← Į skyriaus pradžią

Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m.
skyrius: Pagrindiniai kovos dėl būvio dėsniai

Toliau →

Pacifistai praktikai

Tačiau yra ir kitokia pacifistų rūšis. Tai pacifistai praktikai, kurie ne vien tyra širdimi vadovaujasi, bet tyrą širdį bando suderinti su protu. Tai vyrai, kurie stengiasi visame pasaulyje, visose valstybėse sudaryti tokią nuotaiką, kad karui kilti būtų kuo mažiausia galimybių. Jie steigia tautų susiartinimo, intelektualinio bendradarbiavimo organizacijas. Jie stengiasi rasti išeitį tada, kai tarp atskirų valstybių pradeda kilti karo šmėkla. Jie steigia įstaigas, kurių pareiga švelnesnėmis ir teisingesnėmis, negu karas, priemonėmis tautų ginčus likviduoti. Tegul teisė ir ne visuomet sutinka su teisybe, tačiau vis dėlto praktikoje geriau yra, jeigu klausimas būna išsprendžiamas teisės, bet ne karo pagrindais.

Dalis tokių pacifistų bando sukurti tarptautines sąjungas, kurių nekenčia valstybės dievintojai. Tokių tarptautinių jėgų tarpe žinomiausios yra Katalikų Bažnyčia[1], Tautų Sąjunga[2], Haagos Tarptautinis Tribunolas[3], Kominternas[4], masonų organizacija[5], IMCA, Rotary klubas[6], Raudonasis Kryžius[7]. Visos šios organizacijos kuo įvairiausiai būdais, dažnai net priešingais keliais, vis dėlto bando siekti tautų santykių švelninimo ar net amžinosios taikos.

Kai kas dėl šios rūšies pacifistų darbo yra labai skeptiškų nuomonių. Mano, kad visi šie bandymai laimėti taiką yra grynas apgavimas, stengiantis geriau paslėpti savo valstybės rungimąsi karui. Tiesa, gal ir šio elemento čia netrūksta, bet vis dėlto neturime manyti, kad žmonija susideda tik iš plėšriųjų žvėrių. Kai kurių šios rūšies pacifistų darbas turi bent didelę moralinę reikšmę. Visuomenėje atsiranda ne tik siundymo vienų prieš kitus idėjos, bet ir susitaikymo, supratimo kitų reikalų. Atsiranda noras vengti karo bent tol, kol jo galima išvengti, ieškoti kompromisų, kai interesai griežtai susiduria.

Todėl šių pacifistų (kai kurių jų rūšių) darbą tenka vertinti teigiamai. Jų darbas dažnai yra praktiško, o ne utopiškų svajonių pobūdžio. Jie supranta, kad net ir nesitikint amžinosios taikos – nedera siundyti vieną tautą prieš kitą. Reikia dirbti bent dėl laikinosios taikos.

Dar vieną pacifistų praktikų rūšį priminsiu, nors ir nežinau, ar tas vardas jiems visiškai tinka. „Jei nori taikos, – ruoški taiką“– tai žodžiai A. Briand‘o[8], bene daugiausia dirbusio Europos taikai išlaikyti. Nežiūrėkime per daug smulkmeniškai, kas už tų Briand‘o žodžių slėpėsi. Nežiūrėkime į tai, kad šių žodžių autorius atstovavo tautai, kuri kare buvo pasiėmusi beveik viską iš to, ką galėjo kare pasiimti; nežiūrėkime į tai, kad už Briand‘o nugaros buvo statoma Maginot linija[9] ir rikiuojama tuomet galingiausia pasaulio karo aviacija. O vis dėlto Briand‘as jautėsi dirbąs taikai. Jam tuomet pavyko susitarti su Stresemannu[10], ir taika bent keliems metams buvo išsaugota. O tai jau yra geriau, kaip amžinai kariauti.

Atskirti tikrą pacifistą, dirbantį iš idėjos, nuo pacifisto diplomato, dirbančio tam, kad galėtų geriau pasirengti karui, yra labai sunku. Kaip traktuoti, pavyzdžiui, kad ir p. Archambaud‘ą, prancūzų radikalsocialistą, kuris, kaip karo sąmatos pranešėjas, savo pranešimo metu atstovų rūmų finansų komisijoje 1936 m. lapkričio 19 d. tarp kitko, pareiškė: „Todėl, kad aš esu įsitikinęs pacifistas ir noriu Europos taikos, tariu, kad Vokietijos ginklavimosi akivaizdoje vyriausybė būtų galėjusi pareikalauti vieną milijardą frankų daugiau tautinės apsaugos reikalui“.

Taigi klausimas, ar Archambaud‘ą, kuris skelbėsi esąs pacifistas ir kurio partija, radikal–socialistai, taip pat skelbėsi esą pacifistai, tenka laikyti pacifistu ar ne? Atrodo, kad vis dėlto turime pripažinti jį pacifistu, nes iš tiesų, jeigu tik Vokietijos ginklavimosi akivaizdoje Prancūzija būtų palikusi kariškai silpnesnė, tuojau būtų susilaukusi karo. Savo reikalavimu ginkluotis ponas Archambaud‘as vis dėlto karą atitolino, o, Dievas duos, vėliau įtempimas kaip nors atslūgs ir gal apskritai dar ilgą laiką karo nebus. Taigi vis dėlto Archambaud‘as pacifistas.

Net idėjinis pacifistas garsusis mokslininkas Einšteinas[11] tokio pavyzdžio veikimą laiko pacifistiniu. 1939 m. kovo mėn. Einšteinas paskelbė, jog metas pacifistams atsisakyti nuo nieko realaus neduodančio pasyvaus priešinimosi ir pradėti ginkluotis, norint pažaboti grobikų apetitus.

Bet taip galvodami tuojau randame Europoje dar visą eilę pacifistų. Štai, pavyzdžiui, Vokietijos vadas ir kancleris, Hitleris[12], 1938 m. vasario 12 d. savo kalboje aiškiai pabrėžė: „Karo Vokietija nenori. 15 metų pažeminimo, kurį Vokietija turėjo iškentėti po pralaimėto karo, yra Vokietijai didžiulė pamoka, kad karo reikia visomis priemonėmis vengti. O kadangi didžiausias karo skatintojas yra blogai kariškai apsaugoti interesai, tai ir Vokietijai tenka ginkluotis, kad jos interesai būtų pagal tų interesų dydį ginami, tuo būdu atimtų norą kam nors į tuos interesus kėsintis ir drumsti taiką. Todėl šiais metais mūsų ginkluotąją jėgą dar padidinsime“.

Ir čia samprotavimai atrodo teisingi. Jeigu tauta didelė, ji turi daug svarbių interesų. Kaip blogai padėtas turtas gundo vagį, taip blogai kariškai apsaugoti interesai vilioja kaimyninę tautą pulti tuos interesus. Taigi ir Hitleriui, atrodo, tektų pripažinti pacifistinį veikimą.

Bet praktikoje iš šių valstybės vyrų, Hitlerio ir Archambaud‘o, veiklos gauname jau ne pacifizmą, bet ginklavimosi lenktynes. Archambaud‘as ar jo įpėdinis amžinai tvirtins, kad ginkluojasi todėl, jog Hitleris ginkluojasi, o Hitleris tvirtins, kad sustiprėjus Archambaud‘o karinėms jėgoms, tenka ir jam savo saugumą didinti.


[1] Romos Katalikų Bažnyčia (Katalikų Bažnyčia) – pagal tikinčiųjų skaičių yra didžiausia krikščionių bažnyčia pasaulyje. Romos Katalikų Bažnyčia apibrėžia save taip: „Katalikų Bažnyčia, kuriai vadovauja Petro įpėdinis“ – t. y. popiežius – „ir komunijoje su juo esantys vyskupai.“ Bažnyčia moko, kad ji yra įkurta Jėzaus Kristaus žmonijos išgelbėjimui.

[2] Tautų Sąjunga (liet. vadinta ir Tautų Lyga) – tarptautinė organizacija, įkurta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Paryžiaus taikos konferencijoje. Faktiškai veikė 1919–1939 m., tapo Jungtinių Tautų pirmtake. Tautų Sąjunga buvo pirmoji nuolatinė tarptautinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pasaulyje taiką.

[3] Hagos tribunolas. 1923-1940 m. Tautų Sąjungos tarptautinis teismas, veikęs Hagos mieste (Olandijoje) tarpvalstybiniams ginčams spręsti. 1931 m. Lietuvos ir Lenkijos byloje dėl tranzito Kaišiadorių–Lentvario geležinkeliu priėmė sprendimą, kad Lietuva turi teisę nepraleisti per savo teritoriją Lenkijos transporto. Dažniausiai palaikė didžiųjų valstybių – Prancūzijos, D. Britanijos – interesus. 

[4] Kominternas (nuo Komunistinis Internacionalas, t. p. Trečiasis Internacionalas) buvo tarptautinė komunistinė partija, Lenino ir Rusijos komunistų partijos įkurta 1919 m. kovo 4 d. kaip atsvara Antrajam internacionalui, kurio pozicija Pirmojo pasaulinio karo ir Spalio revoliucijos Rusijoje klausimu nesutapo su bolševikų pozicija.

[5] Laisvieji masonai (laisvieji mūrininkai), kartais tiesiog Masonai – pasaulinė brolijos principu veikianti organizacija, kurios kilmę gaubia daugybė paslapčių.

[6] Rotary (angl. rotation – sukimasis, kaita) – tarptautinis labdaros klubas, jungiantis aukštos reputacijos verslininkus ir profesionalus. Bendrija, laikydamasi tarnavimo idealo, vykdo humanitarinius projektus, ugdo ir skatina dorovinius profesinės veiklos pradus, tarptautinį tarpusavio supratimą, gerą valią ir taiką.

[7] Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio Judėjimas (angl. ICRC), dažnai sutrumpintai vadinamas Raudonuoju Kryžiumi – visuomeninė organizacija, padedanti kovoti su ligomis, teikianti paramą nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių. Taip pat rengia medicinos seseris, organizuoja donorus, karuose padeda sergantiems ir sužeistiems kariams.

[8] Aristidas Briandas (pranc. Aristide Briand), g. 1862 m. kovo 28 d. Nante – m. 1932 m. kovo 7 d. Paryžiuje – Prancūzijos ir tarptautinis politinis veikėjas. 1920 m. iškėlė Paneuropos idėją, siūlė kurti Europos valstybių federaciją. Nusiginklavimo konferencijos iniciatorius. Kelis kartus pirmininkavo Tautų Sąjungos posėdžiams. 1926 m. gavo Nobelio Taikos premiją.

[9] Mažino linija (pranc. Ligne Maginot) – Prancūzijos gynybinė linija, pastatyta tarpukariu prie sienų su Vokietija ir Italija. Pavadinimas kilęs nuo Prancūzijos karo ministro Andre Mažino pavardės.

[10] Gustavas Stresemanas (vok. Gustav Stresemann), g. 1878 m. gegužės 10 d. – m. 1929 m. spalio 3 d. – Vokietijos (Veimaro respublikos) kancleris ir užsienio reikalų ministras. 1926 m. apdovanotas Nobelio taikos premija.

[11] Albertas Einšteinas (vok. Albert Einstein), g. 1879 m. kovo 14 d. Ulme, Vokietijoje – m. 1955 m. balandžio 18 d. Prinstone, JAV – vokiečių fizikas,

suformulavęs specialiąją reliatyvumo teoriją, o vėliau ir bendrąją reliatyvumo teoriją.

[12] Adolfas Hitleris (vok. Adolf Hitler), slapyvardis Vilkas, g. 1889 m. balandžio 20 d. – m. 1945 m. balandžio 30 d. – buvo austrų kilmės vokiečių politikas ir nacional–socialistinės vokiečių darbininkų, dar gerai žinomos sutrumpintu pavadinimu – Nacių, partijos vadas – fiureris (vok. Führer). 1933–1945 – Vokietijos kancleris. Po Paulo von Hindenburgo mirties 1934 metais iki 1945 metų Vokietijos nacionalinis lyderis (fiureris ir reichskancleris). 

← Į skyriaus pradžią

Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m.
skyrius: Pagrindiniai kovos dėl būvio dėsniai

Toliau →

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *