„Švenčionių kraštas“ 2021-11-20 Nr.46 (2058)

Lietuvos karininkų likimai: Kapitonas Adolfas Pilvelis

LKKSS VAS narys Zigfridas JankauskasZigfridas Jankauskas
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos
Vilniaus apskrities skyriaus narys

2021 m. spalio 7 d. Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko Vytauto Zabielsko knygos „Lietuvos kariuomenės karininkai – sovietinės ir nacistinės okupacijų aukos“ pristatymas. V. Zabielskas – Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido artimųjų sąjungos vienas įkūrėjų, nuo 2004 m. šios sąjungos pirmininkas, 10-ties tomų enciklopedinio leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 – 1953“ (2001 – 2015) vienas iniciatorių, autorių, leidybos organizatorius, edukacinės komisijos pirmininkas (nuo 2009 m.).

Z. Jankauskas ir V. Zabielskas knygos pristatymo metu

Kpt. Adolfas Pilvelis

Knygos 81 psl. sudomino kpt. Adolfo Pilvelio (1905 02 02 – 1941 06 24) biografija ir žiauri mirtis. Prisiminiau, kad kpt. A. Pilvelio istoriją man yra pasakojęs „Lietuvos Aido“ vyr. redaktorius, politikas, publicistas, fotografas, poetas (kūręs haiku) Algirdas Pilvelis (1944 – 2016). Kpt. Adolfas Pilvelis jo dėdė.
Kpt. Adolfas Pilvelis tarnavo Lietuvos kariuomenės 9-ąjame pėstininkų pulke, bolševikų laikais – 215-ąjame šaulių pulke. 1940 m. birželio 15 d. jo vadovaujama kuopa su visu pulku ruošėsi pasitraukti į Vokietiją, tuo pačiu pridengdami prezidento Antano Smetonos pasitraukimą į užsienį.
Po sunkaus ir ilgo žygio 1941 m. birželio 24 d. už Švenčionių, miške, popietės metu užsnūdo. Atėję pulko komisaras Dobrynin (rusas) ir NKVD politiniai vadovai Matulionis ir Juozas Valaitis (lietuviai), suėmė, pasodino į automobilį šalia vairuotojo j. psk. V. Gavėno, o komisaras Dobrynin su polit. vadovu Valaičiu atsisėdo ant galinės sėdynės. Buvo įsakyta važiuoti į divizijos štabą. Komisaras Dobrynin nuėjo štabo link, Valaitis liko mašinoje. Dobrynin grįžo su dviem divizijos komisarais, kurie pažiūrėjo į kpt. A. Pilvelį, po to trise tarėsi. Tada Dobrynin sėdo į mašiną, liepė važiuoti į Švenčionis. Privažiavus medinį namą, liepta sustot. Matėsi pro langus NKVD-isto kepurė. Iš kpt. A. Pilvelio pistoletas jau buvo atimtas. Buvo susimąstęs, kažką galvojo, deja beginklis, nieko padaryti negalėjo. Juk dar saugojo rusų kareivis su kulkosvaidžiu ir komjaunimo organizacijos sekretorius j. psk. V. Zajančkauskas. Dobrynin vėl liepė važiuot. Priešais važiavo NKVD-istų mašina. Dobrynin sustabdė, pakalbėjo, po to liepė vairuotojui apsukti mašiną ir važiuoti atgal. Kpt. A. Pilvelis pralinksmėjo, paklausė kur kelias į Švenčionėlius. J. Valaitis uždraudė šnekėtis. Taip įvažiavo į Adutiškio plentą, kur ilsėjosi pulkas, kuriame tarnavo ir A. Pilvelis ir vairuotojas V. Gavėnas. A. Pilvelis prašė sustot, kad galėtų paimti lagaminą su savo daiktais. Dobrynin liepė greičiau važiuot, spidometro rodyklė rodė 40, 50, 60, 70 km greitį, liepta dar didinti greitį, tad lėkė jau 100 km/val. greičiu. Kpt. A. Pilvelis pakomentavo, kad greit ir Lietuvos sieną privažiuosim. Dobrynin liepė lėtinti greitį, sulėtinus iki 40 km/val. vairuotojas išgirdo keistą garsą, lyg padangos sprogimą. Bet vėl trinktelėjo jau šalia vairuotojo ausies. Iš ugnies ir dujų vairuotojas suprato, kad buvo šauta. Pažiūrėjęs į dešinę pamatė, kad politinis vadovas J. Valaitis dar laikė pistoletą prie kpt. A. Pilvelio galvos. Matėsi iššokę du kraujo burbulai su smegenimis. J. Valaitis uždėjo kepurę, pridengė miline, kad praeiviai nepamatytų. Komisaras komentavo, kad „nušovėme „svolačių“. Maždaug 7-ame kilometre Adutiškio link, mažame miškelyje liepta sustot. J. Valaitis paėmė kpt. Pilvelio piniginę, laikrodžius, žiūronus, išpjaustė peiliu sagas, kad radus lavoną, nežinotų kas nužudytas, karys ar civilis.
Tuo metu iš rugių lanko išėjo penki rusų kareiviai, kurie iškasė duobę. J. Valaitis, paėmęs už kojos nutempė kpt. A. Pilvelio kūną į duobę. Duobė buvo maža, tad lavonas buvo suriestas, kojos ir rankos matėsi iš duobės. Tuomet polit. vadovas J. Valaitis paėmė iš rusų kareivio kastuvą ir ėmė kapot lavoną. Užkasė, užmaskavo senais lapais, eglių skujomis.
Kpt. Adolfo Pilvelio žudikas J. Valaitis kilęs iš Raseinių. Tai tik viena istorija iš daugelio Lietuvos kariuomenės karininkų likimų. Ši istorija aprašyta ir dim. kpt. Antano Martinionio (1928 – 2000) knygoje „Klasta ir smurtu“ (Kardas, 1995, Vilnius, 186 – 191 psl.).

 


Nuo „Švenčionių krašto“ redakcijos

Kapitonas Adolfas Pilvelis perlaidotas Švenčionyse

Algis Jakštas

Juozapo Jakšto sukurtas kryžius, pastatytas žuvusiems Lietuvos kariams memoriale Švenčionių katalikų kapinėse

Kpt. Adolfo Pilvelio kapas memoriale

Kapitonas Adolfas Pilvelis 1993 metais buvo ekshumuotas ir perlaidotas Švenčionių katalikų kapuose esančiame memoriale. Apie perlaidojimo peripetijas smulkiau papasakojo istorikas Valdas STRIUŽAS.
– Kai pradėjau domėtis sukilėlių ir karių kapais, pradėjome nuo Pabradės eiti toliau tuo keliu, kur buvo varomi kariai, link Švenčionių, Adutiškio. Prie Mėžionių išaiškinom vieno kario kapą, kuris įtrauktas į registrą. Švenčionyse su Juozapu Jakštu tvarkėme žuvusių Lietuvos karių kapus. Paskui ėjome toliau. Literatūroj radau informacijos apie kapitono Adolfo Pilvelio nužudymą. Mane tos žinios suintrigavo. Nors Raudonojo kryžiaus informacijoje jau buvo, kad kapitonas Adolfas Pilvelis perlaidotas Švenčionyse, bet kilo įtarimų, kad jis nebuvo perlaidotas. Pradėjau ieškoti 7-9 kilometre, gal ką nors rasiu, vaikščiojau per kaimus ir Milionių kaime suradau 1923 metais gimusią Jadvygą Tracevičienę su dukra. Pradėjau klausinėti, ji papasakojo, kad tą dieną, kai buvo nužudytas Adolfas Pilvelis, pririšusi karvę ėjo namo ir pamatė miškelyje varnų būrį besisukiojantį. Priėjusi arčiau pamatė žeme užpiltą kareivį su uniforma. Iš po žemių kyšojo ranka. Apkasusi ranką, moteris grįžo namo ir apie radinį papasakojo kaimynams. Jadvyga Tracevičienė iki 1993-ųjų visą laiką prižiūrėjo tą kapą. Net kolūkio laikais, kai kasė žvyrą, paprašė aptverti tą kapą. Kai man parodė tą kapą, pasikviečiau archeologus, ir vasarą kapitono Adolfo Pilvelio palaikai buvo ekshumuoti, vėliau palaidoti Švenčionyse. Kapitono Adolfo Pilvelio žūties vietoje pastatėme simbolinį kryželį, kuris, ko gero, dabar jau nupuvęs. Gal visgi reikėjo įamžinti jo žūties vietą?.. – apie beveik prieš 30 metų vykusius įvykius papasakojo istorikas Valdas Striužas, šiuo metu dirbantis Kultūros paveldo departamente.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *