Pacifistai

Pažvelgę į vieną kraštutinumą, į besąlyginį karo garbinimą, žvilgterėkime ir į vadinamuosius pacifistus ar anti militaristus. Kaip pirmieji neturi visiškai aiškios, kur nors surašytos ir visų šalininkų pripažintos pažiūros, taip ir šie. Taigi ir pacifistų pažiūrų tegalima duoti tik bendrus bruožus, nesigilinant į įvairius jų atspalvius, nes tų atspalvių yra daug.

Pacifistai neneigia kovos dėl būvio. Tačiau jie norėtų, kad ši kova vyktų švelnesnėmis formomis. Karą jie smerkia. Kai kurie pacifistai, tiesa, karą žada panaikinti tik po to, kai jis padės jiems sutvarkyti pasaulį taip, kad galima būtų gyventi be karo. Daugumas pacifistų galvoja, kad žmonijos tobulėjimas ir pažanga gali vykti stumiami pirmyn kitų veiksnių, o ne kovos dėl būvio ir ypač ne karo. Gražiausias ir kilniausias žmogaus pasireiškimas gyvenime vis dėlto yra ne sugebėjimas kovoti dėl savo būvio, bet pasiaukojimas dėl kitų žmonių meilės. Taigi labai būtų gera, jeigu gyvenimas vyktų taip, kad šie reiškiniai būtų pagrindine priežastimi, stumiančia pasaulį pirmyn, bet nieku būdu ne žiauriausia kova dėl būvio.

Jeigu kraštutiniai karo garbintojai daugiau stengiasi remtis protu, tai pacifistai jausmais. Jie negali surasti tikro, praktiško kelio, kuriuo eidami galėtų amžiną taiką pasiekti. Jie jaučia, kad yra per silpni nutraukti tą milijonus metų besitęsiančią karų grandinę ir pasakyti: „Karų daugiau nebebus!” Negalėdami tos grandinės nutraukti, jie bent stengiasi, kad nors jų ar artimiausių kartų gyvenime karų būtų kuo mažiausia. Jie stengiasi žmonių širdyse sukelti gailestį ir meilę, kad spręsdami tarpusavio ginčus žmonės būtų nuolaidesni ir sukalbamesni. Tokios rūšies pacifistai, kaip, pavyzdžiui, Remarkas[1], nesiūlo jokio plano karams išvengti ir net turbūt negalvoja apie kokį nors planą. Toki žmonės kiek primena nihilistus[2], kurie viską kritikuoja, visas blogybes nurodinėja, bet ką nors praktiško padaryti, kad tų blogybių nebūtų, nesugeba. O jeigu ir pasiūlo ką nors, tai tas pasiūlymas dažniausiai ne žemei, bet dangui pritaikytas ir aiškiausiai neįvykdomas. Jų pasiūlymai, kaip ir jų galvojimas, eina iš jausmų, bet, deja, ne iš proto.

Tiesa, yra daug pacifistų, kurie siūlo ir realesnių projektų amžinai taikai pasaulyje įgyvendinti. Tačiau jų siūlymai tokie skirtingi, kad, atrodo, jei susidarytų aplinkybės jiems laisvai savo planus pasaulyje realizuoti, tai tarp pačių pacifistų kiltų pats didžiausias karas. Tai amžinosios taikos įgyvendinimo bandymai, kuriuos iki šiol buvo bandoma praktikoje pritaikyti, nė viena nepavyko.

Jeigu karo garbintojai vengia grynai praktiniais sumetimais nuoširdžiai skelbti savo įsitikinimus visuomenėje, tai priešingai – vadinamieji pacifistai ar antimilitaristai to visiškai nevengia, stengdamiesi savo idėjas visame pasaulyje kuo plačiausiai paskleisti. Vieni tai daro idėjiniais sumetimais; jie iš tiesų myli savo artimą ir nori savo artimui gero. Kiti, ypač agresingose didžiosiose valstybėse, ir praktiniais sumetimais pacifizmą skleidžia, nes tai yra savotiškas būdas pasiruošti karui. Karui ištikus, toks tariamasis pacifistas turės teisę visa gerkle šaukti: “Štai, mūsų tauta kiek galėdama stengėsi taikos idėjas žmonėse skleisti! Mes smerkėme karą ir nurodinėjome jo pasekmes visam pasauliui. Bet priešas užpuolė mus ir privertė griebtis ginklo! Už visas nelaimes tik jis yra kaltas; jam turime tinkamai ginklų atsispirti, kad daugiau nedrįstų taikos griauti“.

Didžiųjų valstybių vyriausybių organai, norėdami parodyti savo pacifistinę nuotaiką, kartais finansuoja pacifistinių filmų gamybą ir aukština rašytojus pacifistus, ypač tuos, kurie apie numatomųjų priešų militarizmą rašo. Tiesa, vienos rūšies pacifistų vyriausybės ir generaliniai štabai nemėgsta – būtent, tų pacifistų, kurie ima neigiamai rašyti apie savo valstybės kariuomenę, savos valstybės imperializmą ir militarizmą. Šiuos, savaime aišku, laiko savo karinių galių silpnintojais. Tačiau apie kitas kariuomenes, apie kitų valstybių imperializmą, rašyk, kiek nori, skleisk pacifizmą, kiek tik patinka.

Nors pacifizmas kyla iš geriausių žmogaus norų, iš tyriausios širdies, bet praktikoje dažnai būna visai ne tai, ko norėtų idėjinio pacifisto širdis. Kiekvienam pacifizmo apaštalui gresia pavojus, arba pasidaryti savos valstybės karinių galių silpnintoju, arba priešingai, jei jis daugiausia pavyzdžiais ima nedraugingų valstybių imperializmą, pasidaryti savo jėgų stiprinimo reikalo propagandistu, – taigi savų karinių jėgų ugdytoju.

Jeigu prieškarinėje Rusijoje atsirasdavo sekta ar filosofinė srovė, kurios šalininkai neidavo atlikti karinės prievolės, tai aišku, kad Rusijos priešas iš to tik džiaugdavosi. Mielai jis būtų sutikęs, kad visi Rusijos piliečiai tuo mokslu persiimtų. Nesunku tuomet būtų jam savo ranką ant Rusijos uždėti ir padiktuoti rusams savo valią. Priešingai, Rusija visai nesidžiaugdavo iš tokių savo piliečių ir mielai jų sėklas būtų eksportavusi į nedraugingo kaimyno žemes. Todėl nenustebkime, jei tokio pobūdžio pacifizmo nekenčia nė viena valstybė.

Nors toks pacifistas ir auksinę širdį turi, nors jį jaudina kiekviena, kad ir svetimam žmogui, padaryta skriauda, bet iš tikrųjų jis tik… kenkia saviesiems. Jis nesutinka nešti karo naštos, visai užmerkdamas akis prieš tas realias pasekmes, kurios gautųsi, jei daugumas valstybės piliečių panašiai kaip jis tos pareigos kratytųsi. Jis negalvoja apie tai, kad tuomet ateitų kitos valstybės vyrai ir padiktuotų visiems savo valią. O ta valia aiški: nenorite kariauti, eikite vergauti.

Gal manytumėte, kad ta dvasios didybė, kurią šie pacifistai parodytų, suminkštintų užkariautojų širdis, palengvintų pavergtųjų likimą ar palenktų užkariautojus jų pusėn. Tuščia viltis, nes gyvenimo praktika rodo priešingus vaizdus. Indijoje ir Mongolijoje gyvena tautos, kurios visos ištisai pasmerkė karą ir tiek yra skrupulingai jautrios kitų gyvių atžvilgiu, kad didele nuodėme laiko gyvybės atėmimą net parazitui, siurbiančiam žmogaus kraują. Šios tautos yra pasiryžę aukotis už viską, nieku būdu nesipriešindamos smurtu. Bet koks šių tautų likimas? Ar jų kilnus galvojimas suminkština nors kiek juos valdančių anglų ar rusų širdį? Ne! Valdovai tik konstatuoja faktą: juo ilgiau šios tautos taip galvos, juo daugiau iš jų bus galima pasinaudoti.

Todėl, kol visa tauta nenusprendė pasiaukoti kitų tautų gerovei sukurti, tokius pacifistus, kurie atsisako nešti karo tarnybos sunkybes, tenka traktuoti kaip parazitus, kurie savo naštą užmeta ant kitų piliečių pečių. Apie tokius pacifistus iš tiesų tegalima pasakyti: „Dieve duok jų kuo daugiausia priešų kraštams ir kuo mažiausia mūsų kraštui“.

[1] Erichas Marija Remarkas (vok. Erich Maria Remarque), g. 1898 m. birželio 22 d. – m. 1970 m. rugsėjo 25 d. – vokiečių rašytojas.

[2] Nihilizmas (lot. nihil – „niekas“) – filosofijos kryptis, teigianti, kad pasaulio ir žmogaus egzistavimas neturi jokios objektyvios prasmės, tikslo arba vertės. Paprastai nihilistai teigia, kad Dievas neegzistuoja (Dievo mirtis), moralė yra subjektyvi, gyvenimas neturi objektyvios prasmės, todėl vieni veiksmai negali būti laikomi geresni nei kiti. Ryškiausias nihilizmo filosofas buvo Frydrichas Nyčė (vok. Friedrich Nietzsche), paskelbęs krikščioniškojo Dievo mirtį. Frydrichas Nyčė, g. 1844 m. spalio 15 d. netoli Leipcigo, Prūsija – m. 1900 m. rugpjūčio 25 d. Veimare – vokiečių filosofas ir rašytojas, vienas žymiausių „gyvenimo filosofijos“ kūrėjų.