|
Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. |
Karo aviacija
Aviacija daug geriau tinka pulti, negu gintis. Jei bombonešis nori užpulti, jis pasirenka laiką ir vietą, kada, kur ir ką jis užpuls. O naikintuvas, kuris yra skirtas kovoti su bombonešiu, jeigu nori bombonešį užpulti, turi nuolat būti ore ir tai visose tose vietose, kur priešas gali turėti patogų bombardavimo objektą.
Daugiausia šios minties laikydamasis italų generolas Douhet[1] sukūrė ištisą aviacijos naudojimo teoriją.
Tačiau šis dėsnis, kad aviacija yra grynai puolimo, o ne gynimosi ginklas, nėra jau toks griežtas, kaip iš karto atrodo. Neužmirškime, kad bombonešis, norįs ką nors užpulti, turi perskristi viršum mūsų teritorijos. Centralizuotai sutvarkius oro sekimą, kiekvieno priešo lėktuvo pasirodymas mūsų teritorijoje ir kiekvienas jo krypties, greičio ar aukščio pakeitimas yra sekamas. Netikėtai jis gali pasirodyti tik fronte, kur ir pasirengimas jam sutikti yra gerai organizuotas. Taigi gynėjo naikintuvai neprivalo nuolat budėti ore; jie gali kilti tik tada, kai jų saugojamam objektui gresia pavojus. Pakilę į orą naikintuvai taip pat nėra akli. Su radijo pagalba jie gali būti valdomi iš žemės ir skristi ten, kur skrenda priešo bombonešiai.
Gynėjas savo aviacijos puolimams dažnai turės geresnių taikinių, negu puolėjas. Pulti skystas, pasirengusias gintis ar stabdyti kariuomenės dalis, lėktuvams dažnai neišsimoka. Visai kitas dalykas pulti besitelkiančias, tirštas puolėjo mases. Gynėjas ne taip labai bijo ir geležinkelių suardymo. Geležinkeliai labiausiai reikalingi artilerijos šaudmenims tiekti. Gynėjas šių šaudmenų reikalingas toli gražu ne tiek daug, kiek puolėjas. Gynėjas dažnai pasitenkina lengvąja artilerija, o puolėjas, jei jis kur nors nori suduoti smarkesnį smūgį, turi vartoti sunkiąją artileriją. O sunkiosios artilerijos tiekimas, neveikiant geležinkeliams, ypatingai sunkus.
Taigi gynėjas, kurio jėgos mažesnės, kuris veikia arčiau savo bazių, šaudmenims tiekti gal ir galėtų tenkintis automobiliais bei vežimais; maistą ir pašarą dažnai galėtų gauti ir vietoje. Visai kitoks vaizdas puolėjo pusėje, kuris eina nusiaubta vietove, nutolsta nuo savo bazių, kuris privalo gausiai tiekti savo sutelktoms puolimui masėms tiek šaudmenis, tiek maistą, tiek pašarą, tiek inžinerijos medžiagą. Nors ir silpno priešo stabdomas, puolėjas kurioje nors riboje turi sustoti, jeigu neveikia jo geležinkeliai. Šį reiškinį patvirtina ir karų praktika.
Vyravimas ore, atsižvelgiant į tai, kad lėktuvas juda trimis matavimais, niekuomet nėra tikras dalykas. Net ir žymiai silpnesnė gynėjo aviacija gali turėti vilties sutrukdyti priešo geležinkelių veikimą.
Svarbus klausimas, ar mums, lietuviams, daugiau besirengiantiems gintis, bet ne pulti, reikia liūdėti ar džiaugtis dėl aviacijos tobulėjimo. Čia tenka pabrėžti dar vieną dalyką. Vietinio pobūdžio karuose, kaip rodo paskutiniųjų karų praktika, aviacija pasidarė svarbiausiuoju „įsikišimo“ ginklu. Vietiniame kare kariaujančiai valstybei draugingą neutralitetą laikančios valstybės dažnai negali padėti žemės kariuomene. Tuo atveju jos dažnai padeda (žinoma, neoficialiai) savo aviacija.
Klaidinga laukti, kad būsimajame kare aviacija darytų labai didelius stebuklus. Fronto kautynėse jos reikšmė, tiesa, yra didelė, bet ne lemianti. Žvalgymo, artilerijos ugnies sekimo, kautynių lauko sekimo, ryšio uždaviniai buvo ir bus aviacijos labai sėkmingai vykdomi. Tačiau tiesioginis žemės jėgų puolimas bombomis ar kulkosvaidžių ugnimi jau yra žymiai sunkesnis. Gintis pasirengusius pėstininkus lėktuvai paprastai puls tik tuomet, jeigu bus ypač svarbus reikalas, nes tokių puolimų vaisiai paprastai būna nežymūs, o patys lėktuvai gali labai skaudžiai nukentėti. Gal kiek daugiau galima laukti priešą puolant fronte susitelkusius rezervus ar sutelktus puolimui pėstininkus bei kitas ginklų rūšis.
Daug galimybių aviacija turi puldama žygiuojančias kariuomenės voras. Todėl žemės kariuomenė bus verčiama žygiuoti naktimis, o prireikus žygiuoti dieną, vartoti labiau išskleistas rikiuotes ir organizuoti priešlėktuvinę apsaugą.
Pagaliau tenka prieiti prie jautriausio dalyko – miestų puolimo. Iki nebuvo Ispanijos ir Kinijos karų patyrimo, apie miestų puolimą būdavo pasakojamos pasakos. Bet ir ano laiko rimti aviacijos naudojimo teoretikai per daug vilčių dėjo miestų puolimams iš oro. Miesto puolimas buvo vaizduojamas maždaug taip. Skrenda viršum miesto 20 didelių bombonešių, kiekvienas nešdamas po 5 sprogstamas ir po 5 karo cheminėmis medžiagomis užtaisytas bombas. Visos bombos po 100 kg svorio. Lėktuvai skrenda išsirikiavę eilėn, per 20 m vienas nuo kito. Davus vadui ženklą, visi pradeda mėtyti bombas, paeiliui vieną sprogstamą ir vieną cheminę. Bombas mėto kas 20 m. Tuo būdu gauname plotą 400 X 200 m., nusėta kas 40 m po vieną sprogstamą ir po 1 nuodijamą bombą. Sprogstamosios bombos turi sugriauti namus ir padaryti skyles į priešchemines slėptuves. Cheminės bombos turi numarinti visus šio ploto gyventojus. Nors apskaičiuotasis plotas tesudaro vos 1/800 dalį viso Kauno, bet, kadangi bombos kristų miesto centre, galėtų būti keli tūkstančiai žuvusiųjų.
Po Ispanijos ir Kinijos karų patyrimų aiškiai pasirodė šių skaičiavimų netikslumas. Tiesa, reikia sutikti, kad toki milžiniški nuostoliai tikrai gali būti, bet jie bus tik tada, kai nebus padaryta absoliučiai nieko oro pavojui atsispirti. Jei miestas bus bent vidutiniškai pasirengęs, nuostoliai gali apsiriboti keliomis dešimtimis žmonių. Ir pagaliau, jei miestas bus gerai pasirengęs, nuostolių gali ir visiškai nebūti.
Miestų gyventojams reikalinga įsigyti dujokaukes. Dujokaukė apsaugoja nuo karo chemijos pavojaus, bet ji neapsaugoja nuo sprogstamųjų bombų. Todėl dar svarbiau yra priešcheminių slėptuvių įrengimas ir rūsių pritaikymas priešcheminei apsaugai. Be slėptuvių, mieste turi dar būti degazavimo komandos, tvarstyklos užnuodytiems, taisymo (kanalizacijos, vandentiekio, susisiekimo) ir ugniagesių komandos. Visa tai suorganizuoti yra ne tiek didelių pinigų, kiek geros organizacijos ir darbo reikalas.
Dabar kritiškai įvertinkime bombų veikimą pasirengusiame mieste. Vėl įsivaizduokime anuos 20 bombonešių ir jų bombomis apsėtą plotą miesto centre.
Pirmiausia įvertinkime sprogstamąsias bombas. Jų bombos gali būti su jautrukais (akimirkos veikimo) arba su gaištukais. Jeigu sprogstamosios bombos su jautrukais, jos sprogs vos tik į stogus ar į žemę susidavę; taigi jokių plyšių slėptuvėse nepadarys. Bombų skeveldros apsės plotą ir nukaus tuos, kurie nebus slėptuvėse pasislėpę ar gerai prisitaikę prie vietos. Tačiau, jeigu mieste bus įvesta drausmė, tokių neprisitaikėlių neturėtų būti.
Jeigu bombų degtuvai bus su gaištukais, jos sprogs įlindę į žemę. Žemėje jų sprogimo efektas bus labai ribotas. Po žeme sprogstančių bombų jėga paprastai veržiasi mažiausio pasipriešinimo kryptimi; taigi daugumas bombų išpurkš aukštyn, kur žemės pasipriešinimas bus mažiausias. Tokios bombos daugiausia nieko blogo nepadarys. Plyšius slėptuvėse atidarys tiktai tos bombos, kurios įsiknis į žemę arba po pat slėptuve arba prie pat slėptuvės sienos. Kadangi sprogstamosios bombos sprogsta tiktai per 40 m viena nuo kitos, tai labai nedaugelis jų sprogs tiek arti prie slėptuvių, kad padarytų plyšius. Vienos sprogs viršum slėptuvių, nes neįstengs pramušti kelių aukštų namo, kitos įlys per daug giliai į žemę, trečios atsimuš į sienas (nes krenta ne visai vertikaliai) ir nukris ant žemės paviršiaus, ketvirtos nukris toliau nuo slėptuvių (tokių bus daugiausia). Taigi geriausiu atveju tik į kelias slėptuves karo cheminėms medžiagoms kelias bus atidarytas.
Tai patvirtina ir Ispanijos bei Kinijos karų praktika. Nors galutiniai balansai dar nėra suvesti, tačiau apytikriai skaičiuojama, jog kiekvieno orinio[2] puolimo metu pasirengusiame gintis mieste sugriaunama apie 2 namus ir užmušama 4–5 žmonės. Ispanijos karo pradžioje, kol pasirengimo gintis nebuvo, nuostoliai būdavo nepalyginamai didesni. Oriniai puolimai Ispanijoj bei Kinijoj kartais nedaug teįstengia pakeisti kasdieninį didmiesčių gyvenimą. Kai viena miesto dalis bombarduojama, kitoje dalyje, prie to papratusi publika kartais nenori net iš teatrų bei kavinių išeiti. Tiesa, toks publikos nedrausmingumas kartais labai skaudžiai tenka apmokėti.
Įvertinkime nuodijamąsias bombas. Nors dujoms į kai kurias slėptuves kelias ir būtų atviras, tai dar nereiškia ten pasislėpusių žmonių mirties. Slėptuvės paprastai būna iš kelių skyrių. Vieną skyrių užnuodijus, žmonės per tam tikros sistemos duris sueina į kitą skyrių. Slėptuvėse būna ventiliatoriai, chloro kalkės ar kitokia degazavimo medžiaga, viena kita dujokaukė bei priešiperitiniai drabužiai; taigi ir degazavimo darbus galima vykdyti. Didesnėje slėptuvėje palaikomas aukštesnis oro spaudimas; todėl, net atsiradus plyšiui dujos į vidų neina. Miesto degazavimo komandos pasiruošę tuojau vykti į užnuodytas vietas; todėl gatvės greitu laiku gali būti degazuojamos. Apnuodytiems suteikiama sanitarinė pagalba. O ten, kur sanitarinė pagalba gerai organizuota, kaip rodo Didžiojo karo pavyzdžiai, mirtingumas nuo užsinuodijimų labai mažas.
Taip bus, be abejo, tiktai tuose miestuose, kurių gyventojai rimtai pasirengs oro pavojų sutikti… Priešui tokio miesto puolimas kainos[3] labai brangiai. Milžiniškus pinigus kainoja ir bombos ir lėktuvai ir geri lakūnai, kuriems bombarduojant miestą yra labai didelis pavojus žūti nuo priešlėktuvinės artilerijos, kulkosvaidžių bei naikintuvų. Ypač daug lėktuvų žus, jeigu jie bandys taip tvarkingai bombas išmesti, kaip reikalaujama teoretikų. Jeigu bombas mėtys netvarkingai, karo cheminėmis medžiagomis užtaisytos bombos nueis visai niekais, nes nesudarys pakankamos koncentracijos vienoje vietoje.
Pagrindiniai dalykai, kuriais turi pasirūpinti miestas, rengdamasis gintis nuo oro pavojaus, yra šie:
1) visuomenės drausmės ugdymas,
2) visuomenės supažindinimas su priešcheminės bei priešlėktuvinės apsaugos taisyklėmis,
3) pavojaus garsinimo organizavimas visame mieste ir atskiruose namuose (ar priešlėktuvinės apsaugos nuovadose),
4) slėptuvių įrengimas ir reikalingiausių įrankių įsigijimas,
5) išmokymas visuomenės aptemdyti miestą ir užimti vietas slėptuvėse,
6) palėpių ir pastogių apvalymas nuo degamosios medžiagos bei priešgaisrinės apsaugos (sargybų) organizavimas ir
7) degazavimo komandų, tvarstyklų, gaisrininkų bei taisymo komandų organizavimas.
Tai vis reikalai, kurių nei kariuomenė, nei valdinės įstaigos nieku būdu negali aprėpti. Kariuomenės visos geriausios jėgos bus fronte arba rūpinsis fronto tiekimu. Taikos metu kariuomenė ir, be to, visokeriopais darbais apkrauta. Kariuomenės darbas taikos metu tiek platus ir įvairus, kad daugelyje valstybių ieškoma būdų tam darbui sumažinti. Pavyzdžiui, Prancūzijoje net kariuomenės mobilizacijai įvykdyti yra įsteigtos specialios įstaigos, kad tuo būdu atsipalaidavę kariuomenės dalys geriau atliktų kitus gausius darbus. Taigi tikėtis, kad mūsų kariuomenė atliktų pagrindinį darbą priešlėktuvinės bei priešcheminės miestų apsaugos srityje negalima. Kariuomenė gali duoti tik veikiamąją priešlėktuvinę apsaugą – priešlėktuvinę artileriją bei kulkosvaidžius, bet visi kiti pagrindiniai darbai turi būti daugiausia dirbami visuomenės.
Daugelyje valstybių taip ir yra. Ten pačios visuomenės rūpinasi savo priešlėktuvinės apsaugos reikalais. Tos rūšies organizacijos kitose valstybėse yra pačios gausingiausios ir turtingiausios. Lenkijos LLOP turi apie 3 1/2 milijono narių ir keliolikos milijonų zlotų biudžetą. Dar keleriopai didesnės panašios Vokietijos ir SSSR organizacijos.
Mes neturime tokios organizacijos. Didžiumą priešlėktuvinės bei priešcheminės apsaugos darbų stengiasi dirbti kariuomenė ir Šaulių Sąjunga, kurioms tai sudaro didelį sunkumą siekiant savo tiesioginių tikslų. Kariuomenė ir Šiaulių Sąjunga galutinai visų priešlėktuvinės bei priešcheminės apsaugos klausimų vis vien negali išspręsti, nes tai galėtų padaryti tiktai speciali organizacija, kuri mūsų aplinkybėse galėtų turėti kelis kartus daugiau narių, kaip kad turi kariuomenė ir Šaulių Sąjunga.
[1] Giulio Douhet, g.1869 m. gegužės 30 d., Caserta, Italija – m. 1930 m. vasario 15 d., Romoje – Italijos kariuomenės generolas ir strateginių oro pajėgų tėvas.
[2] aviacijos
[3] kainuos
|
Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. |