← Į skyriaus pradžią

Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m.
skyrius: Pagrindiniai kovos dėl būvio dėsniai

Toliau →

Kenksmingas vienpusiškumas

Mūsų tauta karinės galvosenos srityje yra kiek atsilikusi nuo kitų tautų. Tai nėra kuri nors neigiama mūsų būdo ypatybė, bet tai grynai istorinių aplinkybių padarinys. Lietuviai, ypač katalikai, rusams valdant sunkiai tegalėdavo tapti karininkais, kaip tai galėdavo daryti latviai ir estai, kurių atstovų būdavo net Rusijos generaliniame štabe. Neturėdami savų karininkų, savaime aišku, negalėjome išauklėti ir visuomenės, geriau išmanančios karinius reikalus. Mūsų inteligentai tegalėdavo dirbti tik kultūrinį bei ekonominį darbą. Tad visas mūsų inteligentijos protavimas ir nukrypo daugiausia į šias dvi sritis.

Tačiau valstybės vežimą tempia ne du arkliai (ekonomika ir kultūra), bet trys: ekonomika, kultūra ir ginkluotosios jėgos. Tai amžinas dėsnis. Bloga yra tai valstybei, kuri šio dėsnio tinkamai neįvertina. Lietuvai atgimstant, 1918 m. gale, mūsų valstybė gavo šioje srityje pirmąją karinę pamoką.

Tai buvo didelio politinio įtempimo metas. Ginklas turėjo išspręsti daugelio tautų likimą. Ginklas turėjo išbrėžyti naująjį Europos žemėlapį. Tos tautos, kurios turėjo savo kariškai parengtos inteligentijos, ruošėsi žūtbūtinei kovai. Pilsudskis[1] Lenkijoje skelbė, kad visų galinčių ginklą pakelti lenkų vieta ne Varšuvoje, bet prie Kijevo ir Minsko. Estijoje Laidoneris[2], Suomijoje Mannerheimas[3] paskubomis organizavo kariuomenes, nuolat tvirtindami savo tautoms, kad ne teisės, bet jėgos dėsniai išspręs laisvės ar nelaisvės klausimus. Didžiojo karo laimėtojų, santarvininkų diplomatai, tiesa, viešai kalbėjo daugiausia apie 14 Vilsono[4] straipsnių, bet slaptai rengėsi karštoms Versalės derybų[5] tarpusavio kovoms, kur Vilsono straipsniai jau buvo traktuojami tik kaip skraistė laimėti sau tai, ko reali, žiauri kova dėl būvio reikalavo.

Tuo kritišku momentu mūsų inteligentijos dalyje pradėjo vyrauti nuomonė, esą Lietuvai kariuomenė nėra būtinai reikalinga, nes pasaulis pradedąs gyventi naujomis idėjomis. Ši nuomonė atsispindėjo ir mūsų tuometinio ministro pirmininko deklaracijoje bei darbuose. Savanorių šaukimas buvo labai pavėluotas. Todėl 1919 m. sausio pradžioje mūsų vyriausybė turėjo apleisti Vilnių.

Ar galima kaltinti už tai savo tuometinę inteligentiją, tuometinius politikus ir vadus? Visiškai ne! Istorinės aplinkybės buvo tokios, kad mūsų inteligentai negalėjo nei su karo esme, nei apskritai su kariniais dalykais, nei su realia, amžinai vienokia politika susipažinti.

Visiškai būtume neteisingi, jei už 1918 m. klaidas bandytume kaltinti mūsų inteligentiją. Verčiau žiūrėkime, kas toliau dėjosi. Nagi mūsų vyriausybė, inteligentija ir liaudis instinktyviai griebėsi ginklo. Kodėl?

Juk tai buvo priešinga logikai! Ką gi padės mūsų silpnas, neprityrusių rankų valdomas ginklas prieš milžiniškas priešų armijas? Ką gi buvo galima tikėti tuo metu suorganizuoti? Kelis menkai ginkluotus, dar menkiau mokytus pėstininkų pulkus, kelias baterijas, pora eskadronų. Ir visa tai galėjo atsirasti tik po kelių mėnesių. O priešas jau puola. Priešo yra ne pulkai, bet divizijos, korpai[6]. Priešas gerai ginkluotas, turi karo patyrimą, karo techniką.

Tokioje padėtyje atrodė, kad daug realiau ir logiškiau galvoja tie, kurie skelbia, kad varlei nėra ko spirtis prieš dalgį. Tačiau gyvenimas parodė priešingą vaizdą – „varlė“ prieš dalgį atsispyrė.

Dar ryškiau visa tai pasikartojo 1920 m. Tuomet buvome puolami lenkų. Lenkija tuomet buvo galingosios santarvės numylėtinė, Lenkijon plaukė ginklai, karo žinovai, ištisos gerai ginkluotos, patyrusios divizijos. Neoficialių ir oficialių šnipų buvo pilna Lietuva; aplenkintose provincijose, laikinoje sostinėje dar tikėjosi atsigauti ir ginkluoti POW[7] būriai. Tokiose aplinkybėse, tiesa, visiška nepriklausomybė nebuvo iškovota, nes mūsų sostinė liko vergauti, bet ir tai, kas buvo padaryta, yra geriau, negu kad vergiškas pasidavimas nors ir galingam priešui.

Tiesa, kai kurie mūsų inteligentai, dar neatsipalaidavę nuo rusiškų nihilistinių tradicijų, mūsų nepriklausomybės kovose temato vien klaidų virtinę. Tačiau knibinėdami smulkmenas, jie nemato paties svarbiausio dalyko – sunkiausiose aplinkybėse vis dėlto buvo iškovota nepriklausomybė!

Šie 1918 ir 1920 m. pavyzdžiai rodo, kad tautos instinktas surado teisingesnį kelią, negu tą, kurį rodė to meto mūsų inteligentijos dalies tariamai logiškas protavimas. O jeigu taip, tai drąsiai galime daryti išvadą, kad to meto mūsų inteligentijos (bent jos dalies) protavimas nebuvo logiškas. Priešingas logikai.

Kokios buvo klaidos, apie tai bus kalbama toliau. Šioje vietoje noriu tik pabrėžti, kad mūsų visuomenėje, net inteligentijoje, dar esama prieštaravimų tarp sveikų instinktų ir galvojimo, nes mūsų inteligentijos galvojimui dar nėra duota visapusiškos medžiagos. Todėl nuolat girdime abejojimų, ar apskritai mes galime ko nors pasiekti rengdami karui savo valstybę.

Vienas iš tokių mūsų visuomenės abejojimų yra šis. Puolamieji ginklai nuolat tobulėja. Būsimasis karas būsiąs toks baisus, kad vis vien visa kultūra būsianti nušluota nuo žemės paviršiaus, žmonės daugiausia būsią išnaikinti, civilizuotos šalys pavirsią dykumomis. Taigi koks menkutis vaidmuo būsimajame kare teksiąs mūsų kariuomenei, ginkluotai ne fantastiškais mirties spinduliais, bet tik šautuvais, patrankomis? Geriau būtų tuos pinigus, kuriuos leidžiame kariuomenei, sunaudoti kultūrai, o ypač tautų solidarumui ugdyti, kad tuo būdu būtų išvengta karo kataklizmo.

Rodos, logiškai galvojama. Bet kas daroma praktikoje? Lėšos kariuomenei skiriamos; entuziastiškai reklamuojamas Ginklų Fondas, savo noru duodamos jam aukos.

Tai vėl tas pats instinktas, kuris 1919 m. pradžioje įsakė griebtis ginklo. Ir šiuo atveju jis, be abejo, yra teisingas.

Arba kitas dalykas. Daugelis mūsų yra linkę aimanuoti dėl mūsų silpnumo ir negausumo. „Ką mes padarysime, jei mus didelis kaimynas užpuls?“ – klausia vėl mūsų tariamoji logika. Tačiau sveikas, geras, gyvybinis instinktas vėl mus verčia elgtis prieš tariamąją logiką: nors ir negausūs, bet vis vien turime ginkluotis ir gintis.

Šis nesiderinimas tarp tariamosios logikos ir sveiko gyvybės instinkto yra mumyse tik dėl vienos priežasties: mes per mažai pažystame pagrindinius kovos dėsnius. Taigi šiuos dėsnius pirmiausia turime pažinti ir, juos pažinę, išsiaiškinti visas sritis, kuriose valstybė turi būti rengiama karui.


[1] Juzefas Pilsudskis (lenk. Piłsudski Jozef), g. 1867 m. gruodžio 5 d. Zalave, Švenčionių r. – m. 1935 m. gegužės 12 d. Varšuvoje, – Lenkijos revoliucijos ir valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas, 1926–1935 m. diktatorius.

[2] Johanas Laidoneris (est. Johan Laidoner), g. 1884 m. vasario 12 d. Viratsi, Viljandžio apskritis – m. 1953 m. kovo 13 d. Vladimiras, Rusija – Estijos karinis, politinis ir valstybės veikėjas, generolas.

[3] Karlas Gustavas Emilis Manerheimas (šved. Carl Gustaf Emil Mannerheim), g. 1867 m. birželio 4 d. Askainenas – m. 1951 m. sausio 27 d. Lozana – Suomijos karinis ir politinis veikėjas. Suomijos švedų baronas. Rusijos imperijos kariuomenės generolas–leitenantas, Suomijos kariuomenės vadas, Suomijos prezidentas. Dalyvavo Rusijos-Japonijos kare, Suomijos nepriklausomybės kovose ir pilietiniame kare.

[4] Vudrou Vilsonas (angl. Thomas Woodrow Wilson), g. 1856 m. gruodžio 28 d. – m. 1924 m. vasario 3 d. 1910 m. išrinktas Naujojo Džersio gubernatoriumi. 1912 metais kaip demokratų partijos kandidatas išrinktas 28-uoju JAV prezidentu. 1918 m. jis paskelbė garsiuosius Keturiolika punktų, kuriuose deklaravo tautų apsisprendimo teisę. Vienas iš Versalio taikos iniciatorių bei Tautų sąjungos sumanytojas ir jos projekto autorius. Už veiklą 1919 m. apdovanotas Nobelio taikos premija.

[5] Versalio taikos sutartis – taikos sutartis, pasirašyta 1919 m. birželio 28 d. Versalyje, kuria buvo užbaigtas Pirmasis pasaulinis karas.

[6] Korpusas – karinis vienetas (junginys), susidedantis iš 2 ar daugiau divizijų. Į korpusą paprastai įeina 30 000–50 000 karių. Korpusui paprastai vadovauja generolas leitenantas. Kartais korpusai jungiami į armijas.

[7] Lenkų karinė organizacija (lenk. Polska Organizacja Wojskowa) – slapta karinė organizacija, įkurta 1914 m. spalio mėn. Varšuvoje Juzefo Pilsudskio. Jis iki 1917 m. liepos mėn. buvo organizacijos vyr. komendantas, vėliau jai vadovavo Edvardas Rydz-Šmiglas.

← Į skyriaus pradžią

Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m.
skyrius: Pagrindiniai kovos dėl būvio dėsniai

Toliau →

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *