Tiesa, statutai pabrėždavo, kad pagrindinis artilerijos uždavinys puolant remti pėstininkus, o ginantis – šaudyti priešo puolančiuosius pėstininkus; tačiau nurodomi pėstininkų bendradarbiavimo
su artilerija būdai statutuose buvo labai neaiškūs.
Buvo manoma, kad puolimo parengimas artilerijos ugnimi nereikalingas. Artilerija turėdavo pradėti šaudyti kartu su pėstininkų puolimo pradžia. Tuo būdu tikėtasi pasiekti netikėtumo.
Didelė nelaimė buvo su sviediniais. Negana to, kad jų tiekimas daugelyje kariuomenių buvo menkai organizuotas, bet beveik visur greit buvo pajusta, kad sviedinių atsargos baigiasi, o pramonė patiekti tiek, kiek reikia, nesuspėja. Sviedinių norma (1500 sviedinių pabūklui), kurią apytikriai kariuomenės laikė taikos metu, pasirodė 2 ar 3 kartus per maža reikalavimams patenkinti karo pradžioje, kol pramonė nespėjo persitvarkyti.
Lauko baterijos buvo galingos – 6–8 pabūklai. Tačiau greit įsitikinta, kad svarbu turėti daugiau ugnies vienetų, ir baterijos pabūklų skaičius pradėta sparčiai mažinti.
Vokiečiai artilerijos srityje sudarė visiems netikėtumą, išeidami į karą su tokių kalibrų artilerija, kokios niekas nesitikėjo (iki 42 cm), bei pavartodami masinę vidutinių kalibrų artileriją. Tačiau prancūzų lengvoji artilerija, prašoko vokiškąją. Rusų artilerija, kuri visas kariuomenes pralenkė geru šaudymu ir palyginti neblogu ryšių organizavimu, šių savo gerų ypatybių negalėjo pilnai išnaudoti dėl didelio sviedinių trūkumo.
Apskritai kalbant apie karo pradžios taktiką, reikia griežtai skirti statutinę taktiką, kuri buvo gana pažangi, ir praktišką taktiką, kurią iš tikrųjų vartojo kariuomenės dalys. Pastaroji buvo gana ydinga. Pavyzdžiui, vokiečių statute sakoma, kad „atakuoti – reiškia kiloti ugnį pirmyn“, tačiau iš tikrųjų puolant ugnies ir judesio derinimas visai menkai tebuvo tvarkomas. Visi statutai pabrėžia reikalą ginklų rūšims glaudžiai bendradarbiauti, bet konkrečiai bendradarbiauti kariuomenės dalys dar nemoka.
Geriau už kitus vokiečiai buvo įsisąmoninę netikėtumo dėsnį. Strategiškai jie to siekė netikėtai dideliu rezervo korpų, sunkiosios artilerijos, minosvaidžių panaudojimu ir žygiu per Belgiją, o taktiškai – vykdydami naktinius pergrupavimus ir ieškodami būdų priešui apgaudinėti.
|
— Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. — |