|
Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. |
Karo cheminės medžiagos
Kalbėdami apie kuriuos nors ginklus, savo samprotavimus galime paremti ne tik Didžiojo karo, bet ir vėlesnių karų praktika. To negalima padaryti karo cheminių medžiagų atžvilgiu, nes naujuosiuose karuose jos nebuvo ir nėra vartojamos, išskyrus Italijos Etiopijos karą. Etiopijoje karo cheminės medžiagos buvo panaudotos tik italų. Jų veiksmingumas buvo milžiniškas, nes etiopai neturėjo jokių apsigynimo priemonių. Šį faktą reikia ypač pabrėžti, nes ir Didžiajame kare jis pasitvirtino. Pirmieji karo cheminių medžiagų panaudojimai tiek Vakarų fronte, tiek Rytų fronte padarė milžinišką įspūdį. Nors palyginti ne perdaug buvo pavartota karo cheminių medžiagų, tačiau buvo tūkstančiai, net dešimtys tūkstančių, apnuodytųjų, iš kurių labai didelis procentas mirė. Taigi galime drąsiai daryti išvadą: turint reikalą su nepasirengusiu karo chemijos puolimui atsispirti priešu, karo cheminės medžiagos yra labai veiksmingas puolamasis ginklas.
Vaizdas ryškiai keičiasi, kai yra pasirengta cheminiam puolimui sutikti. Dar nedavus kariams ir piliečiams dujokaukių, tik įskiepijus drausmę ir pamokius, kaip turi elgtis cheminio puolimo metu, jau galima nuostolius sumažinti keleriopai.
Nedaug turbūt suklysiu sakydamas, kad, pasirengimui didėjant aritmetinės progresijos tvarka (1, 2, 3, 4), nuostoliai nuo karo cheminių medžiagų mažėja geometrinės progresijos tvarka (16, 8, 4, 2). Ir iš tikrųjų, 1918 m. karo chemija jau buvo pasiekusi aukšto tobulumo. Tačiau ir pasirengimas atsispirti karo chemijai jau buvo neblogai organizuotas. Todėl ir matome, kad 1918 m. apnuodytųjų skaičius buvo jau nelabai didelis ir apnuodijimai dažniausiai būdavo ne perdaug pavojingi, nes mirtingumas tesiekdavo 4–5%, o mirtingumas nuo kitų ginklų rūšių buvo palyginti daug didesnis.
Tuo metu, kai buvo madoje visuomenę bauginti visokeriopomis būsimojo karo baisybėmis, sensacingoji spauda apie karo chemines medžiagas mėgdavo ypač gražiai parašyti, apgaubti tas medžiagas kažkokia paslapties aureole. Aprašant kurį nors tikrą ar netikrą šios srities išradimą, būdavo stengiamasi vartoti visokius baisiai skambančius, bet nevisiems suprantamus terminus, kurie iš paprasčiausio dalyko padarydavo paslaptingą baubą. Girdi, išrastos toksiniškos dujos, kurios užmuša per asfikciją[1], kurių 0,01 miligramo pakanka kūbiniam metrui oro užnuodyti ir kurios tuo būdu yra net kelis kartus veiksmingesnės už dichloretileterą. Žmogui, kuris žino, kad miligramas tai labai mažas kiekis, bet kuris niekad nėra girdėjęs nei apie asfikciją, nei apie dichloretileterą, atrodo, kad išrasta dievai žino kas, kad dėl šio išradimo Europa turi virsti tyrlaukiais. Net ir karys, kuris dažnai girdi apie nuodijamąsias, troškinamąsias, votines ir kitas karo chemines medžiagas, paskaitęs apie toksinus ir asfikcijas pradėdavo galvoti, kad yra išrasta kažkas nauja. Bet tas, kuriam karo chemijos sritis yra arčiau pažįstama, kartais nustato, kad arba čia kalbama apie visiems seniai žinomą karo cheminę medžiagą arba kad žinutė tikriausiai išrašyta iš seno sieninio kalendoriaus.
Rimtoji karinė spauda seniai kelia tokių bauginimų netikslumą[2]. Nors ir pripažįstama, kad dar karo chemijos srityje gali būti išradimų, jungiant vienas medžiagas su kitomis, tačiau, žinovų nuomone, ypatingai didelių staigmenų karo chemijos sritis jau nežada. 1935 m. “Mūsų Žinyno” 118 nr. dr. Jasaitis[3], šios srities žinovas, panagrinėjęs netikėtumus, kuriuos gali sudaryti būsimajame kare karo cheminės medžiagos, prieina prie išvados:
“Bendroje spaudoje dažnai rašoma apie įvairiuose kraštuose surastas naujas fantastiškai veiksmingas karo chemines medžiagas. Bet tokios žinios visada labai išpūstos ir yra toli nuo tikrybės. Iš viso, kas anksčiau parašyta, galima padaryti išvadą, kad būsimąjame kare galės būti pavartotos naujos cheminės medžiagos, bet jų veiksmingumas, turint galvoje ir priešcheminių apsaugos priemonių pažangą, vargu bus didesnis kaip per Didįjį karą”.
Gi žinome, kad per Didįjį karą karo cheminis ginklas toli gražu nepretendavo į pirmaujančio ginklo vaidmenį.
Būsimajame kare fronto kovotojams ir užnugario darbininkams visai nebus svarbu, ar ten koks „chloreteras“, ar „benzilbromidas“[4] priešo yra vartojamas. Visai nesvarbu bus, ar vartojamosios medžiagos pusės kilogramo pakaktų ar viso centnerio reikėtų Londonui išnuodyti. Kareiviui ir piliečiui rūpės grynai praktiški klausimai, būtent:
1) ar priešas turi tokių praktiškai kare vartojamų medžiagų, kurių buvimo negalėtų nustatyti mūsų cheminiai sekėjai[5];
2) ar priešas turi tokių medžiagų, kurios nuodytų per dujokaukę, ar dujiniame stovyje greit paveiktų mūsų odą.
Dėl pirmo klausimo reikia pasakyti, kad mokslo vyrai atsako, kad karui praktiškesnių karo cheminių medžiagų, kaip iperitas ar apskritai iperitinės medžiagos, nėra ir vargu ar kada bus. Jei ir atsiranda kurios nors geresnių ypatybių turinčios karo cheminės medžiagos, tai dažniausiai jų kare vartoti negalima dėl kitų jų ypatybių. Vienos pasirodo per daug lengvos esą ir nesiduoda dirbtinai pasunkinti, kitos pakliuvę oran sugenda, trečios nežmoniškai brangios, ketvirtųjų negalima pasiekti reikiamos koncentracijos ir t. t.
Dėl antrojo klausimo reikia pasakyti, kad nuo visų tų karo cheminių medžiagų, kurios iki šiol pasirodė geriausiai karo reikalams tinkančiomis, dujokaukė apsaugoja. Iperitinės karo cheminės medžiagos, tiesa, paveikia odą tuomet, kai iperitinė skysta medžiaga pasiekia odą. Tačiau skystu pavidalu pasiekti odą iperitinė medžiaga turi mažiau galimybių, kaip, pavyzdžiui, granatos skeveldra. Skystą patekusią ant odos iperitinę medžiagą galima nuplauti benzinu, šiltu vandeniu ar chloro kalkių skiediniu; tuomet ji nepavojinga. Benzino ar chloro kalkių kiekvienas kareivis turi savo priešcheminiame pakete. Be to, iperitas veikia odą dar savo garais, bet tik tada, kai ilgai tirštoje garų koncentracijoje pabūnama.
[1] Asfiksija (gr. Asphyxia) — pulso nebuvimas, sunkus kvėpavimo, kraujotakos ir nervų sistemos sutrikimas, kurį sukelia deguonies stoka arba visiškas jo nebuvimas, uždusimas.
[2] Čia kalbama tik apie Lietuvos rimtąją karinę spaudą. Ši spauda niekuomet ultramoderniomis karo priemonėmis nebuvo susižavėjusi. Užsienio rimtoji karinė spauda dažnai patekdavo įtakon vienpusiškų karo mintytojų, kaip Douhet, Fullerio, Liddel Hardt ir kt. Šie gi savo revoliucinėmis pažiūromis į būsimąjį karą sukurdavo kartais sensacijų, visai nevertų rimtos karinės spaudos dėmesio. Pav., Fulleris taip vaizduoja Londono užpuolimą tame kare, kur jo nuomone karvedžio protas jau atsipalaidavo nuo senųjų, tradicinių karų prietarų ir kur karvedys išnaudoja visas naujausios technikos galimybes. „Naktį į rugpjūčio 24 d. priešo oro ir nardomasis laivynas pajuda iš savo bazių. Kitą rytą priešakiniai tankai nusileidžia iš oro Anglijos teritorijoje ir žygiuoja Londono link. Ten jie paleidžia čiaudulį sukeliančių dujų debesį. Gatvėse kyla panika. Karo ministerijoje ir adminiralitete darbas nutrūksta, nes visi čiaudi. Privažiavę prie parlamento rūmų tankai paleidžia dujas, slopinančias parlamento atstovų dvasinį stovį. Priešo vadas su uždėta dujokauke įeina į salę ir pareiškia: Viršum Londono skraido 500 lėktuvų, prikrautų keliais tūkstančiais tonų mirtingų karo cheminių medžiagų. Londono įgulos kariai uždaryti savo kareivinėse nepereinama chemine medžiaga. Iki 3 val. popiet Londone bus sutelkta 500 galingų tankų. Siūlau jums priimti mūsų pasiūlymus“. Taikos metu, kai negalima patikrinti naujai reklamuojamų ginklų veiksmingumo, Fullerio tipo karo mintytojai randa daug pasekėjų. Fullerio ir Douhet drąsa nustelbė kuklesnius, bet realesnius karo mintytojus, kaip italų gen. Hektorą Bastico, kuris ir anais douhetizmo bei fullerizmo laikais visai rimtai mokėjo vertinti ir senųjų karų patyrimus ir ateities galimybes. Bendrinė spauda, savaime aišku, ieškojo įkvėpimo Douhet ir Fullerio raštuose ir visai nesidomėjo nuomonėmis tokių „nuobodžių“ žmonių, kaip gen. Bastico.
[3] dr. Viktoras Jasaitis, g. 1901 m. gruodžio 4 d. Stanaičių k., Kybartų vls., Vilkaviškio aps. – m. 1968 m. rugpjūčio 18 d. JAV, chemikas, visuomenės veikėjas. 1929 m. baigė Vienos universitetą. 1930 – 1940 m. dirbo Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdyboje, 1940 – 1944 m. VDU Neorganinės ir analizinės chemijos katedros vedėjas; docentas. Tyrimų sritis sprogstamosios ir padegamosios cheminės kovinės nuodingosios medžiagos.
[4] Benzilbromidas (C6H5CH2Br) skystas, vandenyje netirpsta ir nesuskyla, verda 201°C
[5] stebėtojai (cheminė žvalgyba)
|
Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. |