|
Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. |
Nusiginklavimas
Tai užburtas ratas. Bet kaip iš jo išeiti? Gal nusiginklavimas, susitarimas abiejų kartu nusiginkluoti, ką nors pagelbėtų? Bet nusiginkluoti abiem kartu nėra labai patogu. Negi tik dviese pasaulyje egzistuoja? Yra ir kiti kaimynai, kurie tuojau pareikš savo pretenzijų, kai tik pajus šiuodu nusiginklavus. Taigi dar viena išeitis: nusiginkluoti visam pasauliui kartu. Su šia intencija 1932 m. vasario 2 d. ir buvo sušaukta didžioji nusiginklavimo konferencija. Tačiau ji nieko nepadarė. Nusiginklavimas visų kartu pasirodė esąs praktikoje neįgyvendinamas. Jokių apčiuopiamų rezultatų nedavė ir kitos panašios konferencijos.
Bet, jeigu ir būtų nusiginklavimas įgyvendintas, ar tai reikštų nors vieną žingsnį pirmyn pacifizmo kryptimi. Labai abejotina. Karo pavojus didėja ne dėl ginklų rūšies ir ne dėl ginklų kiekio, kuriais tautos yra ginkluotos. Karo pavojus didėja, kai kurioje nors vietoje atsiranda ne proporcingumas tarp interesų dydžio ir galingumo karinių jėgų, kurios yra skirtos tiems interesams saugoti.
Todėl netikėkime nusiginklavimui kaip patikimai priemonei karui išvengti. Netikėkime nusiginklavimui ir kaip priemonei karo aukoms sumažinti, nes juo senesniais ginklais kariaujama, juo daugiau aukų karas reikalauja. Moderniški ginklai dažniausiai yra paremti psichikos veikimu, baimės skleidimu, o senųjų ginklų niekas tiek nebijo, nes jų veikimo dėsniai visiems daug aiškesni, suprantamesni. Naujaisiais ginklais išžudžius 10.000, pasiekiama tokio efekto, kaip senaisiais išžudžius 100.000. Taigi ir karas mažiau kruvinas moderniškais ginklais kovojant. Taip tvirtina anglų generolas Fuller‘is.[1]
Nusiginklavimas, jeigu jis būtų vykdomas, galėtų turėti kitą prasmę. Jis galbūt sutaupytų daugiau pinigų kultūrai ir ekonominei piliečių gerovei kelti, nes šiems reikalams galėtų eiti tie pinigai, kurie dabar skiriami ginklams.
Tačiau ši tezė praktikoje galėtų pasirodyti apgaulinga. Kai po Versalės sutarties[2] Vokietijai buvo palikta tik 1000.000 vyrų didumo kariuomenė, vis dėlto Vokietijos karo biudžetas buvo didesnis už prieškarinį, kai kariuomenės buvo 725.000 vyrų. Kai vokiečiams buvo leista pasistatyti jūrinį šarvuotį tik 10.000 tonų, jie tą šarvuotį pastatė už tokią sumą, už kurią normaliose aplinkybėse būtų pastatę 30.000 tonų šarvuotį. Žinoma, tuo labai pagerino ir padidino savo šarvuočio veiksmingumą. Taigi, jeigu ir būtų nurodyta, kiek kuri valstybė gali laikyti kariuomenės, jeigu ir būtų nurodyta, kokius ginklus galima gaminti ir kokių negalima, vis tiek piniginės ekonomijos vargu ar pasiektume, o karo pavojaus tikrai nepanaikintume.
Dar viena abejonė gali kilti. Gal galima bendru viso pasaulio susitarimu suvaržyti puolamųjų ginklų gamybą, o visoms valstybėms leisti ginamųjų ginklų gamybą, nes aišku yra, kad vieni ginklai geriau tinka gintis, kiti pulti. Pavyzdžiui, kulkosvaidžiai, lėkštosios trajektorijos pabūklai, nardomieji laivai[3], torpediniai kuteriai[4], šviesosvaidžiai[5], zenitiniai pabūklai, lėktuvai naikintuvai – tai ginklai, kurie yra labiau veiksmingi ginantis, bet kurie daug menkesnius efektus duoda puolant. Kiti ginklai, pav., riestosios trajektorijos artilerijos pabūklai, linijiniai karo laivai, lėktuvai bombonešiai, tankai, lakiosios karo cheminės medžiagos, yra labiau veiksmingi puolant ir mažiau svarbūs ginantis.
Tačiau toks vaizdas būna tik tol, kol į šį reikalą žiūrime paviršutiniškai. Atidžiau įsižiūrėję pamatysime, kad šiame reikale griežtą veto taria taktika. Pasyvus gynimasis niekuomet neduoda laimėjimo. Išsidėstęs pasyviai gintis visuomet gali būti pralaužtas sutelktomis puolančiųjų jėgomis. Sėkmingai gintis galima tiktai aktyviai – gynėjas turi būti pasirengęs kiekvienoje vietoje, kur tik nėra priešo persvaros, pats turėti galimybė pereiti į puolimą. Taigi gynėjui puolamieji ginklai yra tiek pat reikalingi, kaip ir puolėjui.
Ir praktiškai sprendžiant klausimus, kuriuos ginklus laikyti puolamaisiais, kuriuos ginamaisiais, tuojau pat susiduriama su sunkumais, nes kiekviena valstybė turi skirtingus interesus ir juos yra pasiryžusi visomis jėgomis ginti. Anglija, pavyzdžiui, yra linkusi linijinius savo laivus laikyti ginamaisiais ginklais, nes tik su jų pagalba ji galinti laiduoti, kad jos neištiksianti bado blokada ir kad būsią laiduoti nors šioki toki ryšiai su kolonijomis. Tačiau italai niekuomet su šia teze nesutiks, nes jie mano, kad pirmas anglų linijinių laivų uždavinys galimame anglų italų konflikte bus grynai puolamasis – atkirsti Italijos metropoliją nuo Afrikos kolonijų, kad kolonijose esančius italus galima būtų sumušti dalimis. Už tai italai niekuomet nesutiks su torpedinių kuterių skaičiaus apribojimu, nes šioje srityje jie turi didžiausią patyrimą ir techniškai geriausią medžiagą.
Apskritai, nusiginklavimas gražus žodis diplomatų lūpose kitų akims dumti. Bet iš tikrųjų tai yra grynos beširdės realios politikos padarinys. 1932 m. nusiginklavimo konferencijoje griežčiausia už visus nusiginklavimo reikalavo Vokietija, nes ji nebuvo pakankamai ginkluota ir norėjo, kad ir kiti nusiginkluotų.
Apskritai, daugiausia ginklų gali būti vartojama pulti ir gintis, nelygu, koks karas, kokiose aplinkybėse jis vyksta ar numatomas vykdyti. Pavyzdžiui, iperitinės karo cheminės medžiagos labai tinka puolamiesiems tikslams – miestams ir kitiems svarbiems užnugario centrams pulti. Tačiau tam, kuris turi šių centrų tinkamai organizuotą apsaugą, iperitinio pobūdžio karo cheminės medžiagos yra labiau ginamojo pobūdžio, nes fronte jos daug naudingesnės gynėjui, negu puolėjui.
[1] Generolas Džonas Frederikas Čarlzas „Boney“ Fuleris (angl. John Frederick Charles Fuller), g. 1878 m. rugsėjo 1 d. – m. 1966 m. vasario 10 d., buvo britų kariuomenės vadas, karo istorikas ir strategas, žinomas kaip ankstyvojo šiuolaikinio šarvuotojo karo teoretikas, įskaitant karo principų kategorizavimą. Fuleris pabrėžė naujų ginklų, ypač tankų ir orlaivių bei psichologinio poveikio priešui galimybes.
[2] Versalio taikos sutartis – taikos sutartis, pasirašyta 1919 m. birželio 28 d. Versalyje, kuria buvo užbaigtas Pirmasis pasaulinis karas.
[3] Povandeniniai laivai arba povandeninės valtys.
[4] Torpedinis kateris (angl. motor torpedo boat) – greitaeigis mažas kovinis laivas, kurio pagrindinis ginklas yra torpedos.
[5] Prožektoriai.
|
Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. |