← Atgal Aukštaitijos partizanų vadas Antanas Slučka-Šarūnas Toliau →

„Karys” 2017 m. Nr.4 (2056) „Valia priešintis” 44-53 psl.

Aukštaitijos partizanų vadas Antanas Slučka-Šarūnas: „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui“

Gintaras Vaičiūnas
Dalius Žygelis

Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas„Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui“ – toks užrašas, Jogailaičių kryžius ir žodis „Viktorija“ buvo išsiuvinėtas antsiuve, kurį ant uniforminio švarko rankovės nešiojo Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas, toks pats ženklas buvo nupieštas ant Algimanto apygardos periodinio leidinio „Partizanų kova“ antraštinio lapo. Toks buvo A. Slučkos-Šarūno ir bendražygių, Algimanto apygardos partizanų, šūkis ir gyvenimo credo.
2017 metų balandžio 19 d. sukako 100 metų, kai Troškūnų miestelyje, Anykščių rajone, gimė Aukštaitijos partizanų vadas Antanas Slučka-Šarūnas. Remdamiesi tiek bendražygių, tiek ir priešų prisiminimais, partizanų spauda ir dokumentais, MGB sudarytomis bylomis ir planais aprašėme šio iškilaus Lietuvos laisvės kovotojo gyvenimo ir kovos kelią.Algimanto apygardos spaudas

Aukštaitijos partizanų vado šeima

Asmenybė pradeda formuotis šeimoje. Labai daug įtakos žmogui turi artimieji – tėvai, broliai ir seserys. Antanas Slučka augo gausioje 11 asmenų šeimoje kartu su 3 seserimis ir 5 broliais. Jis buvo penktas Pranciškaus Slučkos ir Viktorijos Urbonaitės-Slučkienės vaikas.
Gausi šeima nebuvo turtinga ir vertėsi sunkiai. Tėvas Pranciškus, geras stalius ir pamaldus žmogus, 15 metų likęs našlaičiu, gerai mokėjo įvairius statybos darbus bei dailidės amatą – iš to ir gyveno. Troškūnų klebonas, pastebėjęs, kad Pranciškus turi auksines rankas, pasiūlė jam Troškūnų bažnyčios zakristijono pareigas ir leido jam apsigyventi parapijai priklausančiame Troškūnų Pranciškonų vienuolyne greta bažnyčios.
Čia 1917 m. balandžio 19 d. ir gimė būsimasis Aukštaitijos partizanų vadas. 1926 m. Lietuvos valstybė bežemei ir daugiavaikei Slučkų šeimai skyrė 3 ha žemės greta Troškūnų. 1929 m. šeima pasistatė savo namus Troškūnų miestelyje ir išsikėlė iš vienuolyno, kur iki tol gyveno.
Visi vaikai nuo mažens padėjo tėvui. Berniukai jo buvo mokomi įvairių amatų, reikalingų statant arba remontuojant pastatus.
Užaugę broliai Slučkos buvo žinomi statybininkai, gerai išmanė skardinimo darbus, nebijojo remontuoti aukštų bažnyčios pastatų. Kiekvienais metais, švenčiant Vasario 16-ąją, Stasys Slučka užlipdavo ant Troškūnų bažnyčios varpinės stogo ir iškeldavo trispalvę. Tėvas mirė 1932 m., Antanui tuo metu buvo 15 metų.

Broliai Slučkos Andrioniškyje. Fotografuota apie 1930 m.

Patriotiškai išauklėti penki broliai Slučkos dalyvavo partizaninio pasipriešinimo sovietiniams okupantams kovose. Be Antano, Lietuvos partizanų gretose kovojo Vladas Slučka, pastarasis 1945 m. buvo suimtas ir nuteistas 20 m. lagerių.
Stasys Slučka-Bistrūnas, brolio Antano siūlymu, legalizavosi 1948 m. rugsėjį; suimtas 1965 m. ir už dalyvavimą partizaninėje kovoje nuteistas 13 m. lagerių. 1978 m. jis grįžo į Lietuvą ir iki gyvenimo pabaigos gyveno Kaune. Mirė 2009 metais. Bronius Slučka-Lakūnas žuvo 1946 m. rugsėjį, Jonas Slučka-Žalgiris žuvo 1945 m. birželį.

Gyvenimo kelio paieškos

Antanas mokėsi Troškūnų pradžios mokykloje, vėliau – progimnazijoje, dalyvavo religinių jaunimo organizacijų – pavasarininkų ir ateitininkų – veikloje, bendravo su Troškūnuose gyvenusiais vienuoliais ir patarnavo jiems per religines apeigas. Vienuolių paskatintas, 1934 m. jis išvyko į Kretingos pranciškonų vienuolyną, ketindamas tapti vienuoliu, bet įžadų nedavė ir, vienuolyno vadovybės patartas, grįžo į pasaulietinį gyvenimą. Palikęs vienuolyną, bet vienuolių toliau remiamas, 1934 m. jis išvyko į Kauną, kur tęsė mokslus ir dirbo batsiuviu.
Čia 1935 m. aštuoniolikmetis A. Slučka savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, baigęs tarnybą pasiliko liktiniu ir iki 1940 m. tarnavo Kaune, Penktojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulko Minosvaidžių kuopoje, kuriai vadovavo būsimasis Vyčio apygardos partizanų vadas kpt. Juozas Krikštaponis.
A. Slučka užsitarnavo puskarininkio, o netrukus ir viršilos karinį laipsnį. 1940 m. vasarą pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu performavus Lietuvos kariuomenę į Raudonosios armijos korpusą jis, kaip kilęs iš neturtingos šeimos, buvo paliktas tarnyboje. Performuojant kariuomenę, pasiųstas į Vilnių, kur tęsė tarnybą Karo inžinerijos dalinyje prie geležinkelio. 1941 m. birželį besitraukiančios sovietinės kariuomenės politrukai bandė jį sulaikyti ir priversti trauktis į Rusiją, bet Antanas atsišaudydamas pabėgo ir liko Lietuvoje.
Vokiečių okupacijos metais įstojo į karo tarnybą savisaugos daliniuose – 1941 m. rugsėjo 21 d. A. Slučka buvo paskirtas prie geležinkelio ruožo Joniškėlis-Joniškis statybos bei remonto darbų. Buvo šio ruožo viršininku ir ėjo šias pareigas iki 1942 m. pavasario – vadovavo geležinkelio atstatymo darbams.

Antanas Slučka tarp Vilniaus universiteto studentų. Fotografuota 1942 m. rudenį

1942 m. pavasarį jis pasitraukė iš tarnybos ir grįžo į Troškūnus. Savarankiškai pasiruošęs ir gavęs Anykščių progimnazijos direktoriaus Rapolo Šaltenio leidimą, 1942 m. gegužę eksternu išlaikė keturių gimnazijos klasių baigimo egzaminus. Turėdamas brandos atestatą, įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ir 1942–1943 m. ten studijavo. Mokslai nutrūko vokiečių okupacinei valdžiai uždarius universitetą.
1944 m. pavasarį A. Slučka stojo savanoriu į gen. Povilo Plechavičiaus buriamą Lietuvos vietinę rinktinę (LVR), tarnavo Marijampolės pulke, mokėsi rinktinės kariūnų mokykloje, kur jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Po kelių mėnesių, vokiečiams likviduojant LVR ir sulaikant kai kuriuos kariūnus, A. Slučka susišaudė su vokiečiais, buvo sužeistas, bet suėmimo išvengė ir sėkmingai grįžo į gimtuosius Troškūnus. Čia kurį laiką slapstėsi, bet supratęs, kad vokiečiai jo neieško, įsidarbino valsčiaus valdybos sekretoriumi ir šias pareigas ėjo iki antrosios sovietinės okupacijos pradžios.
1944 m. vasarą, prieš pat atslenkant frontui, A. Slučka kartu su kitais troškūniečiais suorganizavo vietinės savisaugos būrį. 1944 m. birželio 10 d., susijungę su Kavarsko vietinės savisaugos būrio vyrais, Troškūnų miške išvaikė suįžūlėjusių raudonųjų sovietų partizanų būrį, nukovė būrio komisarą K. Štarą ir kulkosvaidininką J. Kepalinską, visiškai sunaikino raudonųjų stovyklą. Tačiau nepraėjus nei mėnesiui Rytų Lietuvoje jau šeimininkavo Raudonoji armija.

← Atgal Aukštaitijos partizanų vadas Antanas Slučka-Šarūnas Toliau →