Karo kaltininko nustatymas

Kaip negalima ginklų suskirstyti į ginamuosius ir puolamuosius, taip lygiai negali būti suklasifikuojami ir karai. Atrodo, būtų labai praktiška: sudaryti taisykles, pagal kurias būtų galima, karui prasidedant, nustatyti, kuri valstybė yra puolikė. Po to jau galima būtų pagalvoti, ar apie sankcijas, ar apie Tautų Sąjungos pakto 16 straipsnio pritaikymą.

Visi, be abejo, atsimename, kad ir šia kryptimi pasaulio politikai prieš kelis metus buvo labai plačiai užsimoję. Atrodė, kad toks kolektyvinis saugumas jau pradėjo įgauti kiek aiškesnių formų, nors ir labai erškėčiuotu taku žengdamas. Bet kai tik šiuos dėsnius teko taikyti praktikoje, tuojau pasirodė, kad negalima nustatyti, kuri kariaujanti pusė yra puolikė. Labai ryškiai prieš visų akis iškilo faktas, kad pasaulyje ne teisė diktuoja gyvenimui, bet gyvenimas kuria teisę. Ir ne tik tą teisę kuria, bet kaip nori, taip su ta teise elgiasi, visaip ją kraipo, visokių išsisukinėjimų suranda. Ypač tarptautinės teisės nuostatų bei papročių pasaulis kuo mažiausia paiso. Tol, kol tie nuostatai atitinka valstybės interesus, tol valstybė juos laiko galiojančiais, bet kai tik tarptautinės teisės nuostatai kur nors užkliūva, tuojau pradedama tvirtinti, kad realus gyvenimas, gyvybiniai interesai, verčia tą ar kitą tarptautinės teisės nuostatą kitaip traktuoti.

Panašiai būna nustatant puoliką, prasidėjus karui. Pasaulis skyla dažniausiai į tris dalis. Viena dalis valstybių karo kaltininku laiko vieną valstybę, kita dalis kitą, o trečia dalis apskritai vengia aiškų atsakymą duoti. Visuomet taip išeina, kad, pavyzdžiui, Japoniją karo kaltininke laiko tos valstybės, kurioms pačioms yra išskaičiavimas, kad Japonija pralaimėtų, ir priešingai – Kiniją karo kaltininke laiko tos valstybės, kurių egoistiniai išskaičiavimai reikalauja, kad Japonija karą laimėtų. Abi pusės randa svarių argumentų savo tezėms ginti, randa tinkamų tarptautinės teisės nuostatų ar papročių, randa precedentų senesniuose karuose. Pagaliau trečioji grupė – tos valstybės, kurioms nei šilta, nei šalta, kuri pusė laimės. Jos vengia vaidinti arbitro vaidmenį, nes nenori be jokių materialinių ar politinių kompensacijų gadinti santykius su viena ar kita valstybe ar net su visa valstybių grupe.