← Į skyriaus pradžią

Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m.
skyrius: Pagrindiniai kovos dėl būvio dėsniai

Toliau →

Karo garbintojai

Esama žmonių, galvojančių, kad amžinos taikos nebuvo ne tik praeityje, bet nebus ir ateityje. Amžina taika priešinga žmogaus prigimčiai. Karas yra pats žiauriausias kovos dėl būvio reiškinys, bet pagal šią nuomonę ir pats gražiausias. Jis sukuria didžiausias nelaimes, didžiausius vargus, didžiausius pavojus. Bet iš antros pusės – tiktai sunkiausiais momentais gema didvyriai. Taigi karas sukuria tas aplinkybes, kuriose pasireiškia stiprūs, galingi individai, stiprios sąjungos. Stiprieji nugali silpnuosius, gyventi nevertus. Stiprieji iškyla, gauna teisių geriau gyventi, nes stiprybės jie pasiekia savo darbu, savo dorybėmis, ir todėl visai natūralu, kad jie turi teisę pavergti tuos, kurie nei savo darbu, nei savo dorybėmis neįstengė pasidaryti stipriais.

Tuo būdu karas yra geriausia pasaulio dezinfekcija: visas šlamštas žūva; visa, kas gražu, kas stipru, iškyla. Karas padaro natūralią atskirų individų ir ištisų tautų atranką. Silpnieji neišlaiko karo sunkybių; jie išmiršta ar vergauja. Stipriausieji užima pasaulyje geriausias vietas, gauna geriausias gyvenimo sąlygas. Todėl stiprieji sėkmingiausiai gali vesti žmoniją pažangos keliu. Kartu karas yra didžiausias visokeriopos žmonijos pažangos akstinas.

Ši teorija atrodo visai teisinga, kol ji kalba apie karo kilmės natūralumą. Sunku prieštarauti tvirtinimui, kad karas yra natūrali kovos dėl būvio pasekmė. Tačiau, kai šia teorija remiantis pradedama garbinti karą, kyla ir abejojimų. Argi galima sutikti, kad karo gerumai prašoka blogumus? Argi nėra žmonijos pažangai svarbesnių akstinų, kaip tik žiauriausia kovos dėl būvio forma?

Įsidėmėtina, kad ši karo garbintojų pažiūra ypač plinta kai kuriose didžiosiose valstybėse ir beveik niekuomet neranda pasekėjų mažosiose. Tai visai natūralu. Įsimintingiausieji pasaulio vyrai moko, o tūkstančių metų žmonijos istorija patvirtina, kad didžiausias pasaulyje socialines, religines, kultūrines vertybes sukuria mažosios valstybės. Didžiosios valstybės savo prigimtimi nėra tinkamos toms vertybėms gausiai kurti ir savo buvimą jos stengiasi pateisinti nebent imponuojančios išorinės jėgos nuolatiniu didinimu.[1]

Didelėje valstybėje atsiranda reikalas savo nuolat organizuojamus naujus karus pateisinti savų piliečių akyse. Mažai valstybei šios problemos nėra. Mažos valstybės prigimtis dažniausiai nėra linkusi į grobimus, užkariavimus. Maža valstybė paprastai rengiasi tik gintis, o reikalingumą gintis kiekvienam piliečiui nesunku išaiškinti. Visai kitas reikalas didelėje valstybėje, kur net ir aukšto intelekto piliečiui nevisai lieka aiškūs pusiauofistiniai tvirtinimai, kad gynimosi karą jų aplinkybėse tenka vykdyti puolimo būdu. Čia ir ateina į pagalbą karo garbinimo teorija, kuri bent paviršutiniškai galvojantį didelės valstybės pilietį inteligentą įtikina, kad rengiamas karas yra būtinas ir teisingas.

Kai kuriose didžiosiose valstybėse karo garbintojų pažiūra turi daug pasekėjų. Tiesa, paprastai grynai praktiniais sumetimais beveik jokioje valstybėje ši pažiūra nėra viešai skelbiama tarp eilinių piliečių. Bet tai grynai praktiškas sumetimas, nes, jeigu kas pabandytų paskelbti visuomenei, kad vyriausybė laiko karą labai gražiu, natūraliu ir reikalingu dalyku, tai tuo pačiu įteiktų labai galingą ginklą savo priešininkams. Vos tik karas prasidėtų, visi kareiviai ir piliečiai, nors ir didelės valstybės, tuojau pajustų pageidautojo karo „malonumus“. Badas, žaizdos, nuolatinis nervų įtempimas, ateities netikrumas, artimųjų žmonių vargas ir mirtis – tuojau visus priverstų kalbėti, kad vyriausybės agentai melavo, suvedžiojo, kad karas yra šlykštus ir bjaurus ir nei krislelio gero jame nematyti.


[1] Plačiau V. Stankevičiaus knygoje „Didelės ir mažos valstybės“, 1938.

← Į skyriaus pradžią

Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m.
skyrius: Pagrindiniai kovos dėl būvio dėsniai

Toliau →

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *