| ← Į skyriaus pradžią | — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. — Skyrius: Ginkluotųjų jėgų rengimas būsimajam karui |
Toliau → |
Ginkluotųjų jėgų rengimo ilgumas
Ginkluotus partizanų būrius galima parengti palyginti greit. Bet tai nebus tikra ginkluotoji valstybės jėga. Ginkluotųjų partizanų būrių negalima niekinti. Jie labai sėkmingai gali kautis greta reguliariosios kariuomenės; jie gali atlikti daugelį antrinių karo uždavinių. Tačiau vien jais pasiremti valstybė nieku būdu negali. Ginkluotų būrių karinė vertė labai krinta, kai juos, ar apskritai valstybę, ištinka nepasisekimai.
Kiekviename moderniniame kare, kol galutinai pasiekiamas laimėjimas, laimė daug kartų svyruoja iš vienos pusės kiton. Tokius laimės svyravimus išlaikyti gali tik reguliari kariuomenė, veikianti ne entuziazmu, bet drausme ir pareigos supratimu vaduodamasi. Ginkluoti būriai beveik visiškai yra netinkami veikti ten, kur yra sutelktos žymesnės abiejų pusių kariuomenės jėgos; veikdami prieš žymesnes priešo jėgas ginkluoti būriai gali tik stabdyti ar tik ženklinti priešo slinkimą, bet šie kovos būdai negali nulemti laimėjimo.
Milicinio pobūdžio kariuomenė yra lyg ir vidurys tarp reguliarios kariuomenės ir partizanų būrių. Senesniais laikais milicinė kariuomenė ar net partizanų būriai dar galėdavo kartais sėkmingai kautis su reguliaria kariuomene net ir lemiamo pobūdžio mūšiuose. Deja, šiandien to nėra ir tai reikia gerai suprasti. Technikai tobulėjant vertės skirtumas tarp gerai išmokytos kariuomenės ir paskubomis išmokytos milicijos tolydžio didėja milicijos nenaudai.
Šiandien lemiamose kautynėse prieš reguliarią, nedemoralizuotą kariuomenę gali laimėti tik reguliari kariuomenė. Jeigu šią reguliarią kariuomenę dar sustiprinsime ginkluotais partizanų būriais, kurie pagal reikalą atliks įvairius antrinius uždavinius, be abejo, kariuomenė įgaus daugiau jėgos, nes visą savo energiją ji galės sukaupti pagrindinėse kryptyse, pagrindinėse vietose. Apie ginkluotus partizanų būrius bei miliciją čia kalbama, pirmiausia, norint išsklaidyti iliuzijas, kurias kai kas turi, manydamas, jog reguliarią kariuomenę gali pavaduoti milicija. Taip galvoti šiandien gali tik tie, kurie jau ilgesnį laiką neseka ginklavimosi ir karo organizacijos naujienų, kurie pilnai neįsisąmonina karo technikos įtakos. Didžiausia milicijos silpnybė yra nevisapusiškumas, nes daugelio karinių uždavinių ji visai negali vykdyti. Milicija dažnai galės laimėti antrinėse kryptyse, bet beveik niekuomet pagrindinėse lemiamose kautynėse.
Menkai kariškai išlavinti žmonės kartais galvoja, kad reguliari ginkluotoji jėga greitai sukuriama. Manoma, kad per kelis mėnesius ar per kelis metus iš nieko, ar iš mažų pradų, galima sukurti modernines divizijas, karpus[1]. Tai didelė klaida. Per tiek laiko galima sukurti tik ginkluotus partizanų ar milicijos būrius, kurių reikšmė, nesant reguliarios kariuomenės, minimali. Jie įgyja reikšmę (ir didelę reikšmę) tik tuomet, kai kaujasi greta reguliariųjų karinių jėgų.
Reguliarioji karinė jėga sukuriama tik dešimtmečiais. Ir tai nėra vieno dešimtmečio darbas. Per vieną dešimtmetį galima sukurti tik reguliariosios ginkluotosios jėgos pakaitalą, pamėgdžiojant užsienio pavyzdžius ir panaudojant perėjūnus, kaip instruktorius.
Tikra ginkluotoji valstybės jėga susideda iš dviejų jėgų: reguliariųjų ir nereguliariųjų ginkluotųjų jėgų. Tikra valstybės ginkluotoji jėga turi išaugti kaip medis tos valstybės dirvoje, kur ji yra kuriama. Tos ginkluotosios jėgos ypatybės kiekvienoje valstybėje tokios skirtingos, kad svetimais pavyzdžiais sukurtoji ginkluotoji jėga visada būna silpnoka, liguista, nenatūrali ir labai brangiai kainuoja. Ginkluotosios jėgos medis turi būti maitinamas ne dirbtiniu maistu, bet tikromis sultimis tos žemės, kurioje jis auginamas. Jo priežiūra turi būti pavesta išmintingiausiems ir geriausiems tos valstybės vyrams, bet nieku būdu ne užsienio tariamiems žinovams.
Reguliarioji ginkluotoji jėga turi būti rengiama tik vienam uždaviniui – kautis pagrindinėse kryptyse. Šis uždavinys yra pats didžiausias iš visų valstybės gynimo uždavinių. Jis gali būti sėkmingai įvykdytas tik tuomet, jei nereguliari ginkluotoji jėga bus parengta išpildyti visus kitus, antrinius uždavinius, iki kautynių antrinėse kryptyse imamai[2]. Taip turėtų būti tose valstybėse, kurios rengiasi kovoti savoje teritorijoje. Tose gi valstybėse, kurios rengiasi karą perkelti į svetimą kraštą, nereguliarios ginkluotosios jėgos yra mažiau svarbus veiksnys, nes kovoti antrinėse kryptyse joms jau netenka (nereguliarios jėgos įsibrauti į svetimą kraštą netinka). Menkas vaidmuo nereguliarioms ginkluotoms jėgoms tenka ir ten, kur tikimasi kovoti siauruose frontuose, nors ir savoje žemėje. Gausios reguliarios jėgos tokiose vietose greit nustelbtų visokį nereguliarių jėgų pasireiškimą.
Vakarų Europos valstybės daugiausia rengiasi kovoti siauruose frontuose. Taigi nenuostabu, kad nereguliarioms ginkluotoms jėgoms jos mažiau skiria dėmesio. Mažosios valstybės ir tos didžiosios valstybės, kurios tiki kovoti plačiuose frontuose, – daro klaidą karinio pasirengimo pavyzdžiais sau imdamos daugiausia Vakarų Europos didžiąsias valstybes. Todėl jos ne visada pakankamai įvertina tą naudą, kurią galėtų turėti atidžiai parengdamos karui savo nereguliarias ginkluotąsias jėgas.
Kaip ryškiai skirtingi yra reguliarių ir nereguliarių ginkluotųjų jėgų uždaviniai, taip ryškiai turi skirtis ir jų mokymas. Ten, kur šis dėsnis nesuprantamas, dažnai be reikalo eikvojama energija nereguliariąsias jėgas mokant reguliariųjų kautynių, o reguliariųjų ginkluotųjų jėgų štabai apsunkinami visokių antrinių karinių uždavinių organizavimu.
Matome, kad pagrindinis vaidmuo valstybės gynime tenka ir teks ateityje reguliarioms ginkluotosioms jėgoms. Šių jėgų parengimas karui reikalauja ne tik daug organizacinių gabumų, daug energijos, bet ir daug laiko.
Ginklams pagaminti arba nupirkti, taikos metu tarnaujantiems kareiviams išmokyti pakaktų kelerių metų. Jeigu iš kur nors valstybė dar gautų ir mokytų kareivių atsargą, tačiau vis dar labai toli būtų nuo reguliarių ginkluotųjų jėgą sukūrimo. Ilgas, didžiulis, bet pats reikšmingiausias darbas yra kadrų kūrimas. Įtemptai dirbant per 4–5 metus galima yra paruošti tinkamų puskarininkių bei jaunesniųjų karininkų. Bet ir tai su sąlyga – jei yra kam juos ruošti ir nereikia samdytis šiam reikalui perėjūnų, kuriems dažniausiai ne tiek darbas dirbti rūpi, kiek sudaryti nepamainomo, taigi brangiai apmokamo, žinovo vaizdą. Paruošti gero kuopų, eskadronų, baterijų vadų kadro jau negalima be 10–12 metų. Bet tai ne viskas. Dar reikia daugybės batalionų bei pulkų vadų ir štabų darbininkų[3]. Reikia, kad būtų savų jėgų visam tam parengti. Ir tik po to galima pradėti formuoti tikrus, neapgaulingus divizijų, karpų štabus bei kariuomenės štabą. Visos šios įstaigos savo ruožtu reikalauja labai daug gerai paruošto ir didelį patyrimą turinčio personalo. Per kiek metų tai galima atlikti? Neužmirškime, kad čia ne vien laiko klausimas. Jei norima parengti gerą pulko vadą, generalinio štabo karininką, kurios nors ginklų rūšies ar karo tarnybos specialistą, atitinkantį savos valstybės sąlygas, reikia turėti tokių vyrų, kurie galėtų šiuos įvairiausių rūšių specialistus paruošti. Galima pasiųsti į užsienio mokyklas (į generalinio štabo akademijas, karo technikos akademijas ir t. t.) savus karininkus. Bet ten mokslus baigę jie dar nebus parengti mūsų vietinėms aplinkybėms. Dar jiems patiems reikalingos daug didesnės studijos, negu kad studijavo užsienyje. Reikia pažinti vietos sąlygas ir toms sąlygoms pritaikyti, perdirbti savo užsienyje įgytus mokslus. O šiam darbui niekur sistematizuotos medžiagos nėra – pats turi kurti, mokytis ir kitus mokyti.
Štai priežastys, dėl kurių ir 20 metų nepakanka išugdyti tiktai valstybei pritaikytų ginkluotųjų jėgų. Prie šių priežasčių dar tenka pridėti reikalą: sudaryti išmokytų kareivių bei karininkų atsargą, nes taikos metu tikrojoje tarnyboje tarnauja tik nedidelė reguliarių ginkluotųjų jėgų dalis. Dar negalime pasakyti, kad būtume per 20 nepriklausomo gyvenimo metų sukūrę ginkluotąsias jėgas, visiškai pritaikytas mūsų valstybės reikalams. Kūryba dar vyksta, nors paviršutiniškai žiūrintieji galvoja, kad ginkluotųjų Lietuvos jėgų kūrimas buvo užbaigtas jau 1918 m. ar 1919 m., o dabar vyksta tik stiprinimas. Reikia pasakyti, kad, deja, taip nėra. Per 20 m. galėjo savo kariuomenių kūrimą užbaigti kitos kartu su mumis atgijusios valstybės, kurios jau savo nepriklausomo gyvenimo pradžioje turėjo stiprius ginkluotųjų jėgų kadrus. Mūsų ginkluotųjų jėgų kūryba užtrunka ilgiau. Todėl turėkime viltį, kad ji bus geriau savoms lietuviškoms sąlygoms pritaikyta.
[1] Korpusas – karinis vienetas (junginys), susidedantis iš 2 ar daugiau divizijų. Korpusą paprastai sudaro 30 000–50 000 karių ir jam vadovauja generolas leitenantas. Kartais korpusai jungiami į armijas.
[2] imtinai
[3] specialistų. Specialistas – žmogus, išmanantis kokią nors sritį, dalyką; mokantis kurį nors darbą, kurios nors karinės specialybės atstovas (pvz., žvalgybos, artilerijos, inžinerijos specialistas).
| ← Į skyriaus pradžią | — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. — Skyrius: Ginkluotųjų jėgų rengimas būsimajam karui |
Toliau → |