← Į skyriaus pradžią

— Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. —
Skyrius: Bendrasis Didžiojo karo vaizdas

Toliau →

Politinė padėtis 1918 m. pradžioje

Vokietija – visų antrinių frontų laimėtoja. Rusija sugniužinta, Italija nublokšta į Lombardiją, Balkanai beveik visi vokiečių rankose. Vokietija ir jos sąjungininkai sudarė patikimą, gerai kariškai apsaugotą Berlyno, Vienos, Sofijos, Konstantinopolio ašį.

Bet svarbiausioji vieta, Vakarų frontas, tebestovėjo sustingęs nuo 1914 m. rudens. Milžiniškos 3 ½ m. grumtynės tik truputį pakeitė fronto liniją, kuri buvo nubrėžta dar 1914 m. rugsėjo mėn.

Antriniuose frontuose laimėjusiems vokiečiams, rodos, galėjo būt tik vienas išganingas sprendimas – palikti antriniuose frontuose tik šykščiai apskaičiuotą minimumą jėgų, visa, kas tik galima, sutelkti pagrindiniame Vakarų fronte, smogti kuo stipriausiai ir kiek galint greičiau sugniužinti prancūzus ir anglus. Sugniužinimas turi įvykdyti kiek galint greičiau, nes, jei jis vėluosis, šiame fronte atsiras nauja stipri jėga – amerikiečiai.

Amerikos Jungtinės Valstybės jau buvo paskelbę Vokietijai karą. Tačiau A. J. V. ginkluotosios jėgos nebuvo parengtos milžiniško masto karui, ir dar vykstančiam Europoje. Greitu laiku daug ko iš amerikiečių neteko laukti. Bet po kelių mėnesių jau reikėjo laukti nors ir neprityrusių, bet dar nepavargusių amerikiečių divizijų Prancūzijoje.

Taigi per kelis mėnesius vokiečiai turėjo laimėti. Priešingai, jų laimėjimo galimumai turėjo visiškai sumažėti.

Vokiečių vadovybė tinkamai įvertino padėtį. Ji ruošė dar neregėto masto smūgį Amieno kryptimi. Vokiečių vadovybė suprato ir tai, kad šiam smūgiui organizuoti ji turi sutraukti visas galimas jėgas iš antrinių frontų. Tai būtų, karinėmis akimis žiūrint, pats geriausias sprendimas, ir šiandien, jau žinant Amieno puolimo rezultatus, beveik netenka abejoti, kad vokiečiams būtų pavykę.

Prancūzų moralinės jėgos nebuvo tvirtos. Po nevykusio 1917 m. Nivelio puolimo tik masiniai sušaudymai ir drakoniškos Clemenceau priemonės grąžino tvarką į prancūzų kariuomenės eiles. Tačiau prancūzų ir anglų moralę labai stiprino amerikiečių pagalbos laukimas.

Vokiečių moralinės jėgos laikėsi nuolatiniais laimėjimais, tiesa, laimėjimais tik antriniuose frontuose. Tačiau blokada ir 3 ½ m. karo įtempimas jau dirbo Vokietijoje savo darbą. Būtų pakakę kelių pralaimėjimų antriniuose frontuose, ir vokiečių vis dar nebloga moralė būtų staiga kritusi. Šios galimybės nujautimas neleido generolui Ludendorfui padaryti efektingo jėgų sutelkimo Amieno kryptimi. Grynai kariškomis akimis žiūrint, mažiausia 20 divizijų jis be reikalo paliko antriniuose frontuose. Tos divizijos turėjo garantuoti, kad, vykdant Amieno puolimą, ir antriniai frontai sėkmingai kausis. O tai būtų buvę visai nereikalinga, jei už savo nugaros generolas Ludendorfas būtų turėjęs pilnai susiklaususią tautą, kuri visiškai pasitikėtų savo vadu. Todėl taip energingai, jau karui pasibaigus, savo knygose generolas Ludendorfas reikalauja, kad tauta būtų visiškai susiklausiusi, absoliučiai tikinti savo vadui.

Amieno puolimui buvo sutelktos per mažos jėgos; taigi nors iš karto puolimas ir davė puikių vaisių, bet paskui, išsekus rezervams, puolimas turėjo sustoti. Dar kelis kartus vokiečiai bandė smogti taip galingai, kaip Amieno kryptimi (Flandrijoje, Pikardijoje, prie Chemins des Dames), bet jau buvo vėlu. Amerikiečiai jau buvo atsiuntę stambesnių jėgų, ir santarvininkai galėjo jau patys pereiti į puolimą.

← Į skyriaus pradžią

— Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. —
Skyrius: Bendrasis Didžiojo karo vaizdas

Toliau →

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *