Plk. Kazys Škirpa
1895 – 1979

Kazys Škirpa

Gimė 1895 m. vasario 18 d. Namajūnų k., Saločių vls., Biržų aps. 1907 – 1909 m. mokėsi Bauskės progimnazijoje, Latvijoje. 1915 m. baigė Mintaujos (Jelgava) gimnaziją ir įstojo į Komercijos institutą Petrograde.
1916 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, baigė Peterhofo praporščikų mokyklą, tarnavo 20 Sibiro šaulių pulko Omske kuopos vadu, priešdujinės komandos viršininku. 1917 m. baigė Tomsko universitete kovos su dujomis karininkų kursus, pakeltas į paporučikius. Prisidėjo organizuojant lietuvių tautinius dalinius Rusijoje, buvo Lietuvių karių sąjungos įgaliotinis Kijeve. 1918 m. bolševikams likvidavus sąjungą veikė slaptame Vyriausiajame lietuvių karių komitete. Lietuvių tautos tarybos Rusijoje narys. 1918 m. sausį – vasarį tarnavo Atskirajame Vitebsko lietuvių batalione, tarnybą baigė poručiku.
1918 m. kovą atvyko į Lietuvą su Lietuvių tautos tarybos Rusijoje delegacija informuoti Lietuvos tarybą apie lietuvių karių organizavimąsi Rusijoje. 1918 m. gegužę Lietuvos tarybai pradėjus registruoti inteligentus valstybiniam darbui pirmasis užsirašė į Lietuvos kariuomenę. Vilniuje dirbo Lietuvos tarybos skundų komisijoje. 1918 m. spalį parengė ir įteikė Lietuvos tarybos apsaugos komisijai projektą dėl savanorių šaukimo. 1918 m. lapkričio 23 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas KAM rikiuotės 2 dalies viršininku, gruodžio 24 d. – Vilniaus miesto komendanto padėjėju, 1919 m. sausio 2 d. – Vilniaus komendantu. 1919 m. sausio 1 d. vadovavo kariams Gedimino pilies bokšte iškeliant trispalvę Lietuvos vėliavą. Raudonajai armijai okupavus Vilnių sausio 9 d. perkeltas Kauno miesto komendanto padėjėju. Kovo 3 d. paskirtas Atskirojo bataliono (nuo 1919 m. birželio 20 d. Vilniaus batalionas) vadu. Nuo balandžio 2 d. iki rugsėjo 21 d. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais Žiežmarių – Daugpilio ruože, nuo spalio 11 d. iki gruodžio 15 d. – su bermontininkais prie Baisogalos ir Mažeikių, nuo 1920 m balandžio 17 d. iki rugpjūčio 2 d. – su lenkais Suvalkijoje, kur vadovavo Marijampolės grupei, sudarytai iš 5 pėstininkų pulko, 1 atsargos bataliono ir kitų dalinių, saugojusiai barą nuo Vištyčio iki Druskininkų. 1919 m. spalio 18 d. suteiktas kapitono laipsnis. 1920 m. rugsėjo 23 d. atleistas iš pareigų. Nuo 1920 m. spalio 1 d. iki 1921 m. rudens – Steigiamojo Seimo narys. Dirbo Krašto apsaugos komisijoje. Lenkams užėmus Vilnių, suformavo savanorių pulką kovai su lenkais.
1921 m. lapkritį pasiųstas mokytis į Aukštojo technikos instituto Karo fakultetą Ciuriche, Šveicarijoje. 1922 m. spalio 22 d. baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, pasiųstas į Belgijos karo akademiją Briuselyje. 1923 m. gegužės 18 d. pakeltas į pulkininkus leitenantus. 1925 m. lapkričio 26 d. baigus mokslus paskirtas Aukštųjų karininkų DLK Vytauto kursų etatiniu lektoriumi, 1926 m. sausio 1 d. – Generalinio štabo II (Informacijų)  skyriaus viršininku. Sausio 20 d. suteiktos generalinio štabo karininko teisės.
1926 m. birželio 22 d. paskirtas Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininku. Sumažino kariuomenės dalių skaičių, suorganizavo mobilizacines priedangos rinktines, paruošė skubų ginkluotų pajėgų mobilizacijos planą, pateikė naują taikos meto kariuomenės organizacijos projektą. Aktyviai pasipriešino 1926 m. gruodžio 17 d. įvykusiam perversmui. Gruodžio 24 d. iš užimamų pareigų atleistas, 1927 m. sauiso 29 d. paskirtas ypatingų reikalų karininku prie Krašto apsaugos ministro, nuo gegužės 20 d. komandiruotas URM žinion. Dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne konsulinio skyriaus vedėju. 1928 m. kovo 13 d. pakeltas į gen. štabo pulkininkus, paskirtas Lietuvos karo atašė Vokietijoje.
1932 m. savanorių suvažiavimas Kaune pripažino pirmuoju Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu.
1937 m. birželio 30 d. pačiam prašant paleistas į pėstininkų karininkų atsargą. Įsteigus prie Tautų Sąjungos Ženevoje nuolatinę Lietuvos atstovybę paskirtas Lietuvos atstovu – Nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru.
1938 m. kovo 19 d.  siūlė nepriimti Lenkijos ultimatumo. Vyriausybei ultimatumą priėmus, paskirtas pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lenkijoje. Nuo 938 m. gruodžio – Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijoje, Šveicarijoje ir Vengrijoje.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje siūlė vyriausybei, kad Lietuvos kariuomenė užimtų Vilnių.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą 1940 m. liepos 22 d. Vokietijos URM įteikė protestą, pagrindžiantį neteisinį Lietuvos suverenumo bei  valstybinės nepriklausomybės sunaikinimą. Bolševikų suburta Lietuvos vyriausybė rugpjūčio 14 d. atėmė Lietuvos pilietybę, uždraudžiant grįžti į Lietuvą ir konfiskuojant turtą.
Berlyne sudarė Lietuvių aktyvistų fronto branduolį. Ruošė 1941 m. Birželio 23 d. tautos sukilimą. Po sukilimo paskelbtas Laikinosios Lietuvos vyriausybės Ministru Pirmininku, tačiau nacių valdžios sulaikytas Berlyne į Lietuvą neatvyko. Gyvendamas Vokietijoje palaikė ryšius su Lietuvos antinacinio pasipriešinimo organizacijomis.
1944 m. vasario 5 d. įteikė Reicho vyriausybei motyvuotą memorandumą – reikalavimą atšaukti Lietuvos okupaciją ir krašto valdymą perduoti lietuviams. Birželio 14 d. nacių suimtas ir išsiųstas į Bad Godesbergo politinių internuotųjų stovyklą, 1945 m. vasarį perkeltas į Šlios Eisenbergą Sudetuose.
Karui pasibaigus, amerikiečių evakuotas į Paryžių. 1946 m. vasarį persikėlė į Airiją, dėstė rusų kalbą Dublino universitete. 1949 m. lapkritį emigravo į JAV. Dirbo JAV kongreso bibliotekoje Vašingtone, buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veikėjas. 1957 – 1958 m. – VLIKo komisijos, siekusios apjungti visas partijas ir rezistencinius sambūrius, pirmininkas.
Bendradarbiavo spaudoje karinėmis ir politinėmis temomis.
Mirė 1979 m. rugpjūčio 18 d. Vašingtone. 1995 m. birželio 16 d. palaikai perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Apdovanotas Vyčio kryžiaus 5 laipsnio (1919 m.), DLK Vytauto Didžiojo 3 laipsnio (1935 m.) ordinais, Savanorių (1928 m.), Lietuvos nepriklausomybės (1928 m.), Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio (1929 m.) medaliais, Estijos Erelio kryžiaus 2 laipsnio (1938 m.) ir 3 laipsnio (1938 m.), Lenkijos atgimimo 1 laipsnio (1939 m.) ordinais.

pagal „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ 7 tomas, 315-316 p.