„Kultūros barai“ 2019 m. Nr.7/8

„Klumpiai, Jurgiai ir cholopai“. Lietuvių kariai Kaune 1919 m.

Gintautas Jakštys

Kaunas XX a. pradžioje

Kaunas įsikūręs strategiškai svarbioje Nemuno ir Neries santakoje, todėl natūralu, kad Lietuvos valdovai XIV a. antrojoje pusėje, siekdami apsiginti nuo dažnėjančių kryžiuočių antpuolių, pradėjo statyti stiprią mūrinę pilį, kurioje įkurdino nuolatinę įgulą. Kauną pirmąkart paminėjo Vygandas Marburgietis 1361 m. kronikoje, o kitais metais kryžiuočiai puolė Kauno pilį, kurią gynė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnaus Vaidoto vadovaujama įgula. Ji neatsilaikė, Vaidotas su dar 36 pilies gynėjais pateko į kryžiuočių nelaisvę.
Ilgų ir permainingų kovų laikais įsitvirtinti Kaune nepavyko nė vienai iš kovojančių pusių. Ir tik po Žalgirio mūšio Kaunas neteko turėtos strateginės reikšmės kaip svarbi tvirtovė, todėl nuolatinės Lietuvos kariuomenės įgulos čia nebebuvo. Abiejų Tautų Respublikos laikais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė dažnai keisdavo savo dislokacijos vietas. Pavyzdžiui, 1775 m. Kauno apylinkėse dislokuota Tautinės kavalerijos Kauno husarų I brigada 1789 m. buvo perkelta į Polocko vaivadiją.
Po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo 1795 m. Lietuva atiteko Rusijos imperijai. XIX a. antrojoje pusėje Kaune prasidėjo didelės statybos. Žydų verslininkai statė nuomojamus namus su krautuvėmis, restoranus, viešbučius (1897 m. iškilo Isako Pikerio „Versalis“, o 1899 m. – Isidoriaus ir Rachelės Volkovyskių „Metropolis“). Vokiečių, rusų, žydų verslininkai kūrė fabrikus (brolių Tilmansų metalo dirbtuvė, M. Bliumentalio ir F. Engelmano alaus daryklos, I. Kopelanskio garo malūnas).
Nuo 1882 m. Kauną kaip strateginį objektą pradėta fortifikuoti, 1914 m. jis paverstas Rusijos imperijos pirmos klasės sausumos tvirtove. (1) Taigi miestas buvo sukaustytas griežtų tvirtovės taisyklių, architektūra liko provinciali, mažaaukštė, prie pagrindinių gatvių buvo statomi 2–2,5 aukštų namai, triaukščiai buvo tik du pastatai – kalėjimas ir gydytojo Javlovskio namas su iždine bei kitomis gubernijos įstaigomis. Caro laikais Kauno įgula buvo dislokuota naujai pastatytose kareivinėse Šančiuose, Aukštojoje Panemunėje, Žaliakalnyje, kitose vietose.

1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Kauno įgula pradėjo intensyviai stiprinti fortus, saugančius miestą. Tačiau 1915 m. rugpjūčio 18 d., po 11 dienų trukusios apgulties, kaizerinės Vokietijos kariuomenė pralaužė fortus ir užėmė tvirtovę. 1915 m. vokiečiai įkūrė administracinį–teritorinį vienetą Ober Ost (Oberbefehlshaber der gesamten Deutschen Streitkräfte im Osten), Rytų fronto kariuomenės sudarytą okupuotose vakarinėse Rusijos imperijos teritorijose. Kaunas tapo svarbiausiu regiono miestu, nes čia įsikūrė Oberosto sostinė, kur lankydavosi aukščiausi vokiečių karo vadai.
1918 m. lapkritį Vokietijoje kilus revoliucijai, Lietuva gavo realią galimybę realizuoti valstybingumo siekius. Vokietija pripažino pralaimėjusi karą, jos kariuomenė pradėjo trauktis iš užimtų buvusių Rusijos imperijos teritorijų. Paskui besitraukiančius vokiečius slinko bolševikinė Rusijos armija. 1919 m. pirmosiomis sausio dienomis Lietuvos vyriausybė saugumo sumetimais iš Vilniaus persikėlė į Kauną. Valstybines institucijas reikėjo saugoti, o 1919 m. pradžioje visą Lietuvos kariuomenę sudarė tik 1-asis pėstininkų pulkas, dislokuotas Alytuje. 2-asis pėstininkų pulkas Vilniuje ir atskiros komendantūros buvo dar tik pradėtos formuoti.

Lietuvos laikinoji sostinė – „milžiniškas rusų kaimas…“

Pirmosiomis 1919 m. dienomis Kaunas tapo laikinąja ir faktine Lietuvos Respublikos sostine. Rusijos imperijos surašymo duomenimis 1897 m. Kaune gyveno 70 820 žmonių, iš kurių tik 4698 užsirašė lietuviais arba žemaičiais, o karo negandų nuniokotame Kaune 1919 m., amžininkų teigimu, buvo ne daugiau kaip 50 000 gyventojų. (2)
Analizuojant atsiminimus, tenka konstatuoti, kad 1919 m. Kaunas nebuvo pasirengęs tapti net ir laikinąja sostine. Neturėjo nė vieno padoraus viešbučio, kuriame užsienietis galėtų normaliai pernakvoti, naudodamasis bent minimaliais patogumais, įprastais Vakarų Europoje. Didžiosios Britanijos generolas F. P. Kroiseris, 1919 m. pagal sutartį tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, atvirai pareiškė, kad kituose kraštuose būtų tiesiog nemandagu apie viešbučio reikalus kalbėti su užsienio reikalų ministru, tačiau Kaune tuo metu įrengti bent vieną padorų viešbutį buvo valstybinės svarbos klausimas. Vaizdžiai tą iliustruoja atsitikimas 1920 m., kai iš Berlyno atvykęs aukšto rango diplomatas Herbertas von Dirksenas buvo apgyvendintas tuomet geriausiame viešbutyje „Metropolis“.
„Kitą rytą užsienio reikalų ministrui Juozui Purickiui pasiteiravus, kaip jis miegojo, svečias kukliai prisipažino nedrįsęs gulti į lovą ir visą naktį prasėdėjo kėdėje. Išgirdęs tokį nepaprastai mįslingą atsakymą, tos pačios dienos pavakare ministras asmeniškai nuvyko į viešbutį „Metropolis“ ir paprašė parodyti tą kambarį, kuriame buvo apsistojęs H. fon Dirksenas. Pamatęs tą „Metropolio“ kambarį, ypač pažvelgęs į lovą, kurioje nepanorėjo miegoti svečias iš Berlyno, J. Purickis iš gėdos net apstulbęs: pagalvės užvalkalai, antklodės ir paklodės atrodė neskalbtos, jau bent porą savaičių naudotos, sumokšlintos, nešvarios. Atvertus pagalves, jis pamatė čia ropojančias blakes ir suprato, kodėl svečias neišdrįso atsigulti į tokią lovą ir bevelijo visą naktį išsėdėti kėdėje…“ (3)
Taigi Kaunas ne tik buvo vienintelė pasaulyje „laikinoji sostinė“ per visą tarpukarį, bet ir iki 4-ojo dešimtmečio pradžios atrodė į europinės valstybės sostinę mažiausiai panašus miestas. Vilnius, nors ir paverstas Rusijos imperijos, o vėliau Lenkijos provincija, vis tiek išlaikė tikro miesto vaizdą, o Kaune tokį įspūdį darė tik senamiestis, bet ir ten dviaukščiai, vienaaukščiai namai stūksojo apšepę, purvini, neprižiūrėti, po lentomis, patiestomis vietoj cementinių šaligatvių, palijus žliugsėdavo vanduo. Krautuvės, daugiausia užlaikomos žydų, buvo mažos ir skurdžios.(4)
Tuo metu Kaunas neturėjo nei vandentiekio, nei kanalizacijos sistemos, nei tašytais akmenimis išgrįstų gatvių, nei mechaninių susisiekimo priemonių ar tramvajų (važinėjo arklių traukiama konkė), net artezinių šulinių geriamajam vandeniui pasisemti… Sunkiai darbavosi „vandens nešėjos“ – tarnaitės, dažniausiai atvykusios iš kaimo. Rytais moterys su naščiais ir kibirais skubėdavo Nemuno link, upės vandens sklidinus kibirus tempdavo maistui gaminti, praustis, skalbti, net gerti. Mieste buvo tik keletas šulinių, todėl didžioji gyventojų dalis vandeniu apsirūpindavo iš Nemuno. Upėje skalaudavo skalbinius, (5) į Nemuną nutekėdavo ir miesto srutos…
Centrinį šildymą, vietinę kanalizaciją su patogumais 1919 m. pradžioje turėjo tik vienas pastatas Donelaičio gatvėje, jame buvo įsikūręs Ministrų kabinetas, Užsienio reikalų ir Finansų ministerijos, tad Kaune gyvenę užsieniečiai atlikti „gamtinių reikalų“ vykdavo ten. Visame mieste buvo tik šeši automobiliai, iš kurių penki priklausė Krašto apsaugos ministerijai, o šeštas – Prezidentūrai. (6)
Švedų žurnalistas G. Siösteenas, kuriam dėl elementarių patogumų viešbučiuose stygiaus, dėl blakių ir kitų gyvių teko apsistoti pas Juozą Eretą, aplankęs visas tris Baltijos šalis, 1921 m. konstatavo, kad Kauno kontrastas, palyginti su Estijos ir Latvijos sostinėmis, tiesiog pritrenkiantis. Pasak jo, Ryga – tai didingas Vakarų Europos miestas, Talinas – senas gynybinis vokiečių miestas, o Kaune pasijunti atsidūręs Rytų Europos provincijoje: „Vežikui vežant akmenimis grįsta ir žolėmis apaugusia gatve į miesto centrą, atrodo, kad esi milžiniškame rusų kaime.“ (7)

Lietuvos kariuomenės kariai prie Įgulos bažnyčios Kaune, prieš išvykdami į frontą. 1920 m. LCVA nuotr.

Lietuvos kariuomenės kariai prie Įgulos bažnyčios Kaune, prieš išvykdami į frontą. 1920 m. LCVA nuotr.

Lietuvos kariuomenės įgula Kaune 1919 m.

1919 m. pradžioje Kaunas tapo ne tik Lietuvos kariuomenės savanorių telkimosi centru, bet ir naujų dalinių formavimo vieta. Deja, sąlygos buvo ypač nepalankios, pirmiausia todėl, kad iki 1919 m. liepos laikinąją sostinę faktiškai kontroliavo vokiečių karinė administracija, čia buvo dislokuoti Vokietijos kariai, jau demoralizuoti, todėl sunkiai kontroliuojami. Dalis jų, vadinamieji spartakininkai, steigė kareivių tarybas ir grasino besikuriančiai Lietuvos kariuomenei. Gatvėse kildavo konfliktai, žūdavo kariai. Lietuvos valstybinės institucijos palaipsniui periminėjo Kauno kontrolę, bet procesas buvo lėtas ir sunkus. Kita problema, kad tarp vietinių gyventojų, kurių daugumą sudarė ne lietuviai, sklandė antilietuviškos nuotaikos, priešiškumas tiek Lietuvos valstybės, tiek jos kariuomenės atžvilgiu. Kaunas etniškai buvo margaspalvis, 1918 m. pabaigoje į Miesto tarybą daugiausia išrinkta lenkų – 30, po jų ėjo žydai – 22, lietuviai – 12, vokiečiai – 6, rusai turėjo 1 atstovą. (8)
Miestiečiai į Lietuvos karius dažnai žiūrėdavo su panieka, vadino klumpiais, jurgiais, cholopų armija ir kitais epitetais. Pasak buvusio vidaus reikalų ministro Rapolo Skipičio, lenkiškai kalbantys Kauno gyventojai rodė nepalankumą ir besikuriantiems lietuvių valdininkams: „Kaune mūsų dauguma ir mes čia šeimininkai, o ne iš kaimo atėję cholopai.“ Žydai, matydami gatvėmis žygiuojančius Lietuvos karius, ironizuodavo: „Žiūrėkit, šitie klumpėmis apsiavę kaimo bernai sumuš didelės Rusijos kariuomenę! Kaunas buvo Rusijos miestu ir bus.“ (9)
Situaciją komplikavo ir ta aplinkybė, kad laikinojoje sostinėje besikurianti Lietuvos policija neįstengė užtikrinti rimties ir tvarkos. Kauno įgulos kariai buvo priversti vykdyti ne savo funkcijas – atlikti naktines kratas, patruliuoti gatvėse, gaudyti kontrabandininkus, persekioti naminę degtinę varančius ir ja prekiaujančius asmenis. Visa tai papildomai didino kauniškių priešiškumą Lietuvos karių atžvilgiu.
Įtampą kėlė ir 1919 m. pradžioje Kaune aktyviai veikę bolševikų agitatoriai. Verbuodami į Raudonąją armiją, jie žadėdavo 300 auksinų algą, išmokamą avansu pusmečiui į priekį. O Lietuvos vyriausybė savanoriams įstengė mokėti vos 100 auksinų. Šiame skurdžiame kontekste išsiskyrė tik Karo mokyklos kariūnai – jie geriau atrodė, buvo populiarūs tarp vietinių merginų, o sekmadieninis jų žygiavimas į Įgulos bažnyčią gyventojams tapo tikra šventine pramoga. 1919 m., rengiantis pažymėti pirmąsias Vasario 16-osios metines, Kauno įgulos kareiviai ir karininkai Rotušės aikštėje marširavo su dainomis, o viena moterėlė „atsiklaupė gatvėj veidu į seminarijos bokšto paveikslą ir garsiai prabilo:
– Vai Dievulėli mano, Panele Švenčiausioji! Vai, ir gražūs tie mūsų maskoliai!..“ (10) Kauno įgulą sudarė užnugario daliniai (Karo mokykla, Karo aviacijos mokykla, inžineriniai, techniniai, aviacijos, logistiniai, kiti daliniai, Kauno miesto bei apskrities komendantūra) ir koviniai daliniai (Kaune formuojamas 2-asis pėstininkų pulkas, prie Kauno komendantūros – Husarų eskadronas, vėliau tapęs 1-uoju husarų pulku, Kauno batalionai, vėliau tapę 5-uoju ir 7-uoju pėstininkų pulkais).

Karo mokykla laikinojoje sostinėje

Nuo 1919 m. pradžios į Kauną atvykstantys savanoriai, apsisprendę stoti į Lietuvos kariuomenę, pirmiausia patekdavo į registracijos punktą, oficialiai vadintą Etapo punktu. Žiemą registracijos punkte būdavo šalta, o lentų gultai – pliki, be šiaudų. Valgyti atvykėliams neduodavo – ką įsidėdavo iš namų, tuo ir misdavo. (11) Naktį miegodavo kas kur, dažniausiai ant grindų. Teoriškai visi savanoriai galėdavo pasirinkti, kuriame dalinyje tarnaus, bet faktiškai karininkai siūlydavo stoti į 2-ąjį pėstininkų pulką arba į Kauno miesto ir apskrities komendantūrą, kitų alternatyvų tiesiog nebuvo. Šaltis ir alkis padėdavo greitai apsispręsti, kad reikia eiti ten, kur siūloma.

Tiesa, vėliau, apsipratę su pasikeitusia aplinka, prašydavo, kad juos perkeltų, arba tiesiog savavališkai pereidavo į kitą dalinį, kur būdavo geresnė arba reprezentatyvesnė tarnyba. Geriausias sąlygas turėjo Karo mokykla, rengianti karininkus. Nors pirmųjų jos laidų gyvenimas buvo daugiau negu „spartietiškas“, tačiau vis tiek geresnis negu kituose daliniuose.
Patalpos Donelaičio ir Gedimino gatvių sankirtoje nebuvo pritaikytos Karo mokyklos veiklai. Viename kambaryje gyveno po 10–20 karių, visas inventorius – geležinės lovos, lentos ir šiaudų čiužinys. Nei stalų, nei kėdžių, nei spintų rūbams nebuvo. Vieną spintelę skirdavo keturiems kariūnams, kad susidėtų knygas, sąsiuvinius ir asmeninius daiktus. Prausyklų, jau nekalbant apie dušus, nebuvo, stovėjo tik loviai su pipetėmis. Kartą per savaitę, šeštadienį po pietų, kariūnus vesdavo į miesto pirtį. Valgykla – tai salė 120 asmenų. Kariūnams pavalgius, salė tapdavo klase, kurioje vykdavo teorinės paskaitos. Baldai – iš lentų sukalti stalai be jokių uždangalų ir suolai. Tik 1920 m. pradžioje kiekvienam būriui buvo įrengta po klasę su paprastais lentiniais stalais, suolais ir rašomąja lenta. (12)
Kad užkirstų kelią bolševikų agitacijai, Karo mokyklos vadovybė uždraudė čia lankytis pašaliniams asmenims. Pagal nustatytą tvarką, atvykusius gimines nukreipdavo į laukiamąjį, budėtojas užsirašydavo svečių vardus ir pavardes, kariūno, pas kurį jie atvyko, pavardę, o tada pakviesdavo į pasimatymų kambarį. (13)
Karo mokykla išlaikė kirpyklą, bet naudotis kirpėjo ir barzdaskučio paslaugomis mokiniai galėjo ne dažniau kaip du kartus per savaitę. (14) Kariūnai laisvalaikio beveik neturėjo. Sekmadieniais užsiėmimai nevykdavo, bet prieš pietus visus katalikų tikėjimo asmenis vesdavo į Įgulos bažnyčią išklausyti mišių. Grįžę iš bažnyčios, po pietų, tie, kurie neturėdavo nuobaudų, gavę leidimą, eidavo į miestą. (15) Viešumoje kariūnai elgdavosi pavyzdingai (drausmė buvo labai griežta) ir kukliai, nes kišenėse švilpavo vėjai – iš 50 auksinų algos, pusę jie paprastai išleisdavo maistui. (16)
Karo mokyklos kariūnai 1919 m. gyveno nuolatinės kovinės parengties sąlygomis, nes, išskyrus Kauno miesto ir apskrities komendantūros kuopą, daugiau nebuvo jokio kovinio dalinio, kuris galėtų laikinojoje sostinėje užtikrinti rimtį ir tvarką. Todėl ir Karo mokykla buvo priversta vykdyti jai nepriklausančias funkcijas. Ypač sudėtinga buvo pirmosios laidos kariūnams, kuriuos dažnai siųsdavo patruliuoti arba saugoti geležinkelio stotį, tiltą, valstybines įstaigas, banką, Vyriausybės rūmus, padėti kariniams daliniams, kai gaudavo informacijos, kad vokiečių spartakininkai rengiasi pulti. Karo mokyklos kariūnus siųsdavo ir į naktines kratas komunistinių organizacijų, POW narių, kontrabandininkų, degtindarių butuose. (17) Suprantama, tokia būsimųjų karininkų veikla buvo vertinama nevienareikšmiškai, ją ypač smerkė komunistuojantys ar prolenkiškai nusistatę asmenys.
Rytais grįžę iš sargybų kariūnai privalėdavo dalyvauti paskaitose, laiko poilsiui ar miegui po naktinio budėjimo nebuvo skiriama. Karo mokykloje sąlygos buvo sunkios, todėl silpnesnius kariūnus, netinkamus būti karininkais, išsiųsdavo į kariuomenės dalinius puskarininkiais arba raštininkais.

Tarnyba Kauno miesto ir apskrities komendantūros daliniuose

Lietuvos karys Balys Barasa prie žeminės nepriklausomybės kovų metu. LCVA nuotr.

Lietuvos karys Balys Barasa prie žeminės nepriklausomybės kovų metu. LCVA nuotr.

Kiek kitokia tarnyba buvo Kauno miesto ir apskrities komendantūroje, kurios mokomoji kuopa (apie 100 karių, keletas karininkų ir puskarininkių) nuo pat įkūrimo iki 1919 m. rugpjūčio 1 d. buvo dislokuota Kauno apygardos teismo rūmuose Nikolajaus prospekte (dabar – Laisvės alėja), todėl kareivinės, kaip rašoma atsiminimuose, buvo erdvios, švarios. (18) Maistas, iš pradžių prastas, palaipsniui gerėjo. Anot Kosto Batūros, komendantūroje tarnavusio 1919 m. kovo–birželio mėn., iš amerikoniškų miltų kepdavo baltą duoną, iš kruopų virdavo košę, duodavo ir mėsos.(19)
1919 m. pradžioje beveik kasnakt vykdavo mokomasis aliarmas. Mokomosios kuopos kariai tiek dieną, tiek naktį išsiskleisdavo grandine Laisvės alėjoje, jeigu kildavo grėsmė, kad vokiečių kariai gali pulti komendantūrą, valstybines įstaigas ar užsienio diplomatus, įsikūrusius „Metropolio“ viešbutyje. Kartais visą naktį gulėdavo ant gatvės grindinio, pasirengę atremti vokiečių puolimą.
Dar sunkesnė tarnyba buvo Husarų eskadrone ir batalionuose. 1919 m. kovo 5 d. Kauno komendantūra pradėjo formuoti Kauno batalioną, vėliau tapusį 5-uoju pėstininkų pulku. Jis buvo įkurdintas visiškai apleistose kareivinėse Žaliakalnyje. Langai be stiklų, krosnys išardytos, lyjant ar tirpstant sniegui vanduo pro stogą varvėdavo į vidų. Maistas iš pradžių buvo ypač prastas – juoda duona, maišyta su vikiais, bet vėliau, nors po mažai, gaudavo ir baltos duonos. (20)
Tarnauti buvo ypač sudėtinga, nes kareivines teko dalytis su vokiečių įgula. Situaciją komplikavo tai, kad Vokietija ir jos kariuomenė, nepaisant visų faktinių aplinkybių, laikyta sąjungininke, todėl siekta išlaikyti draugiškus lietuvių santykius su vokiečiais. Krašto apsaugos ministro 1919 m. vasario 24 d. įsakyme Lietuvos kariams nurodyta mandagiai elgtis su vokiečių karininkais ir kareiviais, siekiant „išvengti negeistinų atsitikimų“. (21)
Nepaisant abipusių pastangų nekonfliktuoti, žūčių išvengti nepavyko. 1919 m. sausio 11 d. vokiečiai prie geležinkelio stoties nušovė 2-ojo pėstininkų pulko savanorius Juozą Kalasiūną ir Antaną Zambacevičių, ėjusius į Raudonojo kryžiaus ligoninę. Vasario 19 d. nukovė dar vieną patruliuojantį šio pulko savanorį Bronių Šimolaitį. Ypač stiprus atgarsis kilo, kai kovo 18 d. prie „Metropolio“ viešbučio buvo vokiečių nušautas savanoris Pranas Eimutis, saugojęs užsienio diplomatus.

Lietuvos kariai nuolatos jautėsi apsupti ne tik vokiečių, bet ir vietinių gaujų, kurios šlaistydavosi po miestą, karius apmėtydavo plytgaliais. (22) Todėl nereikėtų stebėtis, kad Husarų eskadrono vieno būrio kariai džiaugėsi, kai 1919 m. vasario pabaigoje jiems pavyko iš Kauno ištrūkti į frontą, nes, anot jų, čia ir maistas geresnis, ir arkliai pašerti. O svarbiausia, kad gyventojai lietuviai buvo palankiai nusiteikę Lietuvos husarų atžvilgiu, ypač tie, kurie jau buvo susidūrę su bolševikais. (23) Kasdieninė įtampa Kaune, prasta buitis, nedraugiška aplinka tiesiog skatino karius savo noru vykti į frontą.
Tačiau, nepaisant sunkių tarnybos salygų, Lietuvos kariuomenė užsigrūdino ir jau 1919 m. pabaigoje virto realia jėga, sugebėjusia išstumti iš šalies bolševikus ir bermontininkus. Lietuvoje mūšiuose su bolševikais dalyvavęs švedų pulkininkas Folkas Arnbergeris interviu švedų spaudai pabrėžė, kad lietuvių kareiviai savo savybėmis visiškai nesiskyrė nuo švedų. (24) O tai labai palankus besikuriančios Lietuvos kariuomenės įvertinimas.

_______________

Šaltiniai ir nuorodos:
1 Alvydas Pociūnas. Kauno tvirtovės gynyba 1915 metais, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio LKA leidykla. 2008, p. 13–20. 2 Rapolas Skipitis. Nepriklausoma Lietuva. Chicago: Draugo spaustuvė. 1967, p. 154.
3 Valentinas Gustainis. Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. Kaunas: Spindulys. 1991, p. 28–29.
4 Povilas Gaučys. Tarp dviejų pasaulių. Iš mano atsiminimų 1915–1938. Vilnius: Mintis. 1992, p. 36–37.
5 Valentinas Gustainis. Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus…, p. 27–28.
6 Vytautas Žalys. Lietuvos diplomatijos istorija 1925–1940 metais.Vilnius: Edukologija, t. II, pirmoji dalis. 2012, p. 143.
7 Saulius Pivoras. „Laikinoji sostinė“ – laikinas valstybingumas? Lietuvos valstybingumo pavojai švedų akimis XX a. pradžioje. Kauno istorijos metraštis. Kaunas: VDU leidykla. 2002, t. 3, p. 121–122.
8 Aistė Morkūnaitė-Lazauskienė. Pirmieji Kauno miesto Tarybos rinkimai (1918 m.). Kauno istorijos metraštis. Kaunas: VDU leidykla. 2002, t. 3, p. 112.
9 Rapolas Skipitis. Nepriklausomą Lietuvą statant. Atsiminimai. Chicago: Terra. 1961, p. 59–60.
10 Konstantinas Žukas. Žvilgsnis į praeitį. Žmogaus ir kario atsiminimai. Medžiaga istorikams. Vilnius: Mintis. 1992, p. 120.
11 Petras Ruseckas. Savanorių žygiai. Vilnius: Muzika. 1991, t. I, p. 109.
12 Jurgis Kiaunė. Lietuvos karo mokyklos I laidos sukaktis. Karys. 1954, nr. 6, p. 153.
13 Karo mokyklai įsakymas, 1919 03 12 Nr. 6, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), f. 1451, ap. 2, b. 1, l. 4.
14 Karo mokyklai įsakymas 1919 03 22 Nr. 16, LCVA, f. 1451, ap. 2, b.1, l. 7.
15 Vaclovas Šliogeris. Karo mokykla Kaune ir Vilniuje 1920 metais. Karys, 1964, nr. 8, p. 231.
16 Justinas Juozas Mašiotas. Karo mokyklos IV kapitono Stepono Dariaus laida. 60 metų. Karys. 1982, nr. 2, p. 59.
17 Jurgis Kiaunė. Lietuvos karo mokyklos , p. 153.
18 Petras Ruseckas. Savanorių žygiai , p. 213.
19 Batūros Kosto gyvenimo aprašymas, 1919 m. atsiminimai apie kovas Širvintų apylinkėse. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Rankraščių skyrius, f. 193–27, l. 2.
20 Petras Ruseckas. Savanorių žygiai , p. 213.
21 Krašto apsaugos ministro 1919 m. vasario 24 d. įsakymas nr. 36.
22 Petras Ruseckas. Savanorių žygiai , p. 247.
23 Ten pat, p. 234.
24 Saulius Pivoras. „Laikinoji sostinė“ – laikinas valstybingumas?.., p. 121.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.