← Į skyriaus pradžią

Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m.
skyrius: Pagrindiniai kovos dėl būvio dėsniai

Toliau →

Katalikų Bažnyčios pažiūros į karą

Mums, lietuviams, labai svarbu pažinti Katalikų Bažnyčios pažiūrą į karo esmę. Tenka pasakyti, kad Katalikų Bažnyčios pažiūra nėra utopiška, negyvenimiška. Priešingai, nuo pat krikščionybės pradžios krikščionių vadai į karo problemą žiūri realiomis, gyvenimiškomis akimis. Tai sakydamas remiuosi kun. Ign. Česaičio[1] straipsniu „Karas ir moralė“[2], kurį patariama paskaityti kiekvienam, kuriam šioje srityje kyla neaiškumų. Čia duodamos kelios sakytojo straipsnio ištraukos.

„Dorovinė Evangelijos doktrina skelbia tautoms taiką ir santarvę. Dangiškojo Tėvo vardu dieviškoji ir antgamtinė taika diegiama sielų gelmėse; antgamtinė brolybė steigiama žmonių tarpe, nes jie visi, be jokio rasių skirtumo, yra Dievo įsūnyti vaikai. Broliškoji meilė, įžeidimų atleidimas, priešų meilė yra būdingas krikščioniškųjų įsakymų ir patarimų pažymys. Labai aišku, kad šitokia dorovinė doktrina, jeigu jos būtų laikomasi, įgyvendintų taiką, teisingumą, meilę įvairių tautų, šeimų ir individų tarpe. Žmonių giminė, neatsižvelgiant į tautų ir kalbų skirtumus, pasidarytų viena šeima, kurioje visuomet viešpatautų krikščioniškoji brolybė.

Bet ar šitokia doktrina nėra visuotinis ir absoliutinis karo, ofenzyvinio ar defensyvinio, draudimas Kristaus mokslo šalininkams? Atrodo, kad valstybėms ir tautoms, o taip pat ir atskiriems individams, neleidžiama ištraukti kardą iš makščių, nes visi besiimą kardo pražūsią nuo kardo[3]. Berods, ir negalima kalbėti apie karą, jei taika tėra teisėtas krikščioniškosios dorovės nuostatas.

Panašų Evangelijos aiškinimą įvairiais amžiais gynė mistiškos sektos. Mūsų laikais už šitokį aiškinimą atkakliai kovojo Tolstojus[4], susilaukęs didelio pritarimo. Masoniškojo humanizmo teoretikai, revoliucionieriai, socialistai irgi mielai šiai tezei pritaria.

O iš tikrųjų šitoks aiškinimas yra didelis nesusipratimas. Jam prieštarauja ne tik katalikiškoji tradicija, bet ir sveika racionalinė egzegezė[5] ir Evangelijos tekstų kritika.

Nesusipratimas glūdi tame, kad grynai dorinės ir religinės srities įsakymai bei patarimai perkeliami į socialinę bei politinę sritį. Šiuo metodu vadovaujantis, Kalno Pamokslų[6] vardu reikėtų paneigti nuosavybę, teismus, visus hierarchinės visuomenės organus, o taip pat visus karus ir karinę prievolę“.[7]

„Jau tas faktas, kad kario profesija nesmerkiama ir nedraudžiama, rodo jos teisėtumą. Tiesa, pirmykštė Bažnyčia, niekas neginčija, ypač bjaurėjosi kraujo praliejimu, ji tačiau netvirtino kiekvieną karą būtinai esant neleistinu“.[8]

„Bažnyčios Daktaras (kalbama apie šv. Tomą Akvinietį) karo leistinumą pripažįsta esant šioms trims sąlygoms: a) kad karas būtų skelbiamas ne atskirų asmenų ar antrinių autoritetų (smerkia privatinius feodalinės epochos karus), bet visuomet aukščiausiojo valstybės autoriteto; b) kad karas turėtų teisingą priežastį; tai reiškia, kad puolamasis priešas būtų tikrai prasikaltęs ir nebėra priemonių išspręsti konfliktą taikingu būdu; c) kad kariaują turėtų tiesią intenciją (ut sit intentio bellantium recta); t. y., tie kariai atitinka šią sąlygą, kurie nesivadovauja svetimų žemių grobimu (imperializmas), žiaurumu, kerštavimu, bet taikos norais, kad kaltininkai būtų sudrausti ir nuskriaustųjų teisės būtų apgintos“.[9]

 „… krikščioniškosios dorovės vardu galima reikalauti, kad būtų veikiama prieš karą, kad kiekvienas darytų, kas galima taikos naudai, bet nevalia piliečiui atsižadėti savo vaidmens, jei vieną dieną kraštas būtų verčiamas kariauti“.[10]

Labai ryškia ir populiaria forma Katalikų Bažnyčios pažiūra į karą yra išreikšta A. Jakšto knygos „Mokslas ir tikėjimas“ straipsnyje „Antimilitarizmas Lietuvoje“ (šis straipsnis buvo įdėtas ir „Draugijos“ 1922 m. 5-6 nr.). Čia skaitome:

„…antimilitaristų 5-jo Dievo įsakymo aiškinimas, kad ir kare esą neleistina užmušti priešo, teturėtų mus įsaistančios galios tik tuomet, jei jiems pavyktų rasti Šv. Rašte vietą, kur būtų aiškiai pasakyta, kad ir kare žmogus užmušti draudžiama. Bet tokios vietos ten visai nėra, o priešingai vietų, kur kalbama apie mirties bausmę ir karo leistinumą, Šv. Rašte esama nevienos. Pav., tose pat Mozės knygose, kur įrašytas 5-asis Dievo įsakymas, yra taip pat ir paliepimas mirtimi bausti atnašaujančius savo vaikus Molochui, besikreipiančius į burtininkus ir žynius, keikiančius savo tėvą ar motiną, svetimoteriaujančius ir t.t. (Kun. 20), o Skaičių knygoje (25, 16-18) aiškiai duota izraelitams teisė išžudyti savo priešus: „Viešpats dar kalbėjo Mozei ir tarė: Madianitai tepajunta jus esant jų neprietelius; užmuškite juos, nes ir jie elgiasi su jumis neprieteliškai“.

Jei Dievas, žmogaus kūrėjas, rado reikalinga už tam tikrus didesnius nusidėjimus skirti mirties bausmę socialinei tvarkai tarp senovės žydų palaikyti ir jei leido jiems kariauti su išrinktosios tautos priešais, tai aišku, kad 5-sis Dievo įsakymas karo neliečia ir todėl to įsakymo taikymas karui yra visai ne vietoj ir nieku gyvu negali būti pateisintas.

Bet čia koks antimilitaristas gal pasakys: taip senovės žydams buvo leista kariauti ir mirties bausmes vartoti, bet mes ne žydai, mes krikščionys ir gyvenam ne Mozės laikais, tik XX-me amžiuje. Čia dėsnis: akis už akį, dantis už dantį – nebe vietoje. Kristus tai yra atmainęs… Pažiūrėkim tatai, ar kariavimas yra Kristaus absoliučiai pasmerktas.

Prieš pradedant skelbti savo mokslą Kristus ėjo priimti krikšto iš šv. Jono. Paties Kristaus pasakymu (Mt. 11, 11) Jonas buvo didesnis už visus žmones; Bažnyčios jis gerbiamas kaip Kristaus pranokėjas, tikras asketas ir jokių kompromisų neprileidžiąs tiesiakalbis. Jis skelbė atgailos krikštą, ir ėjo pas jį minių minios. Neatsiliko ir kareiviai. Mat, ir jiems parūpo Dievo karalystė ir klausimas: kas daryti, norint jon patekti? Ir ką gi? Ar Jonas jiems pasakė: Meskite kareiviavę, nevartokite ginklų kare, atminkit 5-jį Dievo įsakymą, nebūkit žmogžudžiai?! Nei

kiek! Jis tarė jiems tiktai: “Nieko neskriauskite, nešmeižkite, tenkinkitės savo alga“.[11]

Arba štai pas Kristų ateina kareivių šimtininkas. Ar Kristus ragina jį mesti savo „žmogžudišką“ pašaukimą? Nei kiek! Jis dar pagiria jo nepaprastai tvirtą tikėjimą.[12] Vadinas, pripažįsta kareivį net ir pasiliekantį kareiviu galint būti Dievui patinkamą žmogų.

O „Apaštalų Darbuose“ su didžiu pagyrimu minimas kitas italų pulko šimtininkas Kornelijus (Ap. D. 10. 1-2), ir nei vienu žodeliu nepapeikta kareivio profesija.

Galop pats Kristus, skelbdamas savo mokslą, vartoja gražų palyginimą apie du kariaujančiu karaliu, neišreikšdamas karui jokio papeikimo.

Taigi visame Šv. Rašte, tiek Senojo, tiek Naujojo Įstatymo, nerandame nei vieno teksto, kurs smerktų kareiviavimą, kariavimą bei ginklų vartojimą priešams mušti. Tatai jei mūsų antimilitaristai bando dangstytis religija, tai jie daro tai arba dalyko gerai nežinodami, arba tiesiog veidmainiaudami“.[13]

Konkrečiai apie mūsų lietuviškąsias sąlygas išreikšta taip:

„Karo pavojus, lyg Damoklo kardas, nuolat ant mūsų kabo. Mūsų nepriklausomybė, mūsų žemės reforma baisiai nepatinka mūsų stipriesiems imperialistams kaimynams. Jie griežia dantis ir laukia tik progos visą Lietuvą paglemžti. Pavojus didelis, visiems aiškus. Vieni tik mūsų antimilitaristai to nemato. Jie net šioje kritiškoje valandoje drįsta kelti klausimą: ar jie nenusikals žmogžudyste, jei kovoj užmuš priešą? Ar negeriau būtų šovus į orą užuot į ginkluotą užpuoliką!… O sancta lituana simplicitas! Užpuolikas tų skrupulų neturės; jis drąsiai šaus jums į kaktą ir stengsis kuo daugiausia „prakeiktų lietuvių“ mūšio lauke pakloti!… Apsimąstykit, ponai antimilitaristai, kol yra laiko! Tai ne Kristaus mokslas, kurį jūs sekat, bet išgverusio senio Tolstojaus“.[14]

Kitame tos pat knygos skirsnyje „Katalikiškojo pacifizmo dėsniai“ autorius trylikoje straipsnių sugrupuoja Katalikų Bažnyčios pažiūras į pacifizmą, apie kurį sakoma:

„Bažnyčia nesmerkdama karo, nesmerkia ir pacifizmo. Ji tik reikalauja, kad tas pacifizmas būtų katalikiškas“.[15]


[1] Kun. Ignas Česaitis, g. 1893 m. vasario 1 d. Balbieriškyje, Marijampolės apskrityje – m. 1961 m. sausio 6 d. Garliavoje, Kauno raj. Kun. Česaitis Vytauto Didžiojo universitete dėstė iki 1935 m. 1936 m. – 1940 m. buvo karo technikos štabo kapelionu.

[2] „Mūsų Žinynas“ 1938 m. Nr. 4.

[3] Mat. XXVI, 52.

[4] Grafas Levas Nikolajevičius Tolstojus , g. 1828 m. rugsėjo 9 d. – m. 1910 m. lapkričio 20 d. – rusų rašytojas, eseistas, dramaturgas ir filosofas. Levas Tolstojus buvo realistinės prozos meistras ir vienas garsiausių pasaulio rašytojų. Jis yra geriausiai žinomas dėl dviejų savo romanų – „Karas ir taika“ (1869) ir „Ana Karenina“ (1877).

[5] egzegezė (gr. Exēgēsis — aiškinimas), filologinis senovinių tekstų (ypač Biblijos) aiškinimas ir komentavimas.

[6] Evangelija pagal Matą, Kalno pamokslas, Mt 5, Palaiminimai.

[7] „Mūsų Žinynas“ 1938 m. Nr. 4, 549 psl.

[8] 551 psl.

[9] 552 psl.

[10] 573 psl.

[11] Luk. 14, 31-32.

[12] Mat. 8, 10.

[13] „Mūsų Žinynas“ 1938 m. Nr. 4, 324 psl.

[14] 327 psl.

[15] 328 psl. 

← Į skyriaus pradžią

Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m.
skyrius: Pagrindiniai kovos dėl būvio dėsniai

Toliau →

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *