| ← Į skyriaus pradžią | — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. — Skyrius: Visuomenės vaidmuo valstybę rengiant karui |
Toliau → |
Mokyklos
Svarbiausioji ginkluotųjų jėgų dalis – kadrai. Kariuomenės kadrų kandidatai, prieš patekdami į specialines karines mokyklas, pereina per bendrąsias mokyklas. Milžiniška bendrųjų mokyklų įtaka kadrams parengti jau buvo apibūdinta. Tačiau per bendrąsias mokyklas pereina ne vien kadrai: per jas pereina visi būsimieji kovotojai ir visi valstybės inteligentai ne kariai. Taigi turime atsiminti, kad kokią pažiūrą į karinį valstybės rengimą tautoje sukurs mokyklos, tokia pažiūra tautoje ir bus, nes bendrųjų mokyklų aparatas tautos dvasios auklėjimo srityje yra daug galingesnis, negu specialusis karinio auklėjimo aparatas. Jei bendrųjų dalykų mokytojai neįskiepys savo auklėtiniams pagrindinių valstybės karinių reikalų supratimo ir atjautimo, specialių karinio rengimo mokytojų pastangos duos toli gražu nepakankamų vaisių.
Pradžios mokykla savų karinio rengimo specialistų neturi. Taigi čia mokinių karinio auklėjimo pradų skiepijimo pareiga visiškai uždedama bendrajam mokytojui. Jis turi sugebėti bendrųjų pamokų metu įskiepyti savo mokiniams karinio auklėjimo ir karinio galvojimo pradus.
Ar parengia mūsų mokytojų seminarijos, mūsų Pedagoginis Institutas mokytojus šiam uždaviniui? Ar parengti yra mokyklų inspektoriai karinio parengimo darbui mokyklose tikrinti? Tai klausimai, į kuriuos vargu ar jau šiandien galime atsakyti teigiamai. Krašto Apsaugos Ministerija, tiesa, kasmet perleidžia po porą šimtų pradžios mokyklos mokytojų per trumpalaikius karinio rengimo kursus, tačiau ir šių kiek parengtų mokytojų darbas negali dar duoti daug teigiamo, nes kartais šių mokytojų viršininkai nėra parengti karinio auklėjimo darbui tinkamai įvertinti. O ta sritis, kuri nebūna tinkamai viršininkų tikrinama ir vertinama, dažniausiai dirvonuoja.
Vidurinėse mūsų mokyklose (aukštesnėse klasėse) karinio parengimo darbas yra išskirtas atskiru dalyku. Deja, sunkumų sudaro dar neturėjimas pakankamai prityrusio karinio rengimo mokytojų kadro, o bendrųjų dalykų mokytojai (kaip ir vadovėliai) dar toli gražu nėra parengti atlikti savo karinę paskirtį. Taigi ir šiuo atveju galima save raminti nebent tuo, kad sutartinų Švietimo ir Krašto Apsaugos M-jų pastangų dėka padėtis pamažu gerėja.
Pirmaujančių mokyklinės jaunuomenės karinio rengimo srityje valstybių tarpe yra ir Vokietija. Šiandien ten stropiai vykdoma „Mein Kampf’o“[1] nurodytoji pagrindinė auklėjimo kryptis. Iš mokyklos reikalaujama, kad pirmiausia ji išauklėtų jaunuolį fiziškai stiprų ir atiduotų pirmenybę jo būdo sudarymo veiksniams prieš įvairių mokslų žinias. Jei senoji, ne specialioji, mokykla pirmoje vietoje statė bendrąjį išsilavinimą, o greta to dorovės ugdymą, tai, rodos, naujoji, ne specialioji, vokiečių mokykla pirmiausia pasistatė uždavinį išugdyti stiprų būdą. Iš naujosios mokyklos reikalaujama atsisakyti nuo, vokiečių nuomone, perdėto liguisto žmoniškumo teisių supratimo. Kovojama su materialistiniu, neskatinančiu didvyriškumo, gyvenimo supratimu. Stengiamasi, kad karinė ir politinė galvosena įsiskverbtų į vokiečių jaunuolių kraują, kad kiekvienas vokietis jaunuolis, išeidamas iš mokyklos, karinę prievolę laikytų aukščiausia garbės pareiga ir gailėtųsi tų, kurie dėl fizinio silpnumo ar kitų aplinkybių negali vykdyti tų pareigų.
Senosios prūsų auklėjimo tradicijos palengvina vokiečiams šį pertvarkymą įvykdyti. Mūsų aplinkybėse tai, be abejo, sunkesnis dalykas. O vis dėlto, nors ir sukurdami skirtingą nuo vokiečių karinę ir politinę ideologiją, privalome jaunuomenės karinio rengimo srityje padaryti ne mažiau, kaip kad daro Vokietija. Šį pertvarkymą vykdant, mūsų mokyklai tektų nugalėti daug kliūčių. Bendrųjų dalykų mokytojai turėtų gauti karinių žinių tiek, kad jie mokėtų patys kariškai ir politiškai galvoti ir jausti, kad galėtų savo auklėtiniuose sukelti tikrą karinę dvasią. Jeigu ir toliau karinis auklėjimas vidurinėse mokyklose būtų primetamas vien karinių dalykų mokytojams (kurie gimnazijų direktorių nėra atidžiau kontroliuojami), gali būti, kad moksleivių karinis rengimas daugelyje gimnazijų baigtųsi vien technišku rikiuotės ir ginklų mokymu, ko visiškai nepakanka. Šiandien vieni mokytojai skiepija karines, kiti – pacifistines teorijas. O kadangi ir šios abi teorijos turi gausybę šakų, tai iš tikrųjų yra auklėjama susiskaldžiusi tauta. Panašiai išauklėta inteligentija tarp savęs nesusikalba dabar, nesusikalbės ir ateityje. Toks jaunuomenės auklėjimas, jeigu jis būtų sistemingesnis, gal ir turėtų vieną pliusą – jaunuomenė pažintų įvairiausias ideologijas. Tačiau šios sistemos lemiama neigiamoji pasekmė – tauta niekad neišaugs susiklausiusi ir ideologiškai vieninga. Valstybės vežimas niekad nebus visų vieningai tempiamas viena kryptimi, o bus tampomas ir blaškomas visomis kryptimis, kol suduš. Taigi reikėtų auklėti jaunuomenę pagal vieną ideologiją, tačiau savo ruožtu supažindinti ir su kitomis ideologijomis – tiek su pacifistinėmis, tiek su kraštutinai militaristinėmis, kad, paaiškėjus trūkumams, tos ideologijos, kurioje auklėjama jaunuomenė, būtų tautoje jėgų, pasiruošusių tuos trūkumus taisyti ar net visą ideologijos kryptį pakeisti. Taigi be mokytojų rengimo antroji kliūtis, kurią reikia pašalinti, – išugdymas karinės ir politinės ideologijos, pagal kurią turėtų būti auklėjama mūsų jaunuomenė.
Galop trečioji kliūtis, neleidžianti į tinkamą aukštumą mūsų mokyklų karinio rengimo pastatyti, yra aukštesniųjų bendrojo ir specialaus švietimo pareigūnų nepakankamas pasirengimas karinį auklėjimą skatinti ir tikrinti. Pradžios mokyklų inspektoriai, kol jie nebaigė specialių kursų, nėra pilnai kompetentingi tikrinti karinį rengimą pradžios mokyklose. Gimnazijų direktoriai negali žmoniškai patikrinti, kaip vykusiai savo pareigas eina karinio rengimo mokytojas, kaip vykusiai kiti mokytojai savo pamokų metu skiepija karinę dvasią auklėtiniams. Švietimo Ministerijos atstovai, lankydami gimnazijas, negali patikrinti, kaip sėkmingai karinio rengimo uždavinius vykdo gimnazija. Šią kliūtį galėtų pašalinti tik atitinkami kursai, kuriuos turėtų išeiti aukštesnieji švietimo srities pareigūnai. Pasiūlymas gal kiek neįprastas. Tačiau, kai norima tikrai stipriai dirbti, ne visuomet galima žiūrėti įprastų formų. Trockis[2], organizuodamas raudonąją armiją, tuo pat metu sėdėdavo karinio mokslo kursų suole ir atidžiai išklausydavo savo valdinių, senųjų gen. štabo karininkų, skaitomų paskaitų.
Visos šios trys karinio rengimo kliūtys bent tuo tarpu silpnina visus geruosius mūsų jaunuomenės auklėtojų norus ir neleidžia tiems norams pasireikšti didžiais darbais. Mokykla, kuri turėtų pralenkti gyvenimą, iš tikrųjų, sprendžiant svarbiausiąjį tautos klausimą, atsilieka nuo gyvenimo.
Kaltinti ką nors už blogą karinio rengimo dalykų stovį mūsų mokyklose netenka. Mūsų kariuomenė buvo pradėta kurti beveik visiškai neturint savų karių profesionalų. Taigi neturime stebėtis, kad kai kuriose srityse ir šiandien esame atsilikę. Negausūs mūsų karo specialistai nepriklausomo gyvenimo pradžioje visą savo energiją sutelkė kariuomenės kūrimui. Jėgų rūpintis kitomis sritimis nebuvo. Dar mažiau galime kaltinti švietimo vadovybę. Joje dirbo žmonės, kuriems daugiausia nebuvo lemta ne tik su karo politika, bet net ir su bendraisiais kariniais reikalais susipažinti. Jie buvo pasiruošę dirbti kultūros bei ekonomikos srityse ir iš tiesų šiose srityse didelių dalykų padarė. Tačiau šiandien jau pribrendo laikas ir jaunuomenės karinio rengimo darbą tinkamai sutvarkyti.
Anksčiau ar vėliau vis dėlto prieisime prie to, kad mūsų mokyklos supras gyvybingiausiąjį mūsų tautos reikalavimą ir griebsis atitinkamai auklėti jaunuomenę. Tuo atveju daugeliui mokytojų nebus pakankamai aišku, kaip suderinti kovos instinktų ugdymą, skatinimą būti gerais kovotojais, su bendrosios moralės dėsniais.
Mussolinio posakis: „Viskas tautai, nieko prieš tautą ir nieko šalia tautos“ – kritikuotinas. Tauta – žmonijos dalis ir turi prisidėti prie žmonijos kultūrėjimo (geriausia to žodžio prasme). Labai prastas tas gyvis, kuris myli tik save. Geresnis tas, kuris myli bent savo šeimą. Dar geresnis tas, kuris myli ir savo šeimą, ir savo tautą. Geriausias betgi myli, be visa to, dar ir visą žmoniją. Tai ypatingai aukštos kultūros pažymys. Mūsų tauta turi siekti šio aukščiausio pasaulyje tobulybės laipsnio. Jei vis dėlto mes rengiamės kovoti dėl savo laisvės bei gyvybės, tai tik dėl to, kad be šių brangenybių ir mūsų tobulėjimas nėra įmanomas. Kiekvienas iš mūsų pačių galime paaukoti savo gyvybę, žinodami, kad ta auka šeimos, tautos ar žmonijos gerovei reikalinga. Tačiau aukoti savo tautos laisvę ar gyvybę tam, kad kuris nors grobikas savo apetitus pasotintų, mes niekuomet nesutiksime ir, prireikus, su grobikais kovosime.
Norime gerovės visai žmonijai. Bet, deja, šiandien gyvenimas dar taip klojasi, kad geriausia žmonijai patarnausime tik patys būdami stiprūs. Tai nudėvėti žodžiai, nes juos šiandien girdime visose valstybėse. Bet mes šiuos žodžius tariame nuoširdžiausiai. Ką gi praktikoje galime daugiau padaryti taikai išsaugoti?
Vis dėlto visur, kur tik matome žmonijos gyvenime pragiedrulių, juos turime sveikinti, stiprinti. Jei kuriasi tarptautinio bendradarbiavimo ar tarptautinio teisingumo įstaigos, mes tam pritariame, mes ir praktišku darbu tokias įstaigas remiame ir turime remti. Jei ir kitos tautos panašiai jas rems, gal iš tiesų ateis kada nors laikas, kad tarptautinės teisės žmonija labiau bijosis, negu grasinimų karu. Bet kol to nėra, nesnauskime. Niekad neužmirškime, kokia yra mūsų gyvenamojo laikotarpio dvasia. Stenkimės, kiek nuo mūsų pareina, tą dvasią tobulinti, bet neužsisvajokime perdaug apie tuos idealius žmonijos gyvenimo laikus, kuriuose gal teks, o gal ir neteks mūsų palikuonims gyventi. Mums patiems tų laikų visvien neteks išvysti. Mūsų pirmoji pareiga vis dėlto lieka – būsimajame kare apginti ainiams mūsų tautos laisvę. Ši pareiga yra didelė, garbinga ir sunki.
Mūsų mokyklos turi auklėti riteriškos kovos instinktus. Mūsų mokykla neturi skiepyti neapykantos priešams – ji turi tik nurodyti mūsų galimų priešų mums padarytas ar galimas padaryti skriaudas ir nurodyti kelius savai teisei ginti. Mūsų mokykla turi nurodyti, kad mums teks kovoti dėl savo tautos gyvybės, nes į tą gyvybę kėsinsis svetimi. Tačiau kartu turi nurodyti ir tai, kad visose tautose atsiranda tautų sutaikymo ir bendradarbiavimo šalininkų. Tokiems mes niekad neturėsime neapykantos, nors jie ir mūsų priešų tautos nariai būtų.
Kovoti mūsų mokykla turi mokyti riteriškai. Kautynių lauke mes stengsimės priešą apgauti, mes griebsimės karinių gudrybių, nes to reikalauja kovos taktika, bet duotą žodį ar sudarytą sutartį visuomet laikysime. Tarptautinės teisės dėsnius ir papročius gerbsime, jų laikysimės, skatinsime sąjungininkus jų laikytis. Tarptautinę teisę laužysime tik tuomet, jei priešas ją sulaužys.
Kare, kur tik galėsime, visur įnešime žmoniškumo dvasios, kur tik galėsime naikinsime aklos neapykantos dvasią. Kare, kurį mums teks kariauti (kaip ir visuose iki šiol buvusiuose karuose), bus daug visokiausio purvo: bailumo, lytinio pasileidimo, spekuliacijos ir t. t. Daug tame kare bus blogybių: turtų naikinimo, papročių pablogėjimo, kūdikių mirtingumo padidėjimo ir t. t. Mūsų mokykla turi nurodyti būsimiems kovotojams, kad tokios blogybės bus, bet kartu turi priminti, kad jeigu karas neišvengiamas, tai visa tauta turi kovoti kuo tauriausiai. Reikia stengtis, kad karo purvai kuo mažiausia prie mūsų tautos kibtų. Taip kovodama mūsų tauta net bjauriausiame tautų neapykantos sūkuryje liks šviesus humaniškumo židinys.
Auklėdama jaunuolių riteriškos kovos instinktus, mokykla turi rūpintis sudaryti aplinkybes, kad jaunuoliai iš mažens būtų pratinami greitai orientuotis ir nebijoti atsakomybės. Vidurinėse mokyklose, per kurias pereina visi tikrosios tarnybos ir atsargos karininkai, dar ypatingai svarbu įgalinti jaunuolius dirbti organizacinį, administracinį bei vadovavimo darbą. Auklėtojams turėtų ypač rūpėti, kaip sėkmingai jų auklėtiniai, įvairūs skautų draugovių ar kurių nors būrelių pareigūnai, suorganizuoja viešus pasirodymus, susirinkimus, pratimus, rungtynes ir t. t. Tai yra praktiškoji jaunų vadų mokykla. Tas, kuris gerai vadovauja skautų skilčiai ar krepšinio komandai, kuris sugeba vykusiai suorganizuoti viešus pasirodymus, dažniausiai ateityje bus geras ir karinio dalinio vadas. Nereikia nusiminti dėl to, kad ne visi auklėtiniai gauna praktiškojo organizacinio bei vadovavimo darbo dirbti. Svarbu yra, kad to darbo gautų gabesnieji, kurių vaidmuo ir ateityje bus svarbesnis.
Mokykla turi auklėti pasitikėjimą savo tautos jėgomis. Kai mokytojas pasakoja Lietuvos istoriją, jis, nenusidėdamas istorinei tiesai, turi pabrėžti lietuvių tautos parodytus didelius organizacinius gabumus praeityje. Kai pasakoja apie vergiją, baudžiavą, spaudos draudimą, kai cituoja Donelaičio[3] „mes lietuvninkai vyžoti, mes nabagėliai, ponams rods ir jų tarnams prilygti negalim“, kartu turi pabrėžti, kad nepriklausomybės dėka, žemės reformos dėka, lietuvių tauta nusikratė „ponų ir jų tarnų“ ir savo gabumais dabar drąsiai konkuruoja su pirmaujančiomis tautomis.
[1] Mano kova (vok. Mein Kampf) – Adolfo Hitlerio parašyta autobiografinė knyga. Daugelyje šalių platinti šį kūrinį uždrausta dėl knygoje propaguojamo nacizmo.
[2] Levas Davidovičius Trockis, g. 1879 m. spalio 26 d. arba lapkričio 7 d. Janovkoje, Ukrainoje – m. 1940 m. rugpjūčio 21 d. Meksikoje, – tarptautinio darbininkų ir komunistinio judėjimo veikėjas, marksizmo teoretikas, sovietinis politikas.
[3] Kristijonas Donelaitis (g. 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose, Gumbinės apskrityje, Prūsijos karalystėje – m. 1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemyje, palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje) – evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas.
| ← Į skyriaus pradžią | — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. — Skyrius: Visuomenės vaidmuo valstybę rengiant karui |
Toliau → |