← Į skyriaus pradžią — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. —
Skyrius: Visuomenės vaidmuo valstybę rengiant karui
Toliau →

Atskirų asmenų darbas

Atskirų asmenų darbas turi reikštis savęs paties rengimu būsimajam karui. Visvien, kokia bebūtų asmens padėtis visuomenėje ar turimoji vieta įstaigoje, jis turi pagalvoti apie tą vaidmenį, kurį jis pats suvaidins būsimajame kare. Jis turi būti pasiruošęs tą vaidmenį kuo geriausia suvaidinti, turi dažnai galvoti apie savo darbą mobilizacijos ir karo metu, pasirengti tam darbui techniškai, psichiškai, morališkai.

Atskiras asmuo turi ieškoti tų sričių, kur jis gali būti naudingas valstybę rengiant karui, ir tose srityse aktingai[1] pasireikšti. Jei atskiras asmuo nėra aktyviosios kariuomenės narys, jis turi savo noru prisiimti šaulio pareigas, bent dirbti priešlėktuvinės ir priešcheminės apsaugos organizacijoje. Tik ypatinga žmogaus veikla kurioje nors ekonominio ar kultūrinio darbo srityje ar pagaliau darbas Kūrėjų Savanorių Sąjungoje, Aero Klube ir kitose panašaus pobūdžio organizacijose gali morališkai žmogų atleisti nuo pareigos dirbti Šaulių Sąjungoje ar priešcheminės, priešlėktuvinės organizacijos eilėse. Tas, kuris, suprasdamas šias pareigas, vis dėlto jų nesiima, užmeta ant kitų pečių tą naštą, kurią pačiam priderėtų nešti.

Asmenys, dirbą įvairiose organizacijose, turi panaudoti visą savo įtaką tų organizacijų nariams, kad tose organizacijose nebūtų srovinio fanatiškumo. Turi rūpintis, kad jų organizacijos būtų kiek galint tolerantiškesnės kitų organizacijų atžvilgiu, kad jose nuolat būtų pabrėžiama, jog pavojaus atveju – mes pirmiausia lietuviai, bet ne įvairių organizacijų nariai. Toki asmenys turi kovoti savo organizacijose, kad tose srityse, kur gali dirbti visi lietuviai išvien, nebūtų skaldymosi. O toms sritims, be abejo, priklauso: a) karinio valstybės rengimo tiesioginis darbas, b) tautos valstybingumo ugdymas, c) kooperacija, sportas, d) tautos moralumo ugdymas. Dar šių asmenų pareiga yra skiepyti tarp savo organizacijos narių mintį, kad tarp visų visuomeninių organizacijų svarbiausioji yra Šaulių Sąjunga, nes tik per Šaulių Sąjungą tauta gali būti suorganizuota ir parengta tautos gyvybę ginti. Todėl reikia savo organizacijų narius skatinti dalyvauti Šaulių Sąjungos darbuose. Organizacijų darbus reikia tvarkyti taip, kad nariai tuo pat metu neturėtų pareigos dalyvauti ir Šaulių Sąjungos ir kitos organizacijos darbuose. Jei vis dėlto tuo pat metu tenka skirti ir Šaulių Sąjungos būrio ir kitos organizacijos susirinkimą ar pratimą, pirmenybė turi būti duodama Šaulių Sąjungos kariniams darbams.

Dirbant gi Šaulių Sąjungoje nereikia laukti, kad visą darbą nudirbtų vadai, kadrai. Tie kadrai Šaulių Sąjungoje negausūs ir nevisi pakankamai parengti. Todėl kiekvienas sąmoningas šaulys turi ieškoti kelių pakelti savo dalinio kautynių vertę, nudirbti galimai didesnį karinį darbą.

Atskiras asmuo turi kontroliuoti, ar jo šeima ir jo organizacija tinkamai atlieka savo pareigas valstybės karinio rengimo darbe, ir turi ieškoti būdų tinkamiau toms pareigoms atlikti.

Inteligentas, jau kaip jaunas kareivis, vos tik patekęs į kariuomenę, gali suvaidinti svarbų vaidmenį. Jaunas kareivis inteligentas patenka valdžion puskarininkių, kurių bendrasis išsilavinimas dažnai yra gerokai žemesnis už pradedančio tarnauti inteligento išsilavinimą. Pati kareivinių aplinkuma sudaro inteligentui įspūdį, jog jis yra patekęs į menko išsilavinimo žmonių draugiją, į nemokšų rankas. Pirmas įspūdis yra toks, lyg ir visos dvasinės vertybės, tiek daug reikšmės turėjusios civiliame gyvenime, čia yra paneigiamos, paniekinamos, o didžiausia reikšmė teskiriama mankštai, pasisveikinimams, gimnastikai ir t. t. Kiekviename žingsnyje inteligentas, ypač daugiau atitrūkęs nuo kaimo, jaučia čia mandagesnio elgesio stoką, estetikos stoką.

Mažai protaująs inteligentas pajunta neapykantą visai tai naujai, neįprastai atmosferai, pajunta paniekinimą tiems ne perdaug aptašytiems kaimo vyrams, kartais nemokantiems paslėpti savo inteligentui nepalankių jausmų, suvaldyti savo liežuvių. Kaimo vyrai, pajutę paniekinimą iš kartu su jais tarnaujančio inteligento dar labiau nuodija kareivio inteligento gyvenimą. Inteligentas galutinai nusivilia kareivinėmis ir tesvajoja apie greitesnį išsivadavimą iš jų.

Visai kitaip į savo kareivinių gyvenimą žiūri išmintingas inteligentas. Nedaug temokytuose kaimo vyruose toks inteligentas pajunta tikrus savo Tėvynės atstovus. Inteligentas čia gauna pažinti tikrąjį Lietuvos žmogų, dažnai skirtingą nuo to žmogaus, kurį pažino iš knygų, mažiau romantišką, bet kartu ir daug įdomesnį, įvairesnį. Išmintingas inteligentas prisimena, kad gimnazijos ar universiteto draugų būrelyje ne kartą įrodinėjo reikalą inteligentams artintis su kaimiečiais, daryti jiems kuo geriausią įtaką. Kareivinėse ta proga yra atėjusi. Išmintingas inteligentas pajunta pareigą sutapti su mažiau mokytais savo tautiečiais, savo aukštesniu intelektu nejučiomis pakelti kaimo žmogaus intelektualinį lygį.

Taip galvojąs inteligentas visai kitomis akimis žiūrės į kareivių masę, į savo viršininkus puskarininkius. Inteligentas supras, kad ne tik gatvėje ar draugų būrelyje, bet ir kareivinėse jis turi spinduliuoti patriotizmu ir supratimu savo pareigos valstybei, bet ne dvokti paniekinimu mažiau už save išsilavinusiems. Inteligentas nemurmėdamas vykdo visus savo viršininkų paliepimus. Kasdieninius kareivio darbus jis stengiasi paįvairinti, sudvasinti. Nesudėtinio eilinio kareivio mokslo neniekina, bet pats kuo geriausiai išmoksta ir kitiems kareiviams nurodo to mokslo svarbą. Pats būna visuomet geros nuotaikos ir tokią nuotaiką skleidžia kareivių masėje. Toks inteligentas būna visų kareivių bei viršininkų mylimas ir gerbiamas. Toks inteligentas praskaidrina ir tą neigiamą kaimiečių pažiūrą į inteligentus, kurią kaimo vyrai kartais susidaro kariuomenėje, matydami savo tarpe paniurusius, kažkuo nepatenkintus, viską tylomis kritikuojančius inteligentus kareivius.

Nejučiomis inteligentas kareivis gali pasidaryti savo kuopos kareivių dvasios vadu. Jei toks inteligentas būna susipažinęs su valstybės gyvenimo didžiosiomis problemomis, jam pasitaiko ne viena proga pakreipti kareivių mintis naudinga linkme. Inteligentas savo autoritetu nemažina karininkų įtakos kareiviams, inteligentas netempia kareivių priešinga linkme, kuria veda karininkai. Inteligentas kareivis papildo karininkų pastangas kareivius parengti karui techniškai, psichiškai bei moraliai. Tai natūrali inteligento pareiga.

Teisingai supratusio savo pareigą kareivio inteligento nauda kariuomenei yra labai didelė. Tačiau labai klystume manydami, kad šią pareigą atlikti yra lengva. Kiekviename žingsnyje kareiviui inteligentui tenka kovoti su savimi, kad jo sutapimas su likusia kareivių mase būtų natūralus, nedirbtinis. Jam reikia nugalėti savo ambiciją, kuri maištauja dėl to, kad į jo kasdieninius, privačius reikalus (kūno švara, guolio, drabužių bei ginklų tvarkingumas) braunasi ir daro pastabas mažesnio išsilavinimo žmogus (skyrininkas, būrininkas, kuopininkas). Reikia įprasti dirbti ir vadinamuosius juodus darbus, kurie kartais vis dėlto yra nemalonūs net tiems inteligentams, kurie laikraščiuose rašo straipsnius apie tai, kad visi darbai vienodai garbingi. Daugeliui kareivių inteligentų šie kasdieniniai kareivinių rūpestėliai, nemalonumai atitraukia mintis nuo aukštesnių samprotavimų. Todėl ypač brangintini tie kareiviai inteligentai, kurie visus sunkumus nugalėję daro teigiamą įtaką kareivių masei, taiso pašlijusį inteligento autoritetą kaimo žmonių tarpe.

Labai svarbų vaidmenį inteligentas karys gali suvaidinti ir kautynių lauke. Pirmiausia čia inteligentas gali pasireikšti kaip moralinių jėgų stiprintojas. Inteligento kareivio žodžiams kareiviai dažnai mieliau tiki, negu karininko žodžiams, nes žino, kad karininkas turi pareigą jų moralinėmis jėgomis rūpintis, o inteligentas kareivis nori rūpinasi, nenori – nesirūpina.

Kitas dalykas, kurį gali atlikti inteligentas kareivis kautynių lauke – tai asmeniniu pavyzdžiu paskatinimas kareivių psichiškai nugalėti kautynių, lauko baisybes. Tai reikalas dažnai neįvertinamas taikos metu, tačiau, kiek jis reikšmingas karo metu, galima matyti iš žemiau duodamų pavyzdžių.

Viena mūsų 6 pėstininkų pulko kuopa puola lenkus netoli Perlojos. Išsiskleidusi grandinėn kuopa išlenda iš miško. Staiga, iš 600–700 m atstumo pasipila į kuopą šautuvų šūviai. Visa kuopa sugula ir pradeda apsikasinėti, nes juntama, kad šūviai gerai nutaikyti – kulkos atšoka čia pat netoli žmonių. Tačiau kuopos vadas atsistoja visu ūgiu ir kiek galėdamas sušunka: Pirmyn. Kas bus toliau, kai pradės šaudyti kulkosvaidžiai, jei dabar jau nuo vienų šautuvų sugulėt?Grandinė staiga atsistoja, kareiviai deda kastuvėlius į makštis ir paprastu žingsniu, per daug nesitaikydami prie vietos eina pirmyn. Šūviai iš lenkų pusės padažnėja, tačiau kulkos jau nebekrinta arti žmonių. Taip grandinė praeina atvira vieta visus 600–700 m ir užima apkasus, iš kurių lenkai pabėgo. Ir nuostabu – kuopoje visai nebuvo nuostolių.

Kodėl nebuvo nuostolių? Šią paslaptį paaiškina kitas tos pat kuopos veiksmų pavyzdys Trakų apylinkėje. Paskubomis pasirengusią gintis kuopą puolė lenkai. Jie ėjo stati, nesitaikydami prie vietos, nežiūrėdami į juos nukreiptos ugnies. Nors lenkai buvo dar už kelių šimtų metrų, tačiau psichinis jų tokio puolimo įspūdis buvo ypač didelis. Pats kuopos vadas sakosi, kad kraujas taip mušęs jo gyslose, kad apie taikymą iš kurio nors ginklo nebuvę galima ir manyti. Kareiviai šaudę didžiausiu greičiu, tačiau be jokių rezultatų. O taiklumo nebuvo todėl, kad kareivius nepaprastai jaudino lenkų nereagavimas į ugnį. Lenkų grandinė vis artėjo. Tik pradėjus taikliai šaudyti savai artilerijai, lenkų grandinė sugulė ir pėstininkų nervai nurimo. Šaudymas pasidarė retesnis, bet ir taiklesnis. Lenkų puolimas buvo galutinai sulaikytas.

Iš tikrųjų, pabandykite šauti į taikinį susijaudinimo metu – kulkos kažin kur nukryps. Kartą vienos slaptos politinės organizacijos narys, ištraukęs burtą nužudyti draugą išdaviką, iš 3–4 žingsnių paleido į jį du šūviu, šiam parkritus dar triskart šovė į gulintį. Bet kai žudikas pasišalino, pasirodė, kad nė viena kulka nekliuvo. Ir tai buvo tik susijaudinimo pasekmė.

Ką gi kalbėti apie kautynių lauką? Neišmanėlis, matąs artėjančią priešo grandinę, galvoja, kad reikia tik kuo daugiausia kulkų iššauti, o kulkos jau pačios taikinius susiras. Neišmanėlis sukoncentruoja visą savo dėmesį į priešo grandinę ir ta grandinė pradeda jam rodytis dideliu taikiniu, nors iš tikrųjų milžiniškoje erdvėje tai yra tik mažučiai ploteliai, kuriuos galima kliudyti, tik ypač gerai nusitaikius. Paskaičiavę pataikymų galimybes pamatytume, kad dešimtys tūkstančių kulkų, nutaikytų ne į atskirus taikinius, bet į visą plotą, kuriame tie taikiniai juda, kartais gali neduoti nė vieno kliudymo.

Taikos metu šaulys, šaudydamas į medinius taikinius iš 100 m atstumo, pataiko keliasdešimt kartų daugiau, negu tuos pačius taikinius šaudydamas iš 400–600 m atstumo. O kautynėse, kaip praktika rodo, didžiausius nuostolius puolėjas nuo rankinių ginklų turi būdamas 400–600 m atstume, gi juo arčiau eina prie gynėjų apkasų, juo nuostoliai mažėja. Tai didėjančio gynėjų jaudinimosi pasekmė.

Inteligentas jau taikos metu turi taip lavinti savo būdą, kad pačiais sunkiausiais momentais jis išliktų ramus. Pats inteligentas gali susirasti ir priemones šiam tikslui siekti. Karo metu inteligentas gali rasti valios stiprumo, gali rasti dirbtinių priemonių nervams valdyti. Tokiais momentais, kai ištisus dalinius pagauna jaudinimosi priepuolis, vienas mokąs savo nervus valdyti žmogus, stojęs prie kulkosvaidžio, gali visą kautynių likimą pakreipti kiton pusėn. Taigi viena iš svarbiausių mūsų inteligento asmeninio pasirengimo karui sričių – atitinkamas savo būdo ypatybių lavinimas. Idealas būtų pasiektas tuomet, kai taikos metu mes savo tarpe nematytume įsikarščiavimų ir susijaudinimų tarpe inteligentų. Inteligentas turi mokėti paslėpti tai, kas dedasi jo sieloje, o suvaldęs savo išviršinę išvaizdą, išmoksta ir viduje susivaldyti, išvengia daugelio veiksmų, dėl kurių teisme tenka teisintis: „labai susijaudinau…“

Moderniniame kautynių lauke kario laukia daugybė netikėtumų tiek techninio, tiek psichinio pobūdžio. Kartu kautynių lauke slepiasi tūkstančiai galimybių, kurių iš anksto negalima numatyti, bet kurias išnaudojant galima kautynes laimėti, su žymiai mažesnėmis jėgomis. Sėkmingai nugali netikėtumus, vaisingai išnaudoja kautynių lauko galimybes tik tos kariuomenės, kurios turi gausiai mokančių savo nervus valdyti vyrų. Kareivis ne inteligentas nėra parengtas tiek, kad taikos metu ir sunkiausiais kautynių momentais mokėtų, pats dirbtinėmis priemonėmis savo nervus valdyti, taigi jis dažnai savo nervus tevaldo tiek, kiek iš prigimties jo nervai yra sveiki. Natūraliu nervų sveikumu inteligentas negali pasitenkinti. Kiekvienas inteligentas turi ieškoti būdų savo nervų sveikatai kuo geriausiai išsaugoti ir surasti būdų nervams valdyti sunkiausiais momentais.


[1] aktyviai

← Į skyriaus pradžią — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. —
Skyrius: Visuomenės vaidmuo valstybę rengiant karui
Toliau →

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *