Vytautas Landsbergis: Lietuva bus!

2019-06-23 Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje. A.Stričkos nuotr.

Birželio 23 d.  Nepriklausomybės aikštėje paminėtas 1941-ųjų Birželio sukilimas, pagerbtas sukilėlių atminimas

2019-06-23 Nepriklausomybės aikštėje VilniujeLKKSS VAS garbės nario prof. Vytauto Landsbergio kalba, tądien pasakyta susirinkusiems Nepriklausomybės aikštėje

Sukilimas – Birželio sukilimas.– vienas iš daugelio Lietuvoje kildavusių sukilimų. O šitas – dar nesenas ir labai ypatingas – prieš sovietų okupaciją ir terorą. Minime tą 1941-ųjų metų istorinį įvykį. Čia yra mano kelios mintys, kuriomis pasidalinsiu. Ne tik apie sukilimą, bet ir apskritai apie žmonių teises. Atrodytų gana paprasta, o kartais visai nepaprasta.
Pavergtieji turi teisę sukilti, ar ne? Kaip kam atrodo? Kai kam gal taip neatrodo: jie turi būti pavergti ir pavergti, turi kentėti patyčias, terorą, naikinimą, žudymą, o jeigu sukyla, tai jie nusižengėliai, nusikaltėliai, jie represuojami. Tai yra nesąmone, bet tai yra dvidešimtojo amžiaus, kuris pilnas nesąmonių, faktas. Turi būti suprantama net ir mūsų iškrypusiame pasaulyje. Tenka dar diskutuoti visiškai aiškius dalykus. Diskutuojame dėl to, kas akivaizdu. Lygiai taip pat gyvieji turi teisę gyventi, ar ne? Žudikai yra tik žudikai, o jokiu būdu ne išvaduotojai iš gyvybės, išvaduotojai iš gyvenimo, nors gal taip ir skelbtųsi. Žinoma, žudikai nėra nei aplinkosaugininkai: atseit, valom žemę nuo žmonių: nuo buržujų, buožių, žydų, lietuvių, čigonų. Gali kažin ką paskelbti ir sau kaip ir teisę suteikti, bet taip galvojantys, kaip aš matau ir sakau, yra doroviniai žmogėdros, jau beveik ne žmonės.
O vis dėlto nestoka filosofų, kurie aiškina, kad netikslinga ir neteisinga buvo sukilti prieš neteisybę. Tik pagalvokim, kokia filosofija: „neteisinga eiti prieš neteisybę“. Tai už ką tu tada eini, vargše žmogau? Nepradėsim čia diskusijų su sovietija, kuri naikino ir žmones, patį žmoniškumą, ir tautas; nukirstą galvą vadino klase, o egzekuciją – klasių kova. Lietuva nesutiko būti prievartaujama ir operuojama kirviu. Aš pats esu tai girdėjęs iš aukšto sovietinio ideologo lūpų, kai mums – „tarybiniam“, neva, jaunimui – aiškino istorinius įvykius: „mes padarėm operaciją kirviu“. Ačiū. Lietuva nesutiko, todėl sukilo. Jie norėjo gyventi ir kad raudonieji užkariautojai eitų lauk.
Toks sukilimas įvyko šituose rūmuose 1990 metais kovo 11 dieną, kai buvo paskelbta, kad Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. Kai kurie viršininkai Maskvoje labai pyko, grasino, smurtavo. O mes galėjom labai paprastai pasakyti: pirmiausia atėjo smurtas, po to – sukilimas. Atšaukit, draugas Gorbačiovai, Stalino smurtą, atšaukit okupaciją, ir mes būsim geriausi draugai. Ir nebus jokio Lietuvos sąjūdžio politinio sukilimo. Reikia prieš kažką eiti ir paskelbti, kad Lietuva vėl nepriklausoma valstybė. Sutarkime –anas nusikaltimas tebūnie panaikintas, o jeigu ne, tai mes esame vėl sukilėliai. Buvo pasakęs, kiek vėliau, jau po Lietuvos okupacijos, kai jie buvo išvaryti, kai atėjo kiti okupantai, o paskui vėl grįžo raudonieji, pasakė taip: „Lietuva bus, Lietuva liks, tik… be lietuvių“. Štai koks planelis! Ir dar yra mąstytojų, kurie to nevadina genocidu. Ką reiškia be lietuvių? Vienus išgalabysim, kiti išsigims, kad nebežinotų, kas jie yra. O išmintingi aiškintojai ligi šiol tebeaiškina, kad lėtas genocidas, tai ne genocidas. Jam nevertėjo net priešintis. Vertėjo. Lietuva priešinosi. Ir tada birželį, ir vėliau, kai savanoriai ėjo į Vietinę rinktinę, kad atremtų Raudonosios armijos grįžimą. Kiekvieną kartą priešinosi ir ginklu, ir žmonių solidarumu, ir kultūra – išlikim savimi, išlikim Lietuva lietuviška.
Na ką gi, ateina, matėme istorijoje, vis nauji smurtiniai okupantai, o Lietuvai reikia ištverti ir Staliną, ir Hitlerį, ir Stalino paveldėtojus, kurie taip ilgai čia užtruko. Per Sąjūdžio sukilimo mitingus esu citavęs liaudies išmintį: „ne tas yra stiprus, kuris muša, o stiprus tas, kuris atlaiko“. Turėjom atlaikyti. Ir atlaikėm. Net ilgus ir sunkius dešimtmečius.
Vis dėl to, kad neatsitiktų taip, kaip žadėjo ir pranašavo draugas Suslovas – „Lietuva bus be lietuvių“- turim suvokti, kad šiandien tai irgi labai priklauso nuo pačių lietuvių, nuo jų gyvybingumo Lietuvoje, priklauso ir tebepriklauso. Keistoka, bet vis dėlto taip yra – kiekvienas kuriantis šeimą Lietuvoje, o čia yra jaunų žmonių  ir gal daugiau kas mene girdi, kiekvienas kuriantis šeimą Lietuvoje dabar jau partizanas, Lietuvos gynėjas. Jis nori, kad būtų Lietuva. Mes čia turim būti, turim likti. Jis eina per kaimus, kaip Antanas Kraujelis, ir drąsina žmones vergijoje, bet drąsina: Lietuva bus, Lietuva bus! Iš tos tamsybė ir, atrodytų, beviltiškumo, skambėjo tas tvirtas žmogaus tikinčio Lietuva Antano Kraujelio [balsas]. Prisiminkime, sukilėliai, ir čia šiandien esantys ir devyniasdešimtmečiai, ir devyniolikmečiai, ir devynmečiai, prisiminkime šiame minėjime pažadą ir priesaką: Lietuva bus!

Daugiau informacijos apie renginį:
alkas.lt,
www.lrt.lt

 

Paskelbta Naujienos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *