Š.Jasiukevičius, A.Daugirdas. Kaip pasirengti galimiems kariniams konfliktams ir kaip elgtis, jei prasidėjo karas. Šaulių patarimai. 15min.lt 2015-11-14

Kaip skleisti okupantui nenaudingą propagandą?

Š.J. Tęsiame pokalbių ciklą apie veiksmus esant legaliai konflikto zonoje. Kalbame, kuo galėtume būti naudingi tėvynei ir kaip daugiau galėtume pakenkti okupantui.
Pirmoje temoje aptarėme informacijos rinkimo būdus. Dabar pakalbėkime kaip tą informaciją galėtume panaudoti. Propaganda – objektyvios informacijos skleidimas. Kokia informacija yra svarbi ir kaip ją galėtume panaudoti kuriant pasipriešinimo okupacijai ir patriotines nuotaikas?
Pradedant planuoti propagandą, pirmiausiai reikia išskirti tris pagrindines propagandos tikslines auditorijas: Lietuvos piliečius, okupantus ir trečiąsias šalis – visą pasaulį.
Galima smulkinti į segmentus, bet čia jau propagandos specialistų reikalas. Lietuvos piliečius turime drąsinti, ugdyti valią priešintis. O okupantus – priešingai: demoralizuoti, demonstruoti neapykantą, panieką, žeminti, rodyti, kad lengvai okupacija nepavyks.
Pasauliui turime skleisti objektyvias žinias apie okupanto veiksmus. Kaip parodė įvykiai Ukrainoje, pasaulio bendruomenės pozicija yra labai svarbi. Sankcijos gali būti labai veiksmingos.

A.D. Pirmiausia ir svarbiausia informacija piliečiams – palaikyti suvokimą, kad valstybė nežlugo. Net jei ir visa teritorija užimta, valstybė vis vien funkcionuoja. Svarbiausia palaikyti valią priešintis ir išgyventi. Palaikyti tikėjimą, kad gyvenimas gali grįžti į įprastą režimą.

Š.J. Jei yra objektyvios informacijos – pranešti, kad vis dar yra veiksni kariuomenė, kad vyksta ginkluotas pasipriešinimas. Labai svarbu, jog visuomenė žinotų, kad vienas iš valstybės svarbiausių elementų – kariuomenė – vis dar funkcionuoja.

A.D. Valstybė vis dar priešinasi – kariuomenė vykdo savo pareigą. Gyvuoja valdymo institucijos. NATO sąjungininkai padeda, daro viską, kas įmanoma pagal aplinkybes.

Š.J. Jei pavyktų gauti bet kokios informacijos apie tai – ją būtinai reikėtų skleisti visais įmanomais būdais. Atsargiai, neatkreipiant į save dėmesio.

A.D. Per pokalbius su žmonėmis. Skleidžiant informaciją iš lūpų į lūpas. Užsiminti, kad kažkur vyksta mūšiai, kad matėme į ligoninę atvežtus sužeistuosius, kad okupantui padaryta didelė žala.

Š.J. Jei pastebėjote okupanto kareivių karstus ar mobilų krematoriumą, šia informacija tikrai nudžiuginsite patriotiškai nusiteikusius tautiečius.

A.D. Šias naujienas reikia platinti ir okupantų tarpe. Parodyti, kad maža valstybė, su visomis savo problemomis, sugeba suvienyti jėgas, gyvuoti ir priešintis gerokai stipresniam ir didesniam okupantui.

Š.J. Kalbant apie informaciją, skleidžiamą okupantui, galime ją šiek tiek pagražinti. Net jei nieko nežinome apie tai, kas vyksta – sugalvokime ir meluokime okupanto atstovui. Klaidinkime. Visuose lygiuose. Tiek poste budinčiam kareiviui pasakykime, kad jo atstovaujami daliniai gėdingai pabėgo iš mūšio, tiek ir vadovybei sakykime, kad vyksta aktyvus partizaninis pasipriešinimas. Dirbtinai demoralizuoti okupantą yra būtina.

Net jei nieko nežinome apie tai, kas vyksta – sugalvokime ir meluokime okupanto atstovui. Klaidinkime.

A.D. Kalbant apie dirbtinį moralės palaikymą savų tarpe, kurti nebūtų faktų nereikia, nes diskredituosite save. Tačiau remtis istoriniais pavyzdžiais, praeities pergalėm ir pasiekimais galima. Paminėti svarbias valstybines datas, pvz., Žalgirio mūšio ir pan. Reikia suteikti viltį, priminti, kad istoriškai mes, kaip tauta, buvome galingesni už bet kokį priešą ir atlaikėme daugybę išbandymų.

Š.J. Iškelti Lietuvos vėliavą, naudoti valstybės simbolius, rašyti atsišaukimus ant tvorų, platinti lapelius ir panašiai.

A.D. Mes turime puikios istorinės patirties, kuomet per sausio įvykius pastatai ir gynybiniai įtvirtinimai aplink Aukščiausiąją tarybą buvo aprašinėti nuostabiais propagandiniais šūkiais.

Š.J. Niekinti okupanto simbolius. Deginti, apipilti pamazgomis vėliavas. Apipaišyti iškabas, simbolius ant pastatų, technikos.

A.D. Atsišaukimais ar užrašais menkinti, pašiepti priešininką. Yra platus spektras, nuo jau gerai žinomų „Red army go home“ iki raginimų paprastiems kareiviams galvoti apie savo šeimas ir moralę.

Š.J. Paprasti kariai tik vykdo vyresnybės įsakymus, tačiau nuo jų ryžto ir moralės priklauso, kaip tie įsakymai yra vykdomi. Demoralizuoti priešo kariai įsakymus vykdys aplaidžiai.

A.D. Apie visą situaciją, tiek aplinkybes, tiek ir gyventojų bei okupantų nuotaikas, reikia skelbti pasauliui. Kuo daugiau informacijos. Mes matome situaciją Ukrainoje, Sirijoje. Yra daugybė melagingos informacijos. Tad ir teisingos informacijos srautas turi būti intensyvus.

Š.J. Apie vykdomą nusikalstamą veiklą, apie žudymus, apie griovimus, apie beprasmius naikinimus, suėmimus, belaisvių stovyklas, maisto apribojimus. Viską, kas okupantą diskredituoja. Pageidautina informaciją teikti vaizdais – foto ir video medžiaga. Tai geriausi įrodymai.

A.D. Jei negalite pateikti „online“, bandykite išvežti, perduoti, persiųsti. Išviešinti. Kad informacija pasiektų laisvąjį pasaulį.

Š.J. Taip pat stebėti, kokią informaciją skleidžia okupantas, ir stengtis rasti įrodymų melagingai informacijai paneigti.

A.D. Mes matome situaciją Ukrainoje, Sirijoje. Yra daugybė melagingos informacijos. Tad ir teisingos informacijos srautas turi būti intensyvus. Visais įmanomais būdais.

Š.J. Dar būtina paminėti vieną labai svarbų aspektą – kolaborantų viešinimą. Kiekvienas su okupantu kolaboravęs išdavikas turi žinoti, kad anksčiau ar vėliau tauta sužinos apie jo niekšybes. Anksčiau ar vėliau jam teks sumokėti už tai.

A.D. Sausio įvykiu metu, kuomet okupanto kariai užėmė televizijos pastatą, ten dirbę specialistai, prieš atsitraukdami, sugadino įrangą. Tačiau liudininkai matė, kaip kartu su okupanto kariais į patalpas pateko civilis, kuris okupantui padėjo sutaisyti sugadintą įrangą.

Š.J. Sabotažas yra mūsų kita tema. Aptarsime sabotažą konflikto zonoje esant legaliai.