| ← Į skyriaus pradžią | — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. — Skyrius: Visuomenės vaidmuo valstybę rengiant karui |
Toliau → |
Šeimų darbas
Šeimos pasirengimas karui turi vykti trijose srityse:
a) atitinkamai vaikus auklėjant,
b) psichiškai pasirengiant sutikti karą,
c) materialiai pasirengiant karui.
Tinkamo vaikų auklėjimo reikalo plačiau aiškinti netenka, nes tai mūsų visuomenei ne svetima sritis. Kariniu atžvilgiu yra svarbu, kad vaikai būtų auklėjami patriotinėje dvasioje ir kad nebūtų juose nustelbiami įgimti kovos instinktai.
Daug mažiau mūsų šeimos supranta reikalą psichiškai[1] pasirengti karui. Visi suaugusieji šeimų nariai iš tikrųjų turėtų būti supažindinami su būsimojo karo laukiamomis aplinkybėmis: reikėtų dažnai apie tas aplinkybes pagalvoti. Inteligento šeima, karui kilus, neturėtų didinti panikos jausmo visuomenėje, bet visomis išgalėmis prisidėti prie ramumo išlaikymo.
Šeimos turi būti supažindintos su priešchemine bei priešlėktuvine apsauga. Labai naudinga, kad suaugusieji šeimų nariai baigtų atitinkamus kursus.
Materialiai šeima visų pirma turėtų rengtis tuo atžvilgiu, kad tinkamai tvarkytų savo medžiaginį gyvenimą, kad, karui kylant, prieš šeimą be pačio karo dar nebūtų ir medžiaginio pobūdžio sunkumų.
Prie materialinio pasirengimo karui dar reikėtų pridėti šeimos aprūpinimą dujokaukėmis, slėptuvėmis ar saugiausiomis patalpomis, langų užuolaidomis, nepraleidžiančiomis šviesos. Šeima, turinti nuosavus namus, turėtų būti pasirengusi priešgaisrinei apsaugai.
Ypatingas vaidmuo turi tekti toms šeimoms, kurių vienas kitas narys turės eiti į frontą, kaip atsargos karys ar kaip šaulys. Tokios šeimos turi rūpintis, kad karys ar šaulys vyktų į frontą nejaudinamas didesnių šeimyninių rūpesčių. Šeima turi pasirūpinti tvarkytis taip, kad nario išvykimas nesutrikdytų šeimos gyvenimo. Karį turi išleisti su linkėjimais sėkmingai ir narsiai kovoti, bet ne su ašaromis ir dejavimais. Fronte esančio kario neturi jaudinti laiškais apie visokius smulkius šeimos rūpesčius, kurių karo metu niekad netrūksta, bet stiprinti ir įkvėpti pasiryžimą.
Ta proga tenka pabrėžti, kad savo šeimas rengdami karui daugelis vadovaujasi klaidingais samprotavimais. Esama tokių, kurie tiki, kad geriausiai visiems karo netikėtumams parengs šeimą tuomet, kai įsigys nejudomą turtą. Tikisi, kad net nepriklausomybės praradimo atveju šeima turės pastogę ir pragyvenimo šaltinį. Toks šeimos aprūpinimas galėjo duoti nemažų teigiamų vaisių praeityje, kol nebuvo visuotinio karo teorijos. Dabar priešas, okupavęs teritoriją, gali tiesiog konfiskuoti visus nejudomus turtus, norėdamas sudaryti sau laisvą erdvę ir ją kolonizuoti. Bet, net jeigu okupantas ir nesigriebtų šios kraštutinės priemonės, visada jis ras priemonių ne savo tautybės gyventojus taip prispausti, kad jie ir patys paliks savo nuosavybę priešui ir stengsis emigruoti. Net ir taikos metu panašiai elgiamasi su žydais. Taigi ko galima laukti visuotinio karo metu, kai vyks kova dėl gyvybės ar mirties? Neturime užmiršti, kad šventoji nuosavybės teisė mūsų laikais nustoja būti laikoma šventa. Šie samprotavimai neturi mažinti mūsų pastangų ekonomiškai stiprėti, tačiau labai klystame galvodami, kad įsigiję žemių ar namų jau pakenčiamai apsidraudėme nuo karo nelaimių.
Dar labiau gali suklysti tos šeimos, kurios perkasi aukso bei brangenybių ir tuo būdu tikisi įgiję tokių vertybių, kurios ir karo metu neprarasiančios vertės. Vos karui prasidėjus (ar gal būt dar net neprasidėjus) bus reikalaujama registruoti visą turimą auksą ir brangenybes. Auksą nuslėpusieji rizikuos savo gyvybėmis. O registravusieji auksą turės būti pasirengę prireikus atiduoti karo reikalams. Aukso bei brangenybių slėpimas ir ypač jų realizavimas bus ypatingai sunkus, o bausmės už aukso slėpimą bei spekuliaciją nepaprastai griežtos.
Daug tikresnis kelias šeimai pasirengti karui randamas tuomet, kai daugiau pasitikima savo rankomis ir protu, bet ne turtu. Šeima, kuri karo metu neteks į frontą išvykstančių vyro bei suaugusių vaikų, turi taikos metu tinkamai pasirengti savarankiškai dirbti ir kovoti dėl būvio. Šeimos, laikančios tarnaites, turi turėti galvoje tai, kad gali netekti ir tarnaičių, nes didelis kiekis moterų darbininkių bus paimtas į įstaigas bei fabrikus pakeisti į frontą išvykusiems vyrams.
Sumažintoms kaimo žmonių šeimoms sunku bus verstis be stipriausiųjų darbininkų. Tačiau daugelis jų ir taikos metu moka prireikus susispausti. Daug blogesnis likimas laukia tų miestiečių šeimų, kurios įpratę ištaigingiau gyventi, kurių moterys yra prastos šeimininkės. Tačiau ir geroms šeimininkėms bus nelengva, ypač, jei šeimoje bus ligonių, paliegėlių ar gausu mažų vaikų.
Sumažintos miestiečių šeimos sėkmingai kovos su karo nelaimėmis, jei jos susijungs bendram darbui ir gyvenimui. Viename rajone gyvenančios kelios šeimos (pav., viename rajone gyvenančios kariuomenės dalies[2] karininkų bei puskarininkių šeimos), jei taikos metu bus pasirengę bendradarbiauti, sėkmingai galės spręsti padidėjusius naminius rūpesčius, įsitaisę bendrą virtuvę, suorganizavę bendrą vaikų priežiūrą ir bendromis pastangomis spręsdamos kitus kylančius klausimus. Tai bus sumažėjusių šeimų kolektyvų užuomazgos. Toki kolektyvai ypač būtų naudingi evakuacijos ar net ištrėmimo atveju. Svarbu, kad visi kolektyvo nariai laikytųsi išvien, kad visi kolektyvo nariai jau taikos metu įprastų sugyventi, nesivaidyti dėl smulkmenų. Taigi kolektyvų narių sudėtis turi būti kiek galint vienodesnė tautybės, visuomeninės padėties ir išsilavinimo atžvilgiais. Be to, svarbu, kad jau taikos metu kiekviena šeima nesistengtų užsidaryti aklai savo šeimos kiaute, bet pratintųsi bendradarbiauti su kitomis šeimomis. Bevaikės ar šiaip geresnėje padėtyje atsiradusios šeimos būtų vertos pasmerkimo, jei pavojaus atveju rūpintųsi tik savimi, užmiršę savo kolektyve esančias pagalbos reikalingas šeimas.
Moterų organizacijos taikos metu turėtų būti viso sumažintų šeimų karinio pasirengimo pionierės. Jau taikos metu kiekviena moterų organizacija turėtų numatyti, į kurį kolektyvą dėsis kiekviena organizacijos narė pavojaus atveju.
[1] psichologiškai
[2] karinio dalinio
| ← Į skyriaus pradžią | — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. — Skyrius: Visuomenės vaidmuo valstybę rengiant karui |
Toliau → |