| ← Į skyriaus pradžią | — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. — Skyrius: Ginkluotųjų jėgų rengimas būsimajam karui |
Toliau → |
Ginklų rengimas
Karo ginklų, be abejo, įsigyti galima žymiai greičiau, negu, pavyzdžiui, parengti vadovavimo kadrus, ypač aukštesniuosius kadrus. Ginklų galima arba pasigaminti, arba nusipirkti.
Tačiau ir vienu ir kitu atveju laikas vis dėlto reikalingas, ir todėl karui kilus jau per vėlu ginklais rūpintis. Kad ginklų gamybai reikia daug laiko, to aiškinti netenka. Ilgokai trunka ir brėžinių brėžimas, ir prototipų gaminimas, ir jų bandymas, ir tobulinimas. Laiko reikalauja ir masinės gamybos organizavimas pagal išbandytus prototipus. Bet, kad šiais laikais ir ginklams nupirkti reikia daug laiko, tai, turbūt, nevisi žino. Tačiau iš tikrųjų, jei šiandien reikia paskubomis nusipirkti ginklą, tenka mokėti labai dideles kainas, nes niekas atliekamų ginklų neturi. Kariaujančios valstybės supirkinėja net pasenusius ginklus, nes jos negali laukti, kol ginklų fabrikai baigs jau dabar turimus užsakymus. Pasaulinėje rinkoje ginklų paklausa šiandien yra labai didelė, o pasiūla ribota. Taigi šiandien, norint įsigyti modernišką ginklą, reikia ir palaukti, ir permokėti. Net ir didžiosios Europos valstybės užsisakinėja ginklus mažosiose, bet tvirtą pramonę turinčiose, valstybėse ir net Amerikoje. Reikia turėti vilties, kad tokia padėtis ilgai ir nesitęs. Bus įsteigta daugiau ginklų fabrikų ir tuo būdu atsiras galimybė greičiau norimų ginklų gauti.
Ginklus perkant, bent kol aplinkybės neverčia pirktis ginklų, kokių tik galima gauti, yra tas gerumas, kad galima pirkti tik geriausi ar bent geresnieji pavyzdžiai[1].
Ginklus perkantis blogumas tas, kad už perkamą ginklą visuomet tenka žymiai permokėti. Todėl kiekviena valstybė stengiasi sukurti savą ginklų pramonę. Didžiųjų valstybių ginklų pramonė stengiasi paprastai gaminti visus reikiamus ginklus, kad karo atveju visai nepriklausytų nuo kitų valstybių. Mažosios valstybės elgiasi kiek kitaip. Jos stengiasi pirmiausia gamintis tų ginklų, kurie lengviau pagaminami, ar kurių reikia turėti didesnius kiekius; todėl galima organizuoti masinę gamybą. Taigi mažai valstybei išsimoka gaminti, pavyzdžiui, šautuvų, kulkosvaidžių, pistoletų, lengv. artilerijos pabūklų šovinius, dujokaukes, šautuvus, žiūronus, kulkosvaidžių vamzdžius, spygliuotą vielą, raketas, prieštankines minas ir kitus panašius dalykus. Be šių dalykų gamybos, maža valstybė gali išplėsti kurios nors vienos ar kelių rūšių ir kitų stambių ginklų gamybą, atsižvelgdama į tai, kurių turi specialistų, ir šiuos stambesnius ginklus gaminti sau ir eksportui. Taip, pavyzdžiui, šveicarai gausiai gamina eksportui automatinius 20 mm pabūklus, belgai – kulkosvaidžius, danai – įvairių kalibrų automatinius pabūklus ir kulkosvaidžius, švedai – šarvuočius ir priešlėktuvinius bei prieštankinius ginklus, čekai jau galėjo būti prilyginami didžiajai valstybei, nes jie gamindavo ir eksportuodavo stambaus kalibro pabūklus, lėktuvus, kulkosvaidžius, tankus, optinius įrankius.
Apskritai, mažajai valstybei tik ypatingomis sąlygomis išsimoka gaminti stambiuosius ginklus, kurių reikia nedidelio kiekio.
Tas ypatingas, sąlygas dažniausiai sudaro savų gerų specialistų turėjimas. Pavyzdžiui, žvalgybos bei mokomuosius lėktuvus ir Lietuva jau šiandien galėtų gaminti eksportui, kaip tik dėl to, kad turi gabų šių tipų lėktuvų konstruktorių. Smulkesnių ginklų bei įrankių Lietuva galėtų eksportuoti jau nemaža rūšių, bet šių ginklų užsienyje mažiau reikalaujama, nes jų visos valstybės stengiasi pasigaminti pačios. Todėl smulkesnių ginklų ir kainos palyginti kuklesnės.
Kiek ginklų reikia valstybei apginkluoti? Juo daugiau, juo geriau. Žinoma, negalima sutikti su tais, kurie tvirtina, kad tik ginklų kiekis, tik technika, nulemia karus. Tai didelė klaida. Tačiau milžiniškos technikos įtakos moderniniams karams neigti taip pat negalima, nors galutinai kovoja žmonės, o ne mašinos. Tikrą kariuomenės pajėgumo rodiklį gausime tik sudauginę kelis veiksnius: kiekį, mokymą, ginklavimą ir moralines jėgas. Sandauga bus didžiausia tuomet, kai visi veiksniai bus pakankamai stiprūs. Vieno kurio silpnumas žymiai paveiks galutinį rezultatą.
Gal geriausiai žmonių ir ginklų santykio klausimą išsprendžia generolas Golovinas. Jis tvirtina, kad kariuomenėje teturi būti tiek žmonių, kiek būtinai reikia turimiesiems ginklams aptarnauti. Ginklais šiuo atveju jis laiko tik stambiuosius ginklus – lėktuvus, tankus, artileriją ir t. t. Smulkesniais ginklais ginkluotus vyrus jis laiko jau tik stambiųjų ginklų tarnyba, nors tai būtų ir pagrindinės ginklų rūšies vyrai – pėstininkai. Nuo perdaug didelio žmonių kiekio kariuomenė ne stiprėjanti, bet silpnėjanti. Šį tvirtinimą generolas Golovinas paremia gausiais istoriniais pavyzdžiais savo kruopščiuose 1914 m. Rytprūsių bei Galicijos veiksmų tyrinėjimuose. Jis, pavyzdžiui, tvirtina, kad nors karo pradžioje rusų pėstininkų divizija buvo žmonėmis gausesnė už vokiškąją, tačiau artilerijos kiekiu vokiečių divizija 1 ½ karto pranešė rusiškąją. Galutinai žmonių skaičiaus persvara rusų divizijai nedavė jokių teigiamų efektų ir bendras rusų divizijos pajėgumas buvo 1 ½ karto menkesnis už mažesnę skaičiumi vokiečių diviziją.
Panašių išvadų prieina daugelis ir kitų Didžiojo karo tyrinėtojų. Pavyzdžiui, dabartiniame rusų lauko tarnybos statute randame, esą, puolimui tereikią naudoti tik būtiniausiai reikalingą žmonių skaičių. Kitaip – tik be reikalo didinami nuostoliai. Į kraštutinumą nueina kai kurie anglų karo mintytojai, kurie 1938 m. paskleidė Anglijoje mintį, kad anglų armiją reikia taip mechanizuoti, kad 6 Anglijos kareiviai turėtų bataliono jėgą. Žinoma, ar jie patys tiki, kad to galima pasiekti, tai jau kitas dalykas. Visos valstybės savo batalionų kautynių pajėgumu rūpinasi.
Paskutinių karų patyrimai patvirtina faktą, kad mobilizuoti išsimoka tik tiek žmonių, kiek galima žmoniškai apginkluoti. Mobilizuotos žmonių masės, ginkluotos vien šautuvais ir kulkosvaidžiais (ypač dar, jeigu jos neturi stiprių kadrų), tik apsunkina visuotinį karą, nors iš karto ir būna įspūdis, kad geriau turėti ginkluotą tautą, negu visiškai neginkluotus piliečius.
Ši problema savotiškai atrodo tose valstybėse, kurios turi galingą karo pramonę ir palyginti kuklius žmonių išteklius.
Pavyzdžiui, Vokietija, dalinai Prancūzija. Jos galėtų veiksmingais ginklais apginkluoti visą galinčių ginklą nešioti vyrų išteklių. Tačiau šioms valstybėms skersai kelio stoja kitas veiksnys, labai susilpninąs skirtumą, kuris, paviršutiniškai žiūrint, yra tarp turinčių ir neturinčių galingos karo pramonės valstybių. Tas veiksnys – tai reikalas palikti didelius vyrų kiekius aptarnauti karo pramonei, visai kitai pramonei bei žemės ūkiui. O atliekamų vyrų šiems darbams tokios valstybės kaip tik dažniausiai neturi. Paviršutiniškai žiūrint, šie vyrų atitraukimai iš frontų neturėtų būti dideli, bet visai kitas reikalas panagrinėjus smulkiau. Paaiškėja, pavyzdžiui, kad 1 tankui, kovojančiam fronte, išlaikyti tereikia 2–3 žmonių, o užnugaryje turi būti ne mažiau kaip 40 žmonių, kurie rūpinasi to tanko tiekimu, remontu ir t. t. Dar didesnis kiekis žmonių užnugaryje turi aptarnauti fronte skraidantį lėktuvą. Ypač ryškūs skaičiai gaunami, kai pradedama galvoti apie tautos maitinimą bei aprūpinimą pirminės svarbos prekėmis karo metu. Paaiškėja, kad labai didelis kiekis žmonių turi likti žemės ūkyje, pramonėje, valdžios įstaigose. Pavyzdžiui, Čekoslovakijoje buvo manoma, jog turi apie 2 milijonus išmokytų atsarginių, bet, prireikus, mobilizavo tik apie 1 milijoną. Ir gal tik kariaujant, anot sakytojo Yesterio – baigiantis potencialinių jėgų mobilizacijai, galėtų sumobilizuoti didesnį vyrų kiekį, nes palaipsniui fabrikuose ir žemės ūkyje moterys, paaugliai, seniai, belaisviai, nesveiki vyrai pakeistų atsargos karius.
Valstybės, neturinčios galingos pramonės ar gausių kapitalų ginklams įsigyti, turi, be abejo, susidurti su karo patyrimo nustatytais ginklų ir žmonių kiekio dėsniais. Prie tokių valstybių turime ir mes save priskirti. Toji mūsų kariuomenė, kurią numatoma mobilizuoti, turi bazuotis tuo pagrindu, kurį nurodė generolas Golovinas, nes jos veiksmai reikalaus didelio judrumo ir ugnies galingumo. Perdaug savo divizijas apsunkinę žmonėmis, judrumo neturėsime, o dalinai nukentės ir ugnies galingumas. Kodėl? Ogi todėl, kad pėsčius kovotojus, jeigu jų bus daug, proporcingai imant, bus daug sunkiau aprūpinti judriomis priemonėmis ir iš tikrųjų tai būtų stambios, nejudrios pėstininkų masės. Toms masėms reikėtų daug transporto priemonių, kad jas galima būtų aprūpinti kasdien reikalingu maistu ir intendantūros tiekmenimis. O kiekvienas automobilis ir kiekvienas vagonas, kurie (pagal gen. Golovino samprotavimus) būtų paimti neetatiniams žmonėms aprūpinti, tuo pačiu būtų atitraukti nuo daug svarbesnio uždavinio – nuo kovos dalinių judrumo padidinimo. Transporto priemonių mūsų valstybė turi nedaug. Todėl, galvodami apie savo mobilizuojamą kariuomenę, turime žiūrėti, kad joje būtų tik tiek žmonių, kiek būtinai reikalinga stambesniems, veiksmingesniems ginklams aptarnauti.
Bet ką tada daryti su likusia žmonių mase? Argi iš jos nieko negalima išspausti karui? Argi ta masė kritiškiausiu tautos kovos momentu liks pasyviais žiūrovais? Ta masė mūsų aplinkybėse bus milžiniška: naujokų rezervas, pirmosios mobilizacijos nepaliesti atsarginiai – tai visiškai tiesioginiam fronto darbui tinką vyrai. O, be to, dar visa armija paauglių, senesnių vyrų, moterų, kurie, nors fronto tarnybai ir netinka, bet yra visai gera medžiaga antrinėms karo pareigoms. Ši masė turi būti kuo geriausiai sunaudota, nors į tikrosios, judriosios kariuomenės eiles ji ir nepatektų.
Prisiminkime, kad mūsų aplinkybėse iš karto nebus ištisinio fronto, kautynės vyks atskiromis kryptimis. Tarpuose tarp krypčių ir ginkluotųjų jėgų užnugariuose bus dideli tušti plotai. Juose pasireikšti kariškai organizuotiems vietos gyventojams bus plačiausia dirva. Tačiau būtina sąlyga, kad tie gyventojai jau taikos metu būtų parengti ir kad karo pradžioje jie, niekieno neraginami, patys žinotų, ką turi daryti.
Kariškai organizuoti vietos gyventojai neprivalo laukti, kad priešo įsiveržimui prasidedant, jiems kas nors nurodytų, kaip jie turi elgtis. Priešas, panaudodamas motomechanizuotus junginius, gali įsiveržti taip staigiai, kad gali pasiekti stambių strateginių tikslų anksčiau, negu užpultos valstybės centrinė karo vadovybė paims visų vietos jėgų vadovavimą į savo rankas. Praktika rodo (Albanijos užėmimas), kad didelė valstybė užpuldama mažą panaudoja labai gausią karo aviaciją. Ši aviacija bent pirmosiomis karo dienomis (kol po miestais neišsikasama slėptuvių labirintai) gali sutrikdyti normalų centrų veikimą. Be to, priešo aviacija ir priešo agentai gali nutraukti ryšį su daugeliu vietų. Šiomis kritiškomis dienomis labai didelį vaidmenį gali suvaidinti kariškai organizuoti vietos gyventojai. Niekieno neįsakomi, jie turi pradėti reikšti pasipriešinimą visur, kur tik pasirodys priešas. Nuo to priešo judrių žemės dalinių veiksmai labai sulėtės, gi antrinėse ir vietovės atžvilgiu patogiose stabdyti kryptyse gal net visai sustos. Galingoji priešo aviacija šiuo atveju liktų beveik bejėgė, nes smulkūs partizanų būreliai nesudaro tokio objekto, kurį galėtų pulti aviacija.
Karo pradžioje dvasinė valstybės būklė visuomet yra neaiški: gali būti labai didelis entuziazmas, o gali būti nemažesnis nusiminimas. Ruoštis reikia antrajam atvejui. Šiuo atveju jokios naudos iš kariškai parengtų vietos gyventojų negalėtume sulaukti, jeigu jiems nebūtų uždėtos drausmės prievoles. Visi taikos metu sudaromieji planai, kiek tai liečia gyventojų naudojimą kariniams tikslams, galėtų likti neįvykdyti dėl tos priežasties, kad atsirastų daug bailių, dezertyrų. Kad to nebūtų, kariškai organizuojamiems gyventojams (mūsų atveju šauliams) uždedama drausmės pareiga. Pagal šaulių sąjungos statutą šaulys pavojaus metu neturi teisės išstoti iš šaulių sąjungos. Taigi, jeigu šaulys pasirodytų bailys, jeigu karui kilus jis vengtų kovos, jis turėtų atsakyti, kaip kiekvienas karys, prieš karo lauko teismą.
Pilietis, įstodamas į šaulių sąjungą, imasi sau sunkią, bet garbingą pareigą. Šaulio pareigų garbingumo neprašoka jokios kitos visuomeninės organizacijos pareigų garbingumas. Atitinkamai šauliai turėtų būti ir traktuojami.
Labai svarbu, kad šaulių skaičius būtų kuo didžiausias jau taikos metu. Tokius asmenis, kurie žada tik karo metu pasidaryti šauliais, reikia traktuoti kaip tuščią vietą. Toki tik laukia, kokia bus karo pradžia. Jei seksis, jis, žinoma, bus ir šaulys ir kovotojas. Jei karo pradžia bus liūdna, jis bus geras priešo pakalikas. Taigi jam neišsimoka „susitepti“ šauliškumu, nes tuomet jis bus nešvarus priešo akyse. Todėl visus tuos, kurie suprasdami reikalą, sąmoningai vengia užsidėti ant savo pečių sunkias šaulio pareigas, reikia dažniausiai traktuoti kaip užmetančius ant kitų pečių tą naštą, kurią jam pačiam reikėtų nešti. Jeigu ir yra tarp tų, kurie karo metu žada pasidaryti šauliais, tikrai neapgaulingų pasiryžimų turinčių žmonių, tai kaip juos parengti taikos metu? Kaip sudaryti planus jų panaudojimo svarbiausiuoju momentu, karo pradžioje, jei nežinia nei kur, nei kiek jų bus? O šie du klausimai dėl šaulių uždavinių ypatybių yra pagrindinės reikšmės.
Visus sąmoningus piliečius reikia įtraukti į šaulių eiles. Karo metu darbo šaulių būriuose pakaks visiems. Tie, kurie netiks kovai su ginklu rankose, tiks ryšiams, sekimui, žvalgybai.
Šaulių masės ginklavimas – klausimas daug mažiau opus kaip kariuomenės ginklavimas. Pagrindinis šaulio ginklas – šautuvas ir kulkosvaidis. Stambiųjų, brangiai kainuojančių ginklų jiems nereikia, nes jų uždavinius galima atlikti pigesniais ginklais.
Ne perdaug sunku tvarkyti ir šaulių aprūpinimą maistu bei drabužiais. Šauliai lieka vietoje (nemobilizuojami), o vykdydami uždavinius atitolsta ne per toli nuo savo gyvenamosios vietos. Taigi paprastai jie maitinasi namie. Žinoma, veiksmų metu gauna maistpinigius, o ten, kur atsiranda didesnis šaulių susibūrimas, pasiunčiamos lauko virtuvės. Šauliai padeda spręsti kariuomenei ir drabužių aprūpinimo klausimą. Pakeitus ženklus, šaulio uniforma tampa karinė uniforma. Taigi nesunku prireikus šaulį mobilizuoti į artimiausią dalinį (taip gali atsitikti, pavyzdžiui, kai priešas užimtų šaulio gyvenamąją vietą). Svarbu tad, kad kuo daugiausia šaulių būtų uniformuotų. Šio tikslo siekiant, reikėtų suteikti šauliams kai kurių lengvatų. Tai paskatintų didesnį kiekį šaulių įsigyti uniformas. Tačiau ir teikiant pirmenybių, tenka elgtis atsargiai, kad į organizaciją nepradėtų brautis asmenys, vien lengvatų viliojami. Todėl privilegijas tereikėtų duoti tiems šauliams, kurie pastoviai ir nuolat vykdo šaulio „rikio“ pareigas. Tie šauliai, kurie dėl kurių nors priežasčių (nors ir ne nuo jų pareinančių) šaulio „rikio“ pareigų sistemingai vykdyti negali, neturėtų gauti ir lengvatų. Tame kare, kurio gali tikėtis Lietuva, bent iš pradžių (o pradžia mums bus svarbiausia) šaulių reikšmė gali būti milžiniška. Ypač svarbu kuo didžiausią kiekį žmonių (tinkančių ir netinkančių rikiuotei) turėti jau taikos metu šaulių eilėse. Įsiveržęs į mūsų žemę priešas turi rasti visą kraštą sušaulintą. Tuomet darbas mūsų ginkluotajai jėgai keleriopai palengvėtų. Žinoma, įsiveržęs priešas teroro keliu stengtųsi šaulius atbaidyti nuo šauliškų uždavinių vykdymo. Tačiau ir teroras yra lazda su dviem galais ir su juo galima kovoti.
Baigdamas noriu dar kartą pabrėžti, kad šauliais galime pasitikėti tik tais, kuriuos turime šaulių eilėse jau taikos metu. Dėl tokių šaulių daugumos galime būti tikri, kad jie karo prievoles atliks sąžiningai, net jeigu karui prasidedant krašte būtų kuo bjauriausias ūpas. Gali atsirasti ir tarp šaulių bailių, bet jie žinos, kad priešo kulka gali jį paliesti, gali ir nepaliesti, bet savųjų kulka už statuto uždedamų pareigų nepildymą tikrai palies.
Iš to, kas buvo anksčiau sakyta, galima daryti šias išvadas:
1) Mums reikia įsigyti kuo daugiausia stambiųjų ginklų ir numatyti sumobilizavimą tik tokio didumo kariuomenės, kurios kaip tik pakaktų (ir nebūtų perdaug) šiems veiksmingiesiems ginklams aptarnauti ir jų veikimo efektams išnaudoti.
2) Kariuomenę reikėtų turėti kiek galint gausesnę, tačiau kiekvienu atveju gerai aprūpintą veiksmingais ginklais ir transporto priemonėmis. Geras kariuomenės aprūpinimas ginklais ir priemonėmis būtina yra turėti net, jei šio tikslo siekiant kiek ir nukentėtų kariuomenės gausumas.
3) Atliekamoji nuo mobilizacijos tinkančių ginklą nešioti vyrų masė ir visi kiti piliečiai turi būti jau taikos metu kariškai organizuoti, aprūpinti atitinkamai išmokytais kadrais bei smulkesniais ginklais (šautuvais, lengv. kulkosvaidžiais, prieštankinėmis minomis). Ši masė turi būti išmokyta atlikti visus antrinius karinius uždavinius, palikdama kariuomenei tik vieną uždavinį – kautis pagrindinėse kryptyse.
[1] Visuomenė kartais yra klaidinama spaudos žinių, aprašančių įvairių ginklų duomenis. Tie duomenys kartais būna labai išpūsti ir todėl gąsdina visuomenę, žinančią, kad mūsų kariuomenė tokių ginklų neturi. Ypač tai liečia duomenis, skelbiamus apie lėktuvų greičius. Spaudoje tie duomenys ypač išpučiami. Spauda rašo beveik visuomet tik apie prototipus, dar nebaigusius savo bandymų periodo, ir todėl, geriausiu atveju, galinčius pasirodyti ginklavime tik po 1–2 metų. Reklamos sumetimais daugelis įmonių savo ginklus apibūdina daug geriau negu jie iš tikrųjų yra. Jau beveik nusistovėjusi taisyklė, kad skelbiant lėktuvo prototipo greitį, skelbiama tai, ką jis pasiekia tik kuriame nors viename aukštyje neginkluotas, kiek galint palengvintas. Be to, pasiektus rezultatus dar pagerina apie 10 %. [aut. past.]
| ← Į skyriaus pradžią | — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. — Skyrius: Ginkluotųjų jėgų rengimas būsimajam karui |
Toliau → |