← Į skyriaus pradžią

Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m.
skyrius: Mažųjų valstybių karinis saugumas

Toliau →

Veiksniai, daugiausia lemią mažųjų valstybių saugumą

Drąsa ir pasiaukojimas yra tie dalykai, kurie gali karinį tautos pajėgumą padidinti iki milžiniškų ribų arba sumažinti iki nuliaus. Kalbant apie mūsų aplinkybes, reikia pasakyti, kad nuo mūsų karinio pasirengimo ir nuo mūsų moralinių jėgų išugdymo pareis atsakymas tuomet, kai priešui kils klausimas, verta ar neverta į mūsų kraštą koją kelti. Vienu atveju priešas šiam reikalui galėtų pasitenkinti pasiuntęs porą divizijų, kitu atveju labai abejos ir ar 20 divizijų pakaks. O jeigu jau kovos prieš mus, tai vienu atveju galbūt stengsis mus tuojau sutriuškinti, o antru atveju stengsis prieš mus palikti tik priedangą, kad daugiau jėgų galėtų sutelkti pagrindinių veiksmų kryptimi.

Galop, jei puolikas, apsvarstęs visus už ir prieš, ir nuspręs, kad verta mus užpulti, tai dar nereiškia, kad šis puolimas jam sėkmingai baigsis. Kol karas neprasidėjo, karinių jėgų galingumas yra labai neaiškus veiksnys. Tos pačios kelios divizijos vienu atveju gali pasirodyti labai stiprios, kitu atveju labai silpnos. O tas stiprumas daugiausia pareis nuo to, koks karo pradžioje bus karių bei piliečių atsparumas. Tai veiksnys, kurio taikos metu negalima įvertinti, bet kuris karo metu gali keleriopai padidinti arba sumažinti ginkluotųjų jėgų galingumą. Taikos metu visų valstybių kariuomenės gerai arba bent gan gerai vertinamos. Tik karui prasidėjus, kaip moko istorija, vienos kariuomenės pasirodo esą visai silpnos, o kitos daug stipresnės, negu kad buvo tikėtasi.

Padarę išvadas iš pagrindinių strategijos dėsnių savo aplinkybėms, neturime nuliūsti, kai girdime gąsdinimų, esą būsimąjame kare Lietuva dėl savo mažumo atsidursianti pražūtingame pavojuje. Turime gerai atsiminti, kad proporcingai imant, Lietuvos saugumas yra nemažiau tvirtas už bet kurios didžiosios valstybės saugumą. Sielvartauti turime pagrindo tik tuomet, kai matome, kad mūsų vyrų pasiryžimas ginti savo kraštą mažėja arba, kai jaučiame, kad kiti geriau už mus kariškai susiorganizuoja, moderniškiau apsiginkluoja. Bet, kol mūsų vyrai pilni jauno patriotizmo (tai pripažįsta mums net mūsų priešai), kol galime organizuoti atitinkančią mūsų interesų didumą ginkluotąją jėgą, tol mūsų valstybės mažumas mums nieko nekenkia.

← Į skyriaus pradžią

Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m.
skyrius: Mažųjų valstybių karinis saugumas

Toliau →

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *