Ūkio struktūros kitėjimas karui prasidedant

Vienas iš svarbiausiųjų veiksnių, verčiąs ūkio struktūrą, karui prasidedant kitėti, yra didelis darbingų žmonių atitraukimas nuo tiesioginio darbo. Didžiojo karo metu Prancūzijoje, Vokietijoje ir kai kuriose kitose valstybėse buvo sumobilizuota apie 40 % visų vyrų. Tai sudaro bemaž visą tinkamų normaliam darbui vyrų skaičių. Savaime aišku, šis dalykas turėjo milžinišką įtaką visam valstybės ūkiui.

Darbo rankų sumažėjimas per karą pirmiausia paliečia žemės ūkį, kuris reikalingas mobilizuotųjų armijų ir pačių tautų maitinimui. Kariuomenės ir visuomenės maitinimas karo metu labai opus. Kariaujančių valstybių pasėlių plotai visuomet mažėja. O bendras maisto produktų suvartojimas didėja, nes, kaip praktika rodo, kareiviai sunaudoja žymiai daugiau maisto, negu kad sunaudojo tie patys vyrai, kol jie buvo piliečiai. Atsiranda pavojus karą pralaimėti dėl maisto produktų trūkumo.

Šiai blogybei išvengti vartojama eilė priemonių:
1) Taikos metu sudaroma tiksli maisto išteklių gamybos, suvartojimo ir laikomų atsargų statistika. Tai palengvina kovą su spekuliacija, nes, karui prasidedant, spekuliantai stengiasi slėpti maisto produktus, norėdami paskui, produktams pabrangus, gausiau pasipelnyti.
2) Karui vykstant, stengiamasi racionaliau išnaudoti pasėlių plotus; sėjama tik daugiau reikalingi, našesni, maistingesni produktai; laikoma tik produktingi gyvuliai.
3) Pagal galimybę ūkiai gausiau aprūpinami žemės ūkio mašinomis, taupančiomis darbo rankas.
4) Maisto perdirbimo įmonės: mėsos, cukraus, pieno, konservavimo, marmelado, šokolado, sviesto, sūrio ir kitos veikia, proporcingai reikalui ir žaliavos kiekiui ir daugiau su mechanizuotos jėgos pagalba.
5) Maisto produktų laisvas pirkimas suvaržomas. Įvedamas maisto davinys, kurio norma įvairių profesijų gyventojams turi būti tiksliai nustatyta.

Darbo rankų sumažėjimas turi žymios įtakos ir pramonei. Didžiajam karui prasidedant, šiuo atžvilgiu klydo visos valstybės. Manyta, kad karas būsiąs išspręstas pirmuose mūšiuose, todėl norėta iškart į frontus pasiųsti kuo daugiausia žmonių. Fabrikų specialistai ir eiliniai darbininkai buvo mobilizuoti ir pasiųsti į frontus. Tačiau greitai paaiškėjo, kad pasielgta neišmintingai. Didžiojo karo frontai sustojo ne dėl žmonių stokos frontuose, bet dėl to, kad pramonė nespėjo gaminti puolimams reikalingas karo medžiagas. Teko paskubomis grąžinti į fabrikus specialistus, o pačią pramonę plėsti ir pertvarkyti.

Krašto pramonė karo metu skirstoma į aktyvią karo pramonę, dirbančią grynai karo reikalams, ir pasyvią, kuri tiems reikalams nedirba. Aktyviosios pramonės produkcija stengiamasi pakelti iki galimų ribų, dažnai pasyviosios pramonės sąskaita. Tuo būdu vienos įmonės labai plečiamos, kitos stabdomos. Dažnai steigiamos visai naujos įmonės. Visa tai sudaro didelį, tautos ūkio sukrėtimą.

Atskiroms įmonėms dažnai tenka radikaliai persitvarkyti. Tenka pradėti dirbti ne tą, ką dirbo taikos metu, o, be to, tenka dirbti masiškai, nustatytu terminu ir labai tiksliai. Kartu tenka spręsti žaliavų klausimą.

Keičiasi ir pramonės darbo laikas. Svarbesnėse įmonėse steigiamos kelios darbininkų pamainos. Nebėra laisvo darbininkų pasirinkimo; įmonėms tenka tenkintis militarizuotais darbininkais. Kapitalo apyvarta siaurėja, pelnas apribojamas, kainos reguliuojamos, kreditas virsta valdiškais avansais.

Privačią pramonę pradeda kontroliuoti valstybės kontrolė. Bendrai, pramonė negali dirbti laisvai, bet turi būti griežtos rankos vadovaujama, kad kuo geriausia karo reikalams tarnautų. Tuo tikslu kuriamas pramonės valdymo komitetas ar kita panaši organizacija.

Tokį pagrindinį pertvarkymą krašto pramonė karo pradžioje sėkmingai gali įvykdyti tik taikos metu gerai pasirengusi.