| ← Į skyriaus pradžią | — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. — Skyrius: Dvasinis karas |
Toliau → |
Diplomatija ir karas
Kiekvienas karas pirmiausia turi būti laimėtas diplomatiškai (politiškai). Kai 1870 m. Bismarkas užpuolė Prancūziją, jis taip gerai diplomatiškai karą parengė, kad pasaulio politikos akyse ne prūsai prancūzus, bet prancūzai prūsus užpuolė. Taip laimėjus pasaulio opiniją, Bismarkui lengva buvo laiduoti sau kitų valstybių palankų (arba bent nepalankų) neutralitetą.
Priešingai, 1914 m. Vokietija labai menkai diplomatiškai karą parengė. Jai nepavyko laimėti Anglijos neutraliteto, ir net Italijos neutraliteto. Be to, viso karo metu santarvininkai galėjo visai pamatuotai teigti, kad pasaulio opinija jų pusėje.
Rengiant valstybę karui, diplomatija turi dirbti labai glaudžiame sąlytyje (kontakte) su kariuomenės vadovybe. Diplomatija gali daug drąsiau kalbėti, gali daug įvairių ekonominių bei politinių vertybių savo valstybei laimėti tuomet, kai ginkluotosios jėgos yra gerai pasirengusios. Priešingai, diplomatija, turi būti labai atsargi, jei ginkluotosios jėgos nepakankamai pasiruošę, jei ginklavimosi srityje esama daug spragų. Tuomet daugelyje sričių diplomatijai tenka nusileisti, nuo daugelio ekonominių bei politinių pirmenybių atsisakyti, nenorint įvelti savo valstybės į karą, nes tokiais momentais priešingų valstybių diplomatija kalba daug drąsiau ir reikalavimus stato didesnius.
Gausi taikos meto praktika rodo, kad taikos metu valstybė, mokanti gerai tvarkyti savo tarptautinius santykius, dažnai ekonominiais laimėjimais tarptautinėje arenoje užkemša savo tą ūkio spragą, kurią kartais sudaro perdaug didelis ginklavimasis. Tokia valstybė visiems yra pageidaujamas sąjungininkas. Norėdami tokią valstybę turėti sau palankią, kaimynai dažnai aukoja politinius, kultūrinius bei ekonominius interesus. Gerai ginkluota valstybė lengviau gauna įvairių koncesijų, paskolų. Kaimynai mažiau kalba apie skriaudžiamas savas mažumas toje valstybėje, apie savus gyvybinius interesus tos valstybės teritorijoje ar įtakos sferoje.
Taikos metu vyksta nuolatinis politinis, ekonominis, kultūrinis kombinavimas – manevravimas, kurį galima būtų pavadinti politiniu žaidimu. Pagrindinė šio žaidimo priemonė yra grasinimas karu nepalankiose kontragentui aplinkybėse. Šis grasinimas pagal aplinkybes kartais atliekamas brutalia notų ar ultimatumų forma, kartais – švelnesnių diplomatinių ar ekonominių derybų forma. Tačiau, nežiūrint formos, esmėje slepiasi vienas ir tas pat – sudaryti sau palankias sąlygas būsimajame kare (labai dažnai siekiama dar sudaryti sau tokias sąlygas, kad visai nereikėtų į karą įsivelti) ir kuo daugiausia laimėti ekonomiškai, politiškai bei kultūriškai. Pagrindiniai šio politinio žaidimo švietalai (koziriai) yra du: taikos meto ginkluotosios jėgos ir potencialinė valstybės galia, kurią sudaro sandauga trijų jėgų: ginkluotųjų jėgų, ekonomikos bei kultūros. Su šių dviejų švietalų pagalba skina sau tautos kelią į ateitį. O ta ateitis ilgesniam laikui turės išsispręsti būsimojo karo arenoje. Kas geriau pasirengęs į tą areną išeis, kas narsiau toje arenoje kovos, to ir ateitis bus šviesesnė.
Pagal Yesterį, karą laimės toji koalicija, kuri savo pusėje sutelks didesnį potencialinių jėgų kiekį. Savaime suprantama, karas dalykas toks komplikuotas, kad nieku būdu negalima tvirtinti, jog vienas tik šis veiksnys būsimąjį karą nulems. Be abejo, iškils daug kitų veiksnių. Kare paaiškės, kad vienos valstybės buvo neprivertintos[1], o kitos pervertintos. Vienose koalicijose atsiras genialių vadų, o kitose to nebus. Bus atsitikimų, kad stipresnės aktyviosios ginkluotosios jėgos neleis išplėsti priešingos valstybės potencialinių jėgų. Daug nulems ir likusiųjų neutraliųjų valstybių laikymasis bei kišimasis į svetimus ginčus. Ir dar daug veiksnių prisidės prie to, kad, labai galimas dalykas, laimės galutinai ir ne ta koalicija, kuri karo pradžioje turėjo didesnį potencialinių jėgų kiekį. Tačiau vis dėlto negalima neigti, kad patogiau yra valstybei pradėti karą toje koalicijoje, kuri turi potencialinių jėgų persvarą, bet ne priešingojo.
Didžiosios valstybės taikos metu vykdo stambųjį žaidimą. Jos turi sudaryti tuos būsimojo karo griaučius, apie kuriuos formuojasi visos būsimojo karo kovos. Jos atidžiai žiūri, kad jokia valstybė nepasidarytų pasaulyje tokia galinga, kad perdaug ryškiai galėtų grėsti kitų valstybių interesams. Didžiųjų valstybių diplomatinių kovų pirmasis uždavinys ir yra sudaryti koalicijas su persveriančiu potencialinių jėgų vienetų kiekiu. Tai ir yra stambusis žaidimas. Mažosios valstybės derinasi prie šio stambiojo žaidimo ir daro jam didesnę ar mažesnę įtaką.
Karo metu, kaip buvo sakyta skirsnyje „Mažųjų valstybių karinis saugumas“, mažųjų valstybių karinėms pastangoms prasmę suteikia daugiausia jėgų ekonomijos (pagrindimo smūgio) dėsnis. Taikos meto diplomatiniame žaidime mažųjų valstybių jėgos įgyja prasmę dėka to, kad didžiųjų valstybių tarpe vyksta kova dėl pusiausvyros sugriovimo (dinamiškosios valstybės) ar dėl pusiausvyros išlaikymo (valstybės, norinčios išlaikyti esamąją padėtį). Šioje kovoje dažnai ir mažos valstybės jėgos labai vertinamos, nes tos jėgos, ypač, jei jos yra strategiškai svarbioje vietoje, gali jėgų pusiausvyrą ar sutvirtinti ar suardyti.
Tautų kovoje pusiausvyros dėsnis yra tas pat, kaip gamtos dėsnis, kuriuo remiasi visas mums pažįstamas pasaulis. Kaip mechanikos dėsnyje veikiančiai jėgai atsverti ne būtinai reikalinga viena atstojamoji, bet gali būti ir kelios mažesnės, sudarančios tolygią jėgą, taip ir tautų grumtynėse tą atstojamąją gali sudaryti kelios mažesnės tautos arba valstybės prieš vieną galingą.
Pusiausvyros sistema sugrius, jeigu vieną, nors ir mažą, jėgą iš atstojamų jėgų pašalinsime. Taip lygiai ir maža valstybė reikalinga pusiausvyros sistemoje, nes ją atėmus, pusiausvyros sistema gali sugriūti. Čekoslovakijos pašalinimas iš pokariniais laikais sukurtos taikos sistemos pusiausvyrą sugriovė ir pasaulio politikams teko griebtis skubių žygių pusiausvyrai atstatyti. Vietoje pašalintos jėgos stengtasi įtraukti naujas jėgas, prieš akciją skubiai organizuota reakcija.
Mažos valstybės, ir nebūdamos sutartimis surištos su didžiosiomis valstybėmis, vis dėlto pusiausvyros sistemoje dalyvauja. Mažos valstybės didžiosioms nėra tuščia vieta, nes kiekviena priešingų pusių stengiasi savo jėgas didinti, stengiasi ir mažas valstybes patraukti savo pusėn, nes kare ir kelios divizijos naudinga turėti savo pusėje, bet ne priešo. Pasikėsinimas užgrobti mažos valstybės teritoriją ir jos turtus tuojau sukelia priešingos pusės reakciją, nes jau sudaro pavojų pusiausvyrai.
Savo ruožtu kiekvienos mažos valstybės diplomatija siekia savo reikalus tvarkyti taip, kad turėtų galingų sąjungininkų, kurie mažąją valstybę apsaugotų nuo vietinio pobūdžio užpuolimų. Mažoji valstybė dar pageidauja, kad būsimojo pasaulinio karo atveju ji liktų neutrali, ar bent kovotų toje koalicijoje, kuri karą laimės. Tačiau šių dalykų negali sau taikos metu pilnai garantuoti nei mažosios, nei didžiosios valstybės. Šiuos dalykus daugiausia nulems padėtis, kuri bus pasauliniam karui prasidedant. O kadangi, šio karo pradžia nežinoma, tai ir tenka energingai, aktyviai dalyvauti pasauliniame politiniame žaidime, kad kiekvienu momentu galima būtų prisitaikyti ir kuo geriausia išnaudoti nuolat besikeičiančią politinę padėtį.
Šis diplomatinis žaidimas, manevravimas, ir sudaro pirmąją dalį dvasinio karo, kuris jau vykdomas ir taikos metu. Jis vis dėlto yra toks sudėtingas, kad visokių netikėtumų iš jo galima laukti. Net ir geriausia diplomatija nė vienai valstybei negali garantuoti, kad apsaugos valstybę nuo politinių netikėtumų bei nemalonumų.
[1] neįvertintos
| ← Į skyriaus pradžią | — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. — Skyrius: Dvasinis karas |
Toliau → |