obozrevatel.com 2022-10-10 18:14

Paskutinis Putino ruduo

Pagal LKKSS (ir VAS) garbės nario rusijos – Ukrainos karo veterano Evgen Dykyj spalio 10 d. 17:48 įrašą facebook‘o sienoje

Na ką, mano katytės ir zuikučiai, štai ir atėjo mūsų ruduo, atėjo šiek tiek ankstokai, nes laukėme jo arčiau šalnų (tada tai, kas įvyko šiandien, 2022-ųjų spalio 10-ąją, būtume labiau pajautę) – bet mūsų priešininkų nervai silpsta, frontai trūkinėja, tiltai dega, mobilizuojamieji bėga net už pasaulio krašto, tad ir nuprotėjo anksčiau laiko, tuo pačiu ir mus šiek tiek perspėjo, kam artimiausiu metu turėtume būti pasiruošę. Dabar matome, koks jis bus –Paskutinis Puilo Ruduo (toliau – PPR).

Jis bus karštas, nes rūks išilgai viso fronto ir net šiek tiek užnugaryje. O kartu ir šaltas, nes šildymas bus ne visur ir ne visą laiką. Tamsus – ir dėl laikinų atjungimų, ir dėl to, kad prieš aušrą būna tirščiausia tamsa.

Šis ruduo atneš pergales, vieną po kitos. Esame agrarinė šalis, mūsų ruduo visada sąžiningai atlygina už sunkų darbą laukuose pavasarį ir vasarą – o mūsų gynėjai tą sunkų darbą dirbo visus šiuos neįtikėtinus metus laukuose nuo Kyjivo iki Chersono, ir dabar artėja derliaus nuėmimo ir pjūties metas.

Ar jau subrendo ta, vienintelė Pergalė iš didžiosios raidės – kas žino, gal jau taip, o gal dar, kad visiškai subręstų, reikėtų ištverti žiemos šalčius, pamatysime. Bet kai kas jau matosi: priešas diena iš dienos silpsta, kuo silpnesnis, tuo labiau isteriškas ir dar silpnesnis nuo isterijos. Todėl PPR tikrai bus mūsų, o ne jų metų laikas.

Ar šios dienos saliutas kartosis? Taip, per visą PPR pamatysime dar ne vieną tokį. Be „branduolinės bombos“ (apie kurią kalbėsime kitą kartą, nes dar ne laikas), priešui neliko kito „argumento“, galinčio sulaikyti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimą ir atitolinti kafirų pralaimėjimą. Šiandieninis „argumentas“ irgi nebe toks stiprus (vis dėlto jo stiprumas ar bejėgiškumas visiškai priklauso nuo ukrainietiškojo užnugario), bet kadangi kitų argumentų visiškai ir negrįžtamai nebėra, tai šis bus naudojamas dar ne kartą.

Ar tokie saliutai tęsis per visą PPR? Ne, priešai tam neturi resursų. Kasdien saliutuodami tokiu lygiu, kaip šiandien, rašistai raketų pritrūktų maždaug po dviejų savaičių, tad vargu ar jie to imsis. Labiausiai tikėtina, kad saliutai tęsis dieną ar dvi, tada ilga pertrauka, tada po eilinės didesnės fronto atkarpos griūties – vėl dieną ar dvi, ir taip iki visiško okupacinės kariuomenės sutriuškinimo.

Kiek šaltas ir tamsus bus PPR? Techniškai gana sunku mus visus iš karto užšaldyti ir ypač palikti be elektros visai ilgai žiemai, greičiausiai tai įvyks „laikina tvarka“ – elektros ir šilumos tiekimo nutraukimai paeiliui kartosis vis skirtinguose miestuose ir regionuose, užtruksiantys ilgiausia savaitę ar dvi (išskyrus pafrontės miestus, kur, be deficitinių Iskanderių ir Šachidų) ir raritetų Х-22, gausiai pliekiant С-300 ir Tornadais, deja, gali būti nutraukimų, užtruksiančių visą šaltąjį sezoną).

Ar galima to išvengti ir apskritai kodėl esame tokie neapsaugoti nuo didžiulių raketų „saliutų“? Deja, verčiau reikėtų maloniai nustebti, kad bent pusę raketų įsigudrinama numušti. Mūsų oro gynyba daro pasaulyje dar negirdėtus stebuklus. Apginkluotos vien sovietiniu „vintažu“, nekalbant apie surūdijusias priemones (linkėjimai visiems, kurie dešimtmečiais taip finansavo mūsų gynybą), mūsų oro pajėgos iš turimų resursų įsigudrina išspausti daug daugiau, nei teoriškai įmanoma. Didesnis nei 50% efektyvumas prieš tokius skirtingus taikinius ir tokius didelius jų kiekius yra dar vienas per šį karą pasiektas ukrainiečių rekordas.

Kada nors mūsų oro gynybos patirtis bus studijuojama turtingesnių ir pažangesnių šalių karo akademijose. Ir kada nors turėsime visiškai kitokias savo dangaus apsaugos priemones, atitinkančias XXI amžiaus reikalavimus. Tačiau kol kas turime džiaugtis kiekviena numušta raketa ar nuleistu „šachidu“ ir kantriai, sukandę dantis išgyventi iki mūsų vis dėlto atlėkusių tų kitų 50% pasekmes.

Priešas tikėjosi, kad didžiuliai smūgiai užnugario infrastruktūrai pasės paniką, ir mes, užfrontininkai, pareikalausime taikos iš savo vyriausybės bet kokiomis sąlygomis, „kad tik nebebūtų šaudoma“. Jie taip nieko ir nesuprato mūsų ukrainietiškoje psichologijoje. Tai, kas turėjo sulaužyti, eilinį kartą iššaukia tik įniršį ir norą atkeršyti.

Tačiau be žvalaus dainavimo slėptuvėse, praktiniu požiūriu būtina pasiruošti PPR.

Vertėtų kiekvienam skirti šiek tiek laiko ir paieškoti įkvėpimo pamąstymui, ką būtiniausio reikėtų įsigyti tam metui, kai laikinai nebus vandens, dujų, šildymo ir šviesos. Pabandyti įsivaizduoti paeiliui, kad nėra vieno iš šių elementų, o po to – ir visų kartu, ir pagalvoti, kuo apsišviesti, ką gerti, valgyti ir ant ko ruošti valgį tą savaitę ar dvi.

Tikrai pravers degtukai, žvakės ir sausas spiritas (kartais ir šlapias spiritas, bet dabar ne apie tai), turistinės dujinės viryklės su balionėliais ir baterijomis bei bet kokie įkrovikliai(power bank). Kam reikia daug daugiau energijos – vertėtų pagalvoti apie nuosavą benzininį generatorių, nors tai tikrai ne iš tų prekių, kurios  turėtų „stovėti kiekvienuose namuose“ (c)

Kam internetas reikalingas nuolat – padės Starlink‘as, nežiūrint kad ir ką pastaruoju metu bekalbėtų Parsidavėlis Elonas– Taikdarys.

Asmeniškai aš itin atsargiai žiūriu į krosneles „buržuikas“ ir pan., nes masiniai gaisrai gali pridaryti nepalyginamai daugiau rūpesčių nei pavieniai raketų smūgiai. Bet kas visiškai pasitiki savimi kaip pažengusiu tokių įrenginių vartotoju – pirmyn.

Kadangi elektra ir šildymas gali vienu metu ir nedingti, kartais galėtų pagelbėti elektriniai šildytuvai. Bet ko tikrai prireiks, visada bus darbingos būklės, nereikalaus jokių papildomų energijos šaltinių ir pan., tai šiltos antklodės, šilti drabužiai ir avalynė bei apšiltinti langų rėmai.

Iš maisto vertėtų nusipirkti bent dalį ne tik tinkamo ilgam saugojimui, bet ir nereikalaujančio paruošimo ant ugnies.

Nepamirškime apie vandenį. Reikėtų iš anksto pasirūpinti kuo įvairesniais bakeliais, ir kol iš čiaupo teka vanduo, nepamiršti jų užpildyti. Taip pat, maždaug kartą per savaitę (jei kalbame apie techninį, o ne geriamą vandenį), reikėtų išpilti ir įpilti naujo, laukiant kada pravers – nes kai taip atsitiks, pasirodys, kad būtent vanduo ir bus vertingiausias ir nepakeičiamas iš visų atsargų.

O svarbiausia – tinkama rudeniška nuotaika!

Nepamirškime, jog dabar užnugaryje mums šiek tiek nepatogu, visų pirma kaip tik dėl to, kad priešas fronte išnaudojo visas savo galimybes, ir tai, kas dabar mums „kliūva“, yra rašizmo agonija, jo „gulbės giesmė“, be to, būtent ta „gulbės giesmė“, po kurios bus tik „Gulbių ežeras“.

(jaunesni ir nesigaudantys  gulbės temoje  lai pagūglina apie GKČP).

Dar nepamirškime, kad mūsų laikini nepatogumai (ir būtent jie, ne mažiau – bet ne daugiau) – mums blogiausiu atveju tesudaro 5% tų nepatogumų, kuriuose jau ištisus mėnesius gyvena ir kuriuose praleis žiemą mūsų gynėjai ir gynėjos. Jie ne tik išgyvena šiuose nepatogumuose – jie tuose nepatogumuose eina į priekį ir nugali priešą. Taigi, jei kam tam tikru momentu pasirodys, kad mums čia „nebepakeliama“ – tiesiog tepagalvoja apie juos ir kad reikia turėti sąžinės.

Na, galiausiai, mano katytės ir zuikučiai, įsisąmoninkime, kad mūsų gyvenime bus tik vienas toks ruduo, kito tokio rusija tikrai nebeišgalės.

PPR nepasikartos, o ateityje neįdomiais ilgais rudens vakarais apie tai pasakosime savo anūkams, kurie apie tai mokysis mokyklos istorijos kurse.

Todėl šiandieninis saliutas mums, Ukrainos užfrontei, priminė, kad karas ne kažkur už kalnų, ir kad nėra ko sėdėti ant sofų, kasdien belaukiant tik gerų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų naujienų iš frontų. Nenorėčiau nieko įžeisti, bet manyčiau, kad daugeliui šis priminimas, švelniai tariant, nebus perteklinis.

Ruoškimės oriai pergyventi PPR, be to, pergyventi aktyviai – už kiekvieną antskrydį atsakydami aukomis Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, tarp antskrydžių savanoriaudami kur tik sugebame ir savo atmintyje sugerkime visas ryškias šio neįtikėtino rudens spalvas.

Mano kartos dar nepamiršusieji mūsų vaikystės ruckoroko lai prisimena DDT grupės melodiją „Paskutinis ruduo“. Tikriausiai ją dabar nuolat leidžia Kremliuje ir tyliai pagal ją nusigėrinėja jausdami neišvengiamą pralaimėjimą

Слава Україні!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *