„Kariūnas“ 2011 m Nr.1

Ar tikrai „vienas kovos lauke – ne karys“?

Mjr. Albertas Daugirdas
kariuomenės kūrėjas savanoris

Ar ne didžiausia problema, kai patys pirmiausia pasiduodame viduje, kai leidžiame sau paminti pamatines vertybes, kai bijome pareigos, o ne šios pareigos neatlikti…

…arba ,,Blogas karys, kuris nenori tapti generolu“, arba ,,Nebūtina būti idiotu, kad taptum vyresniuoju leitenantu, bet tai iš tikrųjų padeda…“

Tai tikriausiai dažniausiai kariškių ir net civilių cituojami posakiai. Tiesa, paskutinis daugiau skamba kai kurių iš mūsų galvose, nei ištariamas balsu… Aišku, būtų per daug ambicinga neigti šių posakių teisingumą, juk vieno iš jų autorius – Napoleonas, kitas pagrįstas tūkstantmete patirtimi, trečias – tai žmogiškosios prigimties viražai, išreikšti Merfio dėsnių stiliumi… Tačiau girdėdamas, kaip dažnai ir lengvabūdiškai šiais išminties perlais puošiamos kalbos ir įvairūs postringavimai, išsprūstantys tiek iš moksleivio, tiek iš aukščiausio rango pareigūnų lūpų, esi priverstas suklusti – ar suprantame, ką sakome?
Tad šį kartą pabandykime labiau pasigilinti tik į vieną iš šių posakių – ar tikrai jau „Vienas kovos lauke – ne karys“? (Čia ir kitur paryškinta autoriaus.) Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas aišku – vienas su kalaviju atvirame lauke ne kažin ką tenuveiksi, dvi galvos greičiau ką nors sugalvos, o keturios rankos – daugiau padarys, iš pelkės išsikapanoti greičiausiai padės draugo ranka. Vienas skyrius palaikys ugnimi efektyviau nei vienas ar du kariai, vienas būrys, anot britų, niekad nestos į kovą, jei jo užnugaryje nebus bataliono, vienas lėktuvnešis nevykdys operacijos be visos eskadros paramos, saugiau būti NATO nare nei neutralia valstybe ir pan. Na, lyg ir neįmanoma tam prieštarauti. Tačiau toliau pateiksiu visą grupę pavyzdžių, iliustruojančių ir kitą šio posakio prasmę, nors filosofijos mokslų daktaras Liutauras Degėsys ir sako, kad ,,pavyzdžiais negalima įrodyti nieko, kadangi pavyzdžiais galima paaiškinti bet ką“. Nesistengsiu nieko įrodyti. Gal tik… paskatinti susimąstyti apie kitokią vienišo/nevienišo kario sąvokos sampratą.
Štai vienas garsiausių XVI a. Japonijos kardo meistrų Mijamoto Musaši, parašęs knygą „Kelias eiti vienam“, kitoje savo knygoje „Penki žiedai“ taip aptaria kovos menų sampratą: ,,Vyras, kuris įsisavino kardo kelią, nėra vadinamas kardininku<…> Priežastis, dėl kurios pats kardas yra vadinamas kovos menu, štai kokia. Kardu yra išauklėta tiek visuomenė, tiek asmuo, o kovos menai prasidėjo būtent nuo kardo. Jeigu vyras valdo kardą, jis vienas gali įveikti dešimtį vyrų. Jeigu vienas vyras gali nugalėti dešimt vyrų, tuomet vienas šimtas gali įveikti tūkstantį, o vienas tūkstantis gali įveikti dešimt tūkstančių. Tokiu būdu mano kovos menų stiliuje vienas ar dešimt tūkstančių vyrų yra tas pat, ir kiekviena atskirai bei visos kartu kario praktikos yra vadinamos kovos menais.“

Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės studentų savanorių ženklelis, įteikiamas už itin gerą tarnybą. 1994 m.

Kitas XVII a. samurajus Yamamoto Tsunetomo, knygos „Hagakurė“ autorius, rašo: ,,Samurajaus kelias – tai mirties siekimas. Dešimt vyrų neįstengs nugalabyti tokio ryžtingo žmogaus. Sveikas protas niekada neleis atlikti didžių darbų. Reikia tapti pamišėliu ir apsėstuoju, t. y. būti pakvaišusiam dėl noro numirti, arba dar kitaip – ryžtingai pulti į mirties glėbį.“
O Napoleonas yra pasakęs: ,,Pasaulyje yra tik dvi jėgos – tai kardas ir kovos dvasia, ir anksčiau ar vėliau kardas bus nugalėtas kovos dvasios.“
O štai ne tik kovos meistrų ir karvedžių postulatai, bet ir pavyzdžiai iš mūsų pačių istorijos. 1329 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino giminaitis Margalis (Margiris), gelbėdamas žemaičius ir savo žmones nuo neišvengiamos žūties susidūrus su gerokai galingesniu Čekijos ir Kryžiuočių ordino ekspediciniu korpusu, gudrauja ir rikiuoja ne savo kariuomenę, o ryžtingai į dvikovą iškviečia Europos riterių turnyrų lyderį, Čekijos karalių 33 metų Joną Liuksemburgą. Jono Preziečio kronika liudija, kad Margiris, tuo metu jau nejaunas, bet fiziškai vis dar labai stiprus karys, buvęs ,,šaunus ir narsus“. ,,Puolė jie vienas kitą ir sulaužė ietis, o paskui pasiėmė kalavijus ir prasidėjo šaunus mūšis…“

,,Pasaulyje yra tik dvi jėgos – tai kardas ir kovos dvasia, ir anksčiau ar vėliau kardas bus nugalėtas kovos dvasios.“ Napoleonas

Nesiplečiant į visų aplinkybių aprašymą, reikia pasakyti, kad Margirio sumanymas pasiteisino – dvikovos baigtis buvo palanki žemaičiams ir visai Lietuvai, kuri šios invazijos metu prarado penkias pilis, arba, kitaip tariant, visą šiaurinę gynybinę sistemą. Priešas pasitraukė, neįtvirtinęs savo laimėjimų ir neišnaudojęs progos parklupdyti Lietuvą. Vienas karys (na, dar ir palankiai susiklosčiusios kitos aplinkybės) Lietuvai laimėjo strateginę pauzę!
1940 m. vienintelio okupantams pasipriešinti ketinusio Lietuvos kariuomenės dalinio – Marijampolėje dislokuoto 9-ojo LK Vytenio pėstininkų pulko – karininkai po to, kai vis dėlto pakluso įsakymui grįžti į kareivines, iš apmaudo laužė kardus. Kokį strateginį argumentą būtume turėję šiandien, jei šis ar bet kuris kitas dalinys galiausiai būtų stojęs į kovą su sovietiniu agresoriumi? Kad ir kaip ten būtų buvę, bet šis marijampoliečių poelgis kelia pagarbą!
Įsigilinus į šiuos pavyzdžius ir didžių meistrų pamąstymus ima ryškėti pagrindinės idėjos – ginklas (kalavijas/kardas), aukščiausio lygio kario ar dalinio kovinė parengtis ir kario ar dalinio kovos dvasia, arba mirties ignoravimas dėl pareigos. Šių elementų junginys tampa neįkandamu arba sunkiai įkandamu riešutėliu bet kokio pajėgumo priešininkui! Ir dar daugiau – šlovė, kuri, net patyrus fizinį pralaimėjimą, aidu atsiliepia ir po tūkstantmečių ir vėl žygdarbiams įkvepia naujų kartų individus ar net didumą tautos. Ar dėl to neverta prireikus net ir vieniems stoti į mūšį ir ,,pasirodyti vertiems laisvės ir tą dieną, kada kovos pradžia atrodys esanti tik pasiaukojimas?“ (mjr. Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“).
Dar pavyzdžių? Prašom. Tas pats Margiris 1336 m., nebegalėdamas pasinaudoti tokiu pat taktiniu ir strateginiu manevru kaip prieš septynetą metų, įsiamžina istorijoje kaip Pilėnų didvyris, savo ryžtu ir pasiaukojimu stebindamas jau to meto metraštininkus. Štai Vygandas Marburgietis kronikoje rašo, kad ,,lietuviai buvo pasiryžę veikiau sulaukti paskutiniosios, negu pasiduoti su tvirtove ir patekti į priešo rankas<…> Tą jie šį kartą iš tikrųjų visiškai nežmonišku būdu įvykdė ir įrodė. Kai jie pamatė, kad negalės ilgiau atsilaikyti<…> jie uždegė didelį laužą, sumetė ten visą turtą ir mantą, paskui išsmaugė moteris ir vaikus, po to ėmė žudyti vieni kitus. Didesnioji dalis nulenkė sprandus vadui (Margiriui), kad jis vieną po kito nukirstų<…> Vyriausiasis vadas Margiris, kaip didelis stiprus milžinas, nežmoniškai gynėsi<…> Kai jau daugiau negalėjo, perkirto savo žmoną kalaviju pusiau. Po to tuo pačiu ginklu persidūrė pilvą<…>“
Šis šimtmečius sklidęs dvasinis užtaisas stiprybės suteikė ir partizanams, kurie, kad nepatektų priešui į nagus, bunkeriuose patys nutraukdavo savo ir draugų gyvenimo stygas. Ir 1991 m. Pilėnų stiprybė parlamento gynėjus įkvėpė numatyti patį kritiškiausią veiksmų eigos variantą – paversti rūmus puolančiam priešui benzinu tvoskiančiu pragaru. Netgi E. Kasperavičiaus vadovaujama televizija iš užgrobto Vilniaus televizijos bokšto baimingai kalbėjo, kad apie tūkstantis parlamento gynėjų suklaidinti V. Landsbergio ir A. Butkevičiaus ir atsikvošėję pasitrauks, tačiau yra dar apie du šimtai ,,vanagų“, su kuriais tikrai būsią problemų…
Argi Margiris ir jo žmonės nebuvo vieni prieš kur kas galingesnį agresorių, argi partizanai nebuvo vienų vieni akistatoje su sovietų ordomis ir kolaboruojančia tautos dalimi, argi Aukščiausiosios Tarybos gynėjai tik su dalimi (ir vėl) ryžtingos tautos nebuvo vieni prieš sovietų supervalstybę? Buvo! Bet, to nepaisydami, dėl aukštesnių tikslų ir vertybių jie rengėsi ,,ryžtingai pulti į mirties glėbį“! Ir čia negalima nepastebėti samurajaus ir lietuvio vyčio – arba apskritai KARIO – filosofijų sąsajų. Gebėti garbingai žūti atimant sau gyvybę (kai jau nėra kitos išeities) visais laikais buvo ne mažiau svarbu, nei pasiekti pergalę mūšio lauke.
Toliau gvildenant vienišo/nevienišo kario idėją prieš akis iškyla paskutinis su ginklu rankose žuvęs partizanas Antanas Kraujelis. Liudininkai teigia, kad jis raginimus legalizuotis atremdavo vienintele fraze: ,,Tėvynės išdaviku netapsiu ir gyvas nepasiduosiu.“ Ir savo pažadą tesėjo. 1965 m. kovo 17 d. KGB operatyvininkams ir kareiviams aptikus jo slėptuvę svainio sodyboje, dar atsišaudė, o po to, kad nepatektų į nelaisvę, nusišovė…
Šioje gretoje rikiuojasi ir 1972 m. prieš sovietinę okupaciją protestuodamas susideginęs Romas Kalanta, ir JAV karys, iki galo atlikęs savo pareigą kažkur Afganistane. (2002 m. JAV pajėgoms vykdant ,,Anakondos“ operaciją, traukiantis iš mūšio rajono iš sraigtasparnio iškrito spec. pajėgų karys. Taktinė situacija buvo nepalanki orlaiviui pakartotinai nusileisti ir evakuoti karį. Kai vis dėlto po kurio laiko pavyko grįžti į šį rajoną, draugai rado savo bendražygį nukautą, su kruvinu durklu rankose. Vietovės apžiūra atskleidė, kad karys, sumaniai manevruodamas tarp skirtingų ugnies pozicijų ir taikliai šaudydamas pavieniais šūviais, nukovė ir sužeidė daugiau kaip dešimt priešininkų, išeikvojo visą amuniciją, panaudojo visas granatas ir iki paskutinės akimirkos kovėsi net šaltuoju ginklu.)
Be abejo, kova pavieniui nebūtinai baigiasi žūtimi. Tad pabaigą iliustruosiu dar keletu istorijų.
Pirmojo pasaulinio karo metu viename iš frontų paprastas amerikietis kareivis, gebantis nepaprastai taikliai šaudyti ir turintis stipius nervus, privertė kapituliuoti visą vokiečių kulkosvaidžių batalioną. Vienos iš atakų metu, vienas atsidūręs per maždaug 25 m nuo kulkosvaidininkų pozicijų, jis iš šautuvo ėmė šaudyti į artimiausią iš jų, žinodamas, kad vokiečiai turės išlįsti iš už priedangos, jei norės nukauti jį patį. Kiekvieną kartą, kai tik pasirodydavo priešo karys, amerikietis paleisdavo taiklų šūvį. Nukovęs daugiau kaip tuziną priešininkų, jis pamatė, kad šeši vokiečių pėstininkai pakilo su durtuvais prieš jį į ataką. Iki amerikiečio pozicijos nė vienas iš jų pribėgti nespėjo – taiklusis šaulys vėl pradėjo vieną po kito ,,skinti“ kulkosvaidininkus, tarp šūvių šaukdamas, kad jie pasiduotų. Žuvus 22 kariams, vokiečių karininkas su balta vėliava taip ir padarė, kad tik baigtųsi jų medžioklė. Į nelaisvę pateko 132 vokiečiai, o 35 kulkosvaidžiai iš kovos buvo eliminuoti. Taip vienas ryžtingas karys sužlugdė viso kulkosvaidžių bataliono moralę ir efektyvumą!
Ir vėl lietuviškas analogas – legendinis Antrojo pasaulinio karo vermachto snaiperis, lietuvių kilmės karys Bronius Sutkus, priversdavęs pulti į neviltį bet kurį priešo dalinį, kurio pozicijas apšaudydavo. Fronte išbuvęs tik pusę metų, jis iššovė 209 patvirtintus mirtinus šūvius. Susumavus – sunaikintas visas batalionas!
1970 m. sovietinio žvejybos laivyno jūreivis lietuvis Simas Kudirka prie Amerikos krantų pasinaudojęs tinkama proga peršoko į JAV laivą. Deja, amerikiečiai, pažeidę visas savo laisvės deklaracijas, jūreivį grąžino Sovietų Sąjungai. Tai Jungtinėse Valstijose sukėlė tokią pasipiktinimo audrą, kad į lietuvio išlaisvinimo iš sovietų valstybės gniaužtų judėjimą įsitraukė net JAV prezidentas. Po ketverių metų, įdėjus rėmėjams daug pastangų, S. Kudirka buvo paleistas iš kalėjimo ir su visa savo šeima gavo prieglobstį JAV. Šis atvejis, kaip patriotizmo ir kitų vertybių pavyzdys, buvo įtrauktas į JAV mokyklų ir universitetų mokymo programas. Vienas lietuvis supurtė dvi supervalstybes!

Vilniaus pedagoginio universiteto studentų savanorių kuopos kariai partizaninės kovos pratybose gen. J.Žemaičio veikimo rajone. 1992 m.

1980 m. prie Kauno, Salių kaime, vienišas patriotas Vytautas Andziulis sugebėjo išsikasti slėptuvę ir įrengti pogrindinę spaustuvę. Joje organizavo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ ir dar daugiau kaip 20 pavadinimų knygų leidybą. Per dešimt metų buvo išleista apie 138 tūkst. įvairios literatūros egzempliorių. Ir visa tai vyko, kai KGB galia buvo pasiekusi savo viršūnę, kai, atrodo, kiekviena Tėvynės pėda buvo kontroliuojama represinių struktūrų. Spaustuvės okupantai taip ir neaptiko, o jos produkcija prisidėjo prie tautos budinimo, padėjo žmonėms vaduotis iš baimės gniaužtų. Vienas prieš sistemą!

1991 m. spalio 29 d. Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės sudėtyje buvo įkurta Savanorių kuopa. Dauguma savanorių buvo Vilniaus pedagoginio universiteto studentai. Kuopos branduolį sudarė to paties universiteto studentų grupelė, sausio–rugpjūčio mėnesiais saugojusi Aukščiausiąją Tarybą ir buvusi tarp tų okupantams baimę kėlusių ,,dviejų šimtų vanagų“. Šis padalinys, galiausiai sunykęs 1996–1997 m., buvo vienišas keliais aspektais. Neskaitant trumpai gyvavusio Vilniaus universiteto studentų savanorių būrio, tai buvo (ir iki šių dienų toks liko) vienintelis ginkluotosiose pajėgose kovinis (nes turėjo realias užduotis karo atveju, kaip, beje, ir kiti savanorių vienetai) studentų padalinys. Tačiau svarbiausia – rezultatas. Studentų savanorių efektyvi veikla lėmė ir jų tolesnį kelią – daugiau kaip 20 kuopos karių buvo pakviesti tapti profesinės karo tarnybos kariais – vadais. Šiuo metu net 10 studentų savanorių yra išsitarnavę iki majoro laipsnio, tarnauja Specialiųjų operacijų ir Sausumos pajėgose, Karo prievolės administravimo tarnyboje, KASP, karinėje žvalgyboje, o keturi ir LKA.

Vilniaus pedagoginio universiteto studentai savanoriai treniruotės metu atlieka šuolius iš važiuojančio GAZ-66. 1993 m.

Tai buvo vienintelis SKAT padalinys, kuris savo iniciatyva jau nuo 1992 m. pradėjo rengti daugiadienes žiemos ir vasaros pratybas (atitinkamai – trijų ir dešimties parų) pagal partizanų mažų padalinių taktiką (per pratybas buvo įprasta įveikti 100–150 km pėsčiomis, dažniausiai naktimis). Vienintelis tokio dydžio padalinys, kuris organizavo karinės literatūros rengimą ir net leidybą, ekipuotės liemenių siuvimą. Vienintelis, kuris turėjo specialų kuopos ženklelį už itin gerą tarnybą. Buvo ir daugiau tų ,,vienintelis“. Bet akivaizdu ir tai, jog šio padalinio iš esmės niekas nepalaikė, neparėmė, geriausiu atveju – tik netrukdė dirbti. Galiausiai kuopos nebeliko – lyg ir ,,vienas lauke – ne karys“… Tačiau liko svarbiausias dalykas – padalinio dvasia, kuri iki šiol kasmet suburia buvusius bendražygius, kuri iki šiol net KASP vadovybei kelia minčių apie tokio padalinio atkūrimą, kuri leidžia gyventi ramia širdimi dėl to, kad buvo padaryta, kas įmanoma, ,,vardan Tos“, kad yra ką papasakoti apie pačių kurtą istoriją savo vaikams…
Ar ne didžiausia problema yra tuomet, kai patys pirmiausia pasiduodame viduje, kai nepadarome visko, kad taptume aukščiausios klasės profesionalais, kai leidžiame patys sau paminti pamatines vertybes, kai nuleidžiame rankas prieš sisteminį sustabarėjimą, kai bijome pareigos, o ne šios pareigos neatlikti, kai leidžiame savo ginklo broliams suabejoti mūsų patikimumu, kai Margirį išdrįstame vadinti psichopatu… ,,Aš nežinau, kaip nugalėti kitus, tačiau žinau, kaip nugalėti save“, – yra pasakęs vienas senovės Japonijos kovų meistras. …
Ir vieni lauke galime ir privalome būti KARIAI. Bet ar mes tai suvokiame ir to siekiame?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.