Valdžios bei savivaldybės įstaigų darbas

Valdžios bei savivaldybės įstaigoms valstybės karinio rengimo srityje tenka nudirbti šiuos darbus:
a) įstaigos rengimas priešlėktuvinei bei priešcheminei apsaugai,
b) įstaigos rengimas mobilizacijai,
c) įstaigos rengimas evakuacijai,
d) pasirengimas vykdyti specifinius uždavinius pagal atitinkamos įstaigos paskirtį.

Priešlėktuvinei bei priešcheminei apsaugai įstaiga turi pasirengti taip, kad oro priešo puolimai netrukdytų įstaigai vykdyti tą darbą, kuris karo metu neprivalo nutrūkti.

Mobilizacijai įstaiga turi pasirengti ta prasme, kad joje turi būti numatyti visi darbai, kuriuos jai teks vykdyti mobilizacijos metu. Turi būti numatyta, kaip įstaigoje bus pertvarkomas darbas, kai išvyks iš įstaigos atsargos kariai ir kai bus rekvizuotos įstaigos transporto priemonės. Darbininkai, kurie turės pakeisti išvykstančius atsargos karius, turi pasirengti savo numatomoms pareigoms, kad mobilizacijos atveju darbo sklandumas įstaigoje nesumažėtų. Šio tikslo siekiant tarp kitko labai naudinga būtų įvesti aukštesnių kategorijų valdininkams egzaminus aukštesnei vietai užimti. Be grynai savo specialybės dalykų, bendrosios administracijos bei raštvedybos egzaminų, valdininkai turėtų būti egzaminuojami ir iš karinio valstybės rengimo srities, ypač kiek liečia mobilizaciją ir atitinkamos vadybos darbą mobilizacijos bei karo metu. Lietuvos karininkų korporacijoje egzaminai aukštesnei vietai užimti davė ir tebeduoda labai gražių vaisių. Iš karininkų korporacijos turimos praktikos civilinės įstaigos galėtų labai daug pasimokyti, nors netenka abejoti, kad suorganizuoti sėkmingus valdininkų egzaminus būtų gerokai sunkiau, negu karininkų. Tačiau visas sunkybes nugalėti turėtų paskatinti ta didžiulė nauda, kuri būtų tinkamai sutvarkius valdininkų egzaminus. Valdininkai būtų priversti tobulėti savo specialybėje, visuomeniniame darbe. Valdininkai būtų priversti atidžiau sekti valstybės įvairių sričių gyvenimo eigą, jų protas nuolat būtų judinamas naujų dalykų ir, reikia manyti, mūsų įstaigose išnyktų senojo tipo valdininkai, iki smulkmenų moką savo kasdieninį darbą, bet neturį jokios platesnės orientacijos ir visai nesiorientuoją kitų valstybės gyvenimo sričių darbuose.

Karo metu įstaigose darbas daugiau ar mažiau keisis; reikės įkurti tokių naujų įstaigų, kurių šiandien net numatyti negalima. Taigi reikia, kad jau taikos metu mūsų įstaigose dirbtų plataus akiračio darbininkai, administratoriai, bet ne „įstaigų žiurkės“.

Valdininkų egzaminai, gerai įvykdyti, duotų daug teigiamo net tose srityse, kuriose to nelaukiama: pavyzdžiui, labai sumažėtų kalbos apie protekcijas, paintensyvėtų valdininkų dalyvavimas visuomeniniame darbe ir t. t. Kas neina pirmyn, tas eina atgal. Kas nesimoko, tas užmiršta tai, ką seniau išmoko. O kas gi šiandien mūsų valdininką verčia mokytis? Beveik niekas.

Evakuacijai mūsų įstaigos turi būti pasirengusios todėl, kad gali tekti dalį savo teritorijos karo metu priešui laikinai užleisti. Kadangi iš anksto negalima nustatyti, kiek transporto priemonių kuri įstaiga galės panaudoti savo evakuacijai, tai įstaigų evakuavimo planai turi būti sudaromi mažiausia dviem variantais: a) jei bus pakankamai transporto priemonių ir b) jei bus tik būtiniausiai reikalingų transporto priemonių.

Specifines karines pareigas pagal įstaigos paskirtį paprastai turėtų įstaigai nurodyti aukštesnė instancija pagal Krašto Apsaugos Ministerijos sudarytą bendrą planą.[1]

Tačiau, jei bendrųjų įstaigų viršininkai turės karinį pasirengimą, tai jie dažnai savo įstaigos specifines karinio rengimo pareigas geriau supras, negu kurie nors Krašto Apsaugos Ministerijos ar Valstybės Gynimo Tarybos pareigūnai, negalį smulkiau numatyti specifinių visų įstaigų darbo aplinkybių, nežiną visų galimybių, kurios dar toje specifinėje srityje glūdi. Tokiais atvejais gali net atsitikti, kad bendrosios (nekarinės) įstaigos viršininkas pats suras tokių sričių, kurias dar reikia parengti karui, o aukštesnių instancijų organai tų sričių gali būti dar ir nepastebėję. Ypač dažnai tai gali atsitikti mūsų greito tempo laikais, kai gyvenimo aplinkybės greitai keičiasi, sukurdamos vis naujų galimybių. Tokiais atvejais darbo iniciatyva turėtų išplaukti iš pačių įstaigų. Įstaigų viršininkai turi peržiūrėti, ar pati jų vadovaujamos įstaigos paskirtis nereikalauja vykdyti kurio nors karinio rengimo darbo.

[1] Kol nėra išsamaus valstybės gynimo įstatymo, karinio įstaigų darbo derinimas vyksta daugiausia tarpvadybiniais susitarimais. Gerai parengtas valstybės gynimo įstatymas, be kitko, labai palengvintų visų įstaigų karinio darbo derinimą. [aut. past.]