„Savanoris“ 2013 m. vasaris / Nr. 2 (446)

Kam reikės, tas atsirinks

Ats. kpt. Vytautas Voveris
savanoris kūrėjas

Knygą „Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22-28 d.“ Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras išleido dar 2011 m., tačiau į rankas pateko tik dabar – monografija solidi, 656 puslapiai, kaina dar solidesnė, europietiška, man neįkandama.
Birželio sukilimas mums, lietuviams, yra pats svarbiausias įvykis vokiečių-rusų karo pradžioje, išsklaidęs mitus apie „socialistinę revoliuciją“, „liaudies seimą“ ir „savanorišką prisijungimą prie TSRS“, todėl dar ir šiandien tam tikros jėgos stengiasi jį sumenkinti ir iškreipti, sukelti abejones. Manykime, kad jiems nepavyks, jau net ir Paleckio anūkas sutinka, kad 1940-aisiais jokia revoliucija nevyko, bet štai revoliucinė situacija, girdi, buvo.
Kai po karo Vilniaus dramos teatro aktorei Onai Juodytei teko laikyti marksizmo egzaminą, jos paklausė, kaip suprantanti revoliucinę situaciją? Aktorė atsakė: „Kai viršus jau negali, o apačia tebenori…“ Auditorijoje nuošė juokas, bet dėstytojas Tuvija Anbinderis, buvęs enkavėdistas, parašė „labai gerai“ ir Juodytę pagyrė: „Štai, draugai, pasirodo ir artistės gali išmanyti marksizmą“.

Lietuvių tautos sukilimas: 1941 m. birželio 22–28 d., tekstų autoriai: Arūnas Bubnys, Sigitas Jegelevičius, Stasys Knezys, Alfredas Rukšėnas; redakcinė kolegija: Alfonsas Žaldokas (pirmininkas), Jonas Algirdas Antanaitis ir kt., Vilnius: LGGRTC, 2011

Šioje knygoje panašaus „marksizmo“ per akis. Viršelyje sukilimo organizatorių, aktyvių dalyvių nuotraukos, bet kas gi čia – viena nuotrauka, antra, trečia – žmonės nieko bendro neturėję nei su sukilimo organizavimu, nei jame dalyvavę, o kai kurie net buvę rusų pusėje. Tos pačios nuotraukos (tik daugiau) atsidūrė ir pačioje knygoje.
Karo gydytojas Leonas Kęsgaila sukilime dalyvavo. Tekste laipsnis rašomas teisingai: san. plk. ltn., tik prikergta dar „gyd.“ ir sena pavardė Kenstavičius, nors karininkas savo suslavintą pavardę pasitaisė į Kęsgailą. Knygoje po Kęsgailos nuotrauka parašyta taip: „sanitarijos pulko gydytojas leitenantas“!
Nuotraukų blokas „Aktyvūs sukilimo dalyviai“; kas tie „aktyvūs“? Kapitonai Stasys Krikščikas, Jonas Motukas, jaunesnieji leitenantai Jonas Aukstinis, Pranas Jučys, sukilime tikrai nedalyvavę, su 29-ojo korpo likučiais pasitraukę į Rusiją ir į Lietuvą sugrįžę 16-osios divizijos gretose (Motukas divizijoje netarnavo, dirbo užfrontėje). Kpt. Antanas Maksimaitis pirmąją karo dieną areštuotas, išvežtas į Rusiją, tarnavo 16-oje divizijoje. 1943 m. vasarą rusai atidengė ugnį, bet pataikė ne į vokiečių pozicijas; apšaudė kaimynystėje stovėjusią lietuvių diviziją. Pikčiausia, kad žuvo ne tas pats Anbinderis ar koks nors Dziubakas, bet būtent Maksimaitis, karštas Lietuvos patriotas ir aukščiausios kvalifikacijos artilerininkas, deja, su sukilimu taip pat neturėjęs nieko bendro. Kairiųjų pažiūrų artilerijos diviziono vadas mjr. Antanas Raugalė padlaižiavo rusams ir, suprantama, traukėsi į Rusiją. Prie Nevelio divizione buvo likę tik du lietuviai karininkai, pats Raugalė ir j. ltn. Steponas Linkus. Kai kaimynystėje lietuvių padalinys atsisakė paklusti rusams ir bandė atsipalaiduoti, Raugalei įsakė į sukilėlius atidengti ugnį. Divizione patyrusių Lietuvos kareivių taip pat buvo likę nedaug, juos pakeitė mobilizuoti vietiniai kolūkiečiai, apie artileriją nieko nenutuokę. Ugnį jie atidengė, tačiau kliuvo ne sukilėliams; ištaškė savo pulko štabą. Po karo „sukilėlis“ Raugalė dirbo Vilniaus universiteto karinėje katedroje, LTSR Ministrų taryboje. Rusai, negalėdami sustabdyti lietuvių bėgimo iš Raudonosios armijos, prie Nevelio areštavo grupę Lietuvos karininkų (jų ten jau buvo likę labai mažai) ir kareiviams pasakė: „Jeigu bėgsite, sušaudysime jūsų vadus.“ Lietuviai manė, kad vokiečių-rusų karas yra jų tarpusavio reikalas, mums nei vieni draugai, nei kiti, menkiausiai progai pasitaikius stengėsi atsipalaiduoti, pasitraukti iš Raudonosios armijos, bėgo toliau, todėl įkaitus sušaudė, tarp jų artilerijos diviziono ryšių viršininką j. ltn. Kęstutį (knygoje Juozą) Kazėną ir baterijos vadą ltn. Petrą Gavulį. Knygoje jie – „sukilėliai“. Prie Nevelio areštavo zenitinio diviziono vadą plk. ltn. Juozą Lavinską, bet dar nežudė, išvežė į Norilską (sušaudė ten). Pėstininkų bataliono vadas mjr. Antanas Racka, taip pat jokiame sukilime nedalyvavo, traukėsi, Rusijoje pateko į vokiečių nelaisvę, atsidūrė belaisvių stovykloje. Ltn. Adolfas Maciūnas negalėjo dalyvauti sukilime, nes kilus karui jo Lietuvoje nė nebuvo. Prieš karą atostogavo ir nusprendė nuvažiuoti į Rusiją, savo akimis įsitikinti koks gi ten gyvenimas. Atsidūrė Raudonojoje armijoje, paskirtas pulko inžinieriumi, 1941 m. pabaigoje pateko į vokiečių nelaisvę. Žvalgų bataliono tankų kuopos vadas mjr. Vladas Vaitkus traukėsi, sužeistas, mirė karo ligoninėje Rusijoje. Artilerijos pulko inžinierius mjr. Vladas Vaičius sukilime negalėjo dalyvauti, nes jį areštavo dar prieš karą ir išvežė į Norilską. Lietuvių dalinius Pabradės poligone rusai apsupo ir stengėsi nuvaryti į Rusiją, tarp kitų ir kpt. Adolfo Pilvelio kuopą. Patį kapitoną enkavėdistai suėmė, pasodino į mašiną ir netoli Adutiškio nušovė, yra vairuotojo liudijimas. Žudikas enkavėdistas Stasys (ne Juozas) Valaitis, sėdėjęs ant antros sėdynės (Pilvelis šalia vairuotojo). Šūvis į pakaušį, mašiną sustabdė, lavoną išmetė, iššokęs Valaitis nusegė laikrodį ir iškraustė kišenes. Dauguma kuopos kareivių vis dėlto atsipalaidavo ir atgręžė ginklus prieš rusus, tačiau kpt. Pilvelis sukilime dalyvauti nebespėjo.
Sukilime dalyvavo tūkstančiai korpo kareivių, jie narsiai kovėsi, ne vienas ir žuvo, bet knygoje, „aktyvių sukilimo dalyvių“ bloke, atsirado tik eil. Juozo Kuliuko nuotrauka, daugiau kareivių nėra. Kuliukas sukilime kaip tik ir nedalyvavo, pasitraukė į Rusiją, tarnavo 16-oje divizijoje, įstojo į komunistų partiją, 1943 m. pabaigoje pateko į vokiečių nelaisvę, po karo gyveno Anglijoje.
Tarp žymių sukilėlių atsirado ir ltn. Juozas Civinskas, kurį, sukilimui prasidėjus, sukilėliai areštavo prie Valkininkų. Civinskas tarnavo husarų pulke, 1939 m. rusai jį užverbavo (agentūrinis slapyvardis Ąžuolas), tarnaudamas korpo kavalerijos pulke padarė labai daug išdavysčių. Sukilėliai areštavo dar keletą Lietuvos karininkų, vizginusių uodegas prieš rusus (kpt. Kazį Gudyną, leitenantus Mykolą Asipauską, Stasį Petrulį), bet šiek tiek palaikę už grotų, paleido, nors, pavyzdžiui, Petrulis, Lietuvos jaunesnysis leitenantas, 1940 m. įstojo į komjaunimą ir net buvo paskirtas pulko komsorgu. Civinsko nepaleido, nuteisė ir uždarė į Pravieniškes. Ten jis dirbo lagerio administracijoje ir išsiprašė, kad jį teistų iš naujo, esą jis čia sėdi už nieką. Išsiprašė ant savo galvos, peržiūrint bylą, išaiškėjo visi jo nusikaltimai. Už tėvynės išdavimą Civinskui skirta mirties bausmė. O štai dabar, pasirodo, jis „sukilėlis“.
Kas tas „aktyvus sukilėlis“ ltn. Antanas Gavulis, galva neišneša, tokio karininko Lietuvoje nė nebuvo. Ltn. Aleksandras Atutis sukilime dalyvavo, tik knygos rengėjai jo pavardę „pataisė“, užrašė ne Atutis, bet Alutis. Tai gal čia tikrai nėra piktos valios, tiesiog rengėjai pirmas pasitaikiusias po ranka nuotraukas sumetė  gurkšnodami alutį, ai, kam reikės, tas atsirinks…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.