„Karys“ 2017 m. Nr.10

Kovoje nuo 1940-ųjų

Jonas Burokas
LLKS valdybos garbės pirmininkas

1940 metais, lietuvių tautai atsitokėjus po sovietinės okupacijos teroro ir šoko, antrą šventų Kalėdų dieną buvo įkurta slapta Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS). Per visą okupacinį laikotarpį LLKS aktyviai dalyvavo sovietinės ir fašistinės okupacijos pasipriešinimo veikloje ir siekė atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Rudosios ir raudonosios okupacijų metu buvo leidžiami pogrindiniai leidiniai, informuojantys apie nusikalstamą okupacinių valdžių elgesį su Lietuvos gyventojais, skatinantys lietuvių tautos dvasinį ir politinį atgimimą.

Priešintis žodžiu, o ne ginklu

LLKS steigėjai buvo tautiškų, patriotiškų pažiūrų inteligentijos atstovai. Jie sukūrė visą Lietuvą apimantį konspiracinį tinklą, veikė kiekviename apskričių centre. 1941 m. pavasarį LLKS įsitraukė į Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veiklą, buvo sudaryta bendra vadovybė, šalyje ir užsienyje plačiai išsišakojo kovotojų tinklas. Pagrindinis tikslas buvo pasiruošti ginkluotam sukilimui. Lietuvos laikinajai vyriausybei (LLV) padedant tai ir buvo įgyvendinta. LLKS veikla vokiečių okupacijos metais yra savotiškas kovos už laisvę intarpas: kitoks priešas, kitokia priespauda, kitoks pasipriešinimas.
Iš pradžių Lietuvos visuomenė vokiečių karius laikė išvaduotojais. Tačiau tai truko neilgai. Tikrąjį naujo okupanto veidą atskleidė jo žiaurus elgesys, ypač žydų žudynės. Po šešių fašistinės okupacijos savaičių LLV veikla buvo uždrausta. 1941 m. rugsėjo 20 d. LAF ir kartu veikianti LLKS paskelbė memorandumą, kuriuo protestavo prieš LLV uždraudimą. Tačiau kitą dieną vienas iš memorandumo kūrėjų Leonas Prapuolenis buvo suimtas ir išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą, dar po dienos LAF veikla buvo uždrausta. LAF ir LLKS dar kurį laiką veikė viešai, bet 1941 m. spalio mėnesį LLKS paskelbė atvirą laišką, atsiskyrė nuo LAF ir ėmėsi konspiratyvios veiklos.
Sugriežtėjus vokiečių represijoms, LLKS įsiliejo į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK). LLKS prieš fašistinę okupaciją pasirinko pasyvų pasipriešinimo kelią, neginkluotąją kovą. Žymus LLKS antinacinės rezistencijos veikėjas Algirdas Vokietaitis tokį kovos būdą apibūdino taip: „Lietuvių tauta pasirinko pasipriešinimo metodą savo priešui Nr. 2 (vokiečiams), nes laikė, kad būtų savižudiška ginkluotu pasipriešinimu, aktyviai kovojant prieš vokiečių kariuomenę fronto užnugaryje, palengvinti savo priešo Nr. 1 (bolševikų) grįžimą Lietuvon. Be to, aktyvusis pasipriešinimas būtų logiškai vedęs lietuviškąjį pogrindį į bendradarbiavimą su pavojingiausiu mūsų priešu – Sovietų Sąjunga ir jos diriguojamais bolševikiniais partizanų daliniais, o tai būtų tolygu mūsų tautos išdavimui. Tad vienintelė išeitis liko pasyvios rezistencijos alternatyva, kiek galint išlaikyti gyvąsias tautos jėgas, vengiant išprovokuoti vokiečių represijas, kad mažą mūsų tautą visai sunaikintų. Tauta per maža, kad būtų galima rizikuoti be būtino reikalo nors vienu lietuviu. Todėl LLKS pasipriešinimo ginklas buvo spauda ir tautos jėgų išsaugojimas nepriklausomai Lietuvai.“
Rezistencinės spaudos margumyne išsiskyrė laikraščiai „Į laisvę“, „Laisvės kovotojas“, „Apžvalga“, „Nepriklausoma Lietuva“. LAF spaudai savo tiražais nenusileido tautiškoji LLKS spauda. Pagrindinis LLKS laikraštis buvo „Laisvės kovotojas“. Jo tiražas nuo kelių tūkstančių išaugo iki 22 5000 egzempliorių. Vokiečių saugumo policijos duomenimis, nelegalūs spaudos leidiniai iš Kauno ir Vilniaus sunkvežimiais buvo išvežami į provinciją, patikimi žmonės apskrityse juos daugino ir platino. Taip pogrindžio spauda žaibiškai plito po Lietuvą. Visi laikraščiai pasisakė už visišką Lietuvos Nepriklausomybę. Kaune leidžiamas laikraštis „Apžvalga“ iš pradžių buvo spausdinamas rotatoriumi, o nuo 1943 m. – LLKS slaptoje spaustuvėje. Pagrindinis leidėjas ir straipsnių autorius buvo Zenonas Blynas. Sovietams vėl užėmus Lietuvą, Z. Blynas buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme. Antinacinės rezistencijos laikraštis „Nepriklausoma Lietuva“ buvo leidžiamas Vilniuje. Spaudos grupė buvo suimta ir išvežta į Štuthofo konclagerį. Pokario metais „Nepriklausomos Lietuvos“ leidimas buvo atnaujintas Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV).
LLKS rūpinosi trimis slaptomis spaustuvėmis. Pirmoji buvo Jono Paragio namuose, ją gestapas 1943 m. susekė. Kaip rašė spauda, LLKS buvo suduotas skaudus smūgis. Kratos metu rastos 200 kg sveriančios rankinės spausdinimo staklės, be to, 243 000 spausdinimo raidžių, 1 100 rulonų popieriaus, 5 000 „Laisvės kovotojo“ egzempliorių. Gestapas suėmė Vladą Bakūną, Kazį Brazauską, Zigmą Zubrį ir kt. Likvidavus pastarąją, Mickevičiaus slėnyje buvo įrengta kita – laikina požeminė spaustuvė. Trečia spaustuvė buvo įrengta Antano Mildažio namuose, Laumėnų kaime, Aukštosios Panemunės valsčiuje. Joje nelegalią spaudą spausdino Jonas ir Antanas Mildažiai, Vytautas Paragis. Gestapas spaustuvę susekė ir likvidavo 1944 m. gegužės mėnesį. Leidėjai buvo suimti. 1945 m. juos išlaisvino amerikiečių kariuomenė. LLKS nariai – A. Viršila, I. Kurklietis, netrukus ir J. Rudokas – greitai po išlaisvinimo mirė.
Slaptoji spauda buvo platinama net Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1943 m. sausio 28 d. gestapas suėmė 5 kalėjimo tarnautojus, kalėjimo viršininkas I. Vylius iš tarnybos buvo atleistas. Nelegali spauda buvo lietuvių dvasinis penas ir antinacinės kovos ginklas. Rašytinė lietuvių antinacinė propaganda ir agitacija lėmė vokiečių mobilizacijos į kariuomenę ir darbo tarnybą žlugimą, visišką lietuvių SS legiono boikotą. Šioje srityje dirbo visos okupuotos Lietuvos administracijos, net kalėjimų tarnybos.
Skaudu skaityti įvairius dabartinius paistalus apie Joną Noreiką-Generolą Vėtrą, Juozą Krištaponį, Igną Vylių, Kazį Škirpą, Juozą Ambrazevičių-Brazaitį ir daugelį kitų, kai ten jie vadinami nusikaltėliais. Visi šie žmonės dirbo pagal Lietuvoje konspiratyviai veikusių vadovų pavedimus ir paaukojo savo gyvybę už Tėvynės laisvę. J. Noreika ir J. Krištaponis, I. Vylius juk galėjo kaip Lietuvos karininkai pasitraukti į užsienį, tačiau priesaika Tėvynei jiems buvo svarbiau už gyvybę, todėl jie buvo pasmerkti anksti mirti. Lietuvos Prezidento Antano Smetonos sesers sūnus J. Krištaponis – partizanų vadas – žuvo savo tėviškėje per mūšį su gausia čekistų kariuomene. Kapitono J. Noreikos grupinėje byloje užfiksuoti ištarti paskutiniai jo žodžiai: „Aš, kaip katalikas ir karininkas, esu davęs priesaiką Dievui ir tautai kovoti už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę ir savo priesaiką noriu ištesėti iki galo.
Prasidėjus antrai sovietinei okupacijai, daug aktyvių LLKS narių pasitraukė į užsienį, kiti stojo į ginkluotąją kovą prieš okupantus, jų gretas vis papildydavo jaunimas, studentai, moksleiviai. Nors daugelis jų atsidūrė kalėjimuose ir sovietiniuose lageriuose, tačiau ir ten jie nenurimo, leido laikraštėlius „Šiaurės pašvaistė“, „Varpas“, „Protėvių keliu“, organizavo politinių kalinių streikus, sukilimus, vykdė diversijas, sprogdino šachtų techninius įrenginius, reikalavo laisvės ir grąžinimo į Lietuvą.
1996 m. tuometinis LLKS pirmininko pavaduotojas Vincas Gurskas laikraštyje „Varpas“ aprašė sąjungos veiklą sovietų konclageriuose:
„LLKS ne kartą buvo atkuriama buvusių politinių kalinių. 1951 m. Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) kalinių persiuntimo kalėjime kaliniai nutarė sudaryti kovos grupę, kurią pavadino Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga. Ši idėja buvo nuvežta į koncentracijos stovyklas (lagerius). Svarstant galimos veiklos ir taktikos klausimus, buvo nuspręsta visomis turimomis priemonėmis palaikyti kalinių patriotines nuotaikas, teikti visapusišką paramą vieni kitiems, kolektyviai gintis nuo kriminalinių grupuočių smurto, nagrinėti pabėgimų organizavimo galimybes, stengtis savo fiziniu ir protiniu darbu duoti kiek galint mažiau naudos pavergėjams. Centrinei vadovaujančiai grupei priklausė buvę partizanai kretingiškiai Preikopai, Alg. Ivoškevičius-Kęstutis, Petras Blažys-Dagilis, Petras Varnas-Paukštis, gyd. Rubinšteinas-Birutas ir Vyt. Vaineikis-Jaunutis. Kovos grupės veikė Vorkutos konclageriuose. Anglies kasyklose buvo vykdomi diversiniai aktai, sprogdinami mechaniniai įrenginiai, elektros pastotės. Šioje veikloje aktyviai reiškėsi E. Buroko, E. Laugalio, V. Svilo ir E. Smetonos suburtos grupės, kurios 1954 m. susijungė su LLKS grupėmis. Imta bendradarbiauti su kitų tautybių politkalinių organizuotomis grupėmis, kurios ėmė vadintis bendru vardu „Sojuz borcov za svobodu“ (rus.). Taip brendo jėgos bendram politkalinių sukilimui. Šalia rusų kalba leidžiamo leidinio „Severnoje sijanije“ („Šiaurės pašvaistė“), Vorkutos stovykloje Nr. 62 pasirodė ir LLKS kovos grupių leidžiamas „Varpas“, taip pat „Protėvių Takais“.
1955 m. visuotinis politinių kalinių sukilimas Vorkutoje buvo lemiamas. Jį organizavo lietuviai, LLKS nariai. Šis ir kiti sukilimai privertė sovietų vyriausybę paleisti į laisvę milijonus kalinių. 2015 m. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje buvo paminėta 1955-ųjų sukilimo 60 metų sukaktis. Į renginį buvo pakviesti Vorkutos sukilimo dalyviai. Deja, dauguma sukilimų organizatorių jau ilsisi Amžinybėje.

Retėja senosios laisvės kovotojų kartos gretos

LLKS yra per 220 narių ir daug jos rėmėjų. Organizacijos vadovybė džiaugiasi, kad tęsiama garbinga LLKS veikla, kad sąjungos gretose yra gabaus jaunimo. Džiugu, kad padedami kitų patriotinių visuomeninių organizacijų sugebame apginti šmeižiamus Lietuvos partizanus, dalyvaujame įvairiuose valstybinių švenčių renginiuose, žygiuose partizanų keliais, pagerbiame jų atminimą.
Šiandien vis labiau aiškėja, kokia takoskyra – giliai įvarytas pleištas – skiria jaunąsias mūsų šalies kartas. Vienoje pusėje – krikščioniškasis patriotinis jaunimas, kitoje – neva socialdemokratinių, o gal ir liberalių pažiūrų žmonės, kuriems garbinga šalies ir tautos praeitis yra niekai, maža to, ji nuolatos tampa įvairių išpuolių taikiniu. Ko gero, tai vis dar rodo, kad net einant 28 atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės metams buvusio „komunistinio rojaus“ prisiminimai, įkalti į galvas elgsenos šablonai vis dar gajūs. Šia nostalgija sergančiųjų nepamatysi patriotiniuose renginiuose ir šventėse, partizanų jubiliejų minėjimuose. Be abejo, nederėtų pamiršti ir sovietinio mastymo ideologų, siekiančių ištrinti istorinę atmintį, aršių Lietuvos istorijos klastotojų, Lietuvos partizanus įvardijančių taikių gyventojų žudikais.
Puoselėdama istorinę atmintį, LLKS nuolat organizuoja įvairius renginius, išvykas į atmintinas vietas, sukakčių minėjimus. 2011 m. lapkričio 26 d. Ukmergės r. Jogvilų kaime buvo atidengtas paminklas LLKS leidžiamam pogrindiniam laikraščiui „Varpas“ ir yra vienintelis toks Lietuvoje monumentas pogrindinei spaudai. Laikraštis buvo leistas politkalinių sovietinės koncentracijos stovyklose: 1955 m. Vorkutoje ir 1957 m. Intoje, nuo 1975 m. iki 1989 m. – pogrindyje Lietuvoje, o atkurtas 1996 m. vasario mėnesį.
„Varpas“ – vienas ilgiausiai pogrindyje leistų antisovietinių leidinių, jo straipsniai buvo mobilizuojantys, kovingi, informatyvūs. Viename numeryje išspausdintas sovietinių raketinių bazių, dislokuotų Lietuvoje, žemėlapis. Keletas „Varpo“ numerių pasiekė laisvąjį pasaulį. Leidinys buvo dauginamas šilkografijos būdu bei labai konspiratyviai platintas. „Varpo“ leidėjų KGB taip ir neišaiškino.
Senoji laisvės kovotojų karta jau natūraliai iškeliauja Anapilin, taigi puoselėti ir skleisti Lietuvai garbingą istorinę atmintį – patriotinio, krikščioniškų pažiūrų jaunimo priedermė ir šventa pareiga.

LLKS nariai broliai Burokai – Antanas (taip pat ir LKKSS VAS narys) Edvardas, Jonas. 2013 m.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.