← Į skyriaus pradžią — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. —
Skyrius: Visuomenės vaidmuo valstybę rengiant karui
Toliau →

Visuomenės organizacijų darbas

Visuomenės organizacijų darbas valstybę rengiant karui yra vienas svarbiausių dalykų. Ypač didelį darbą jos gali nuveikti centralizuotai vadovaujamos. Tuomet joms galima pavesti ištisas karinio pasirengimo sritis ir uždėti atsakomybę už tą darbą. Taip gali elgtis tos valstybės, kurios aiškiai eina totalitarinio tvarkymosi keliu. Tokiose valstybėse leidžiamos tik tokios organizacijos, kurios reikalingos vyriausybės numatytiems darbams vykdyti. Vyriausybė tokioms organizacijoms nurodo, ką jos turi dirbti ir kaip turi dirbti.

Taip tvarkomos organizacijos turi, be abejo, vieną silpnybę – jose dirbančio asmens iniciatyva yra kiek suvaržyta, ir todėl noras dirbti yra kartais mažesnis kaip tose organizacijose, kurios susikuria savų būsimų narių pageidavimų skatinamos. Tačiau totalitarinių valstybių visuomenės organizacijų geroji pusė yra ta, kad jos dirba planingai, savo pastangas derina su vyriausybės darbais. Tuo būdu šių organizacijų nariai mato daug realesnius, daug gausingesnius savo darbo vaisius.

Lygindami totalitarinių valstybių visuomeninių organizacijų darbus su kitokio pobūdžio valstybių panašių organizacijų darbais, turime pripažinti, kad vis dėlto daugiau pliusų yra totalitarinių valstybių visuomeninių organizacijų darbuose. Praktika rodo, kad totalitarinėse valstybėse tiek taikos metu, tiek sunkmečiais vyriausybės gali savo visuomeninėms organizacijoms statyti uždavinius ir uždėti atsakomybę už tų uždavinių įvykdymą. Netotalitarinėse valstybėse vyriausybės gali tik imtis priemonių, kad organizacijos neveiktų priešingai valstybės interesams, gali kartais vyriausybė iš organizacijų sulaukti ir kurios nors paramos savo darbais. Tačiau negali pasitikėti, kad ta parama bus nuolatinė ir ypač negali tikėtis paramos sunkmečiams užėjus[1]. Šis paskutinysis dalykas ypač svarbus, nes visuomenės organizacijų parama vyriausybės darbams kaip tik svarbiausia sunkmečių metu, kai sprendžiami tautos likimo klausimai. Todėl šiais laikais, bent kol nuolat graso kilti karas, reikia tokių visuomeninių organizacijų, kurios daugiau veiktų drausme vadovaudamosios, bet ne vien entuziazmu, kuris dažnai yra apgaulingas.

Konkrečiai sprendžiant Lietuvos visuomeninių organizacijų paramos karinio valstybės rengimo darbui klausimą, reikia išskirti du dalyku: 1) visuomeninių organizacijų visumos darbą ir 2) atskirų organizacijų specifinius darbus.

Organizacijų visumos darbas turi būti derinamas; visos visuomeninės organizacijos turi teikti pirmenybę Šaulių S-gos kariniams darbams. Dėl šių dviejų dalykų negalima ginčytis; galima tik ieškoti būdų geriau tai atlikti, geriau mūsų valstybės prigimčiai ir gyvenamajam momentui pritaikyti. Technikinį rengimą karui reikia centralizuoti vienoje organizacijoje. Tokia gilias tradicijas turinti organizacija yra Šaulių S-ga. Kitos organizacijos turi savo darbus tvarkyti taip, kad nepakenktų šiam, per Šaulių S-gą vykdomam, pagrindiniam tautos sukarinimo darbui.

Tokią pažiūrą į Šaulių S-gą savo narių tarpe skiepydamos visuomeninės organizacijos jau daug pasitarnaus kariniam valstybės rengimui. Be to, organizacijų visuma turėtų imtis dar vieno labai svarbaus darbo – karinės propagandos.

Iki šiol daug buvo kalbėta apie milžinišką propagandos reikšmę būsimajame kare ir taikos metu pasirengiant karui. Tačiau niekur konkrečiai nebuvo siūlyta, kas turėtų šį darbą dirbti mūsų aplinkybėse. Užsienius kopijuoti mums nederėtų, nes yra didelių skirtumų tarp mūsų ir, pavyzdžiui, Vakarų Europos ar Rytų Europos valstybių. Daugelyje Vakarų Europos valstybių piliečių susipratimas yra aukščiau pakilęs kaip Lietuvoje, kur dar stipriai reiškiasi rusų nihilistų dvasinis palikimas. Todėl kai kurios Vakarų Europos valstybės gali tenkintis grynai valdiniu propagandos aparatu. Tokius aparatus ten ir matome vienoje kitoje valstybėje mažiau ar daugiau sėkmingai veikiant. SSSR taip pat naudoja grynai valdinį propagandos aparatą. Jo veikimas ten labai energingas: propagandos aparato organai skverbiasi į visas sritis, kur tik galima. Organizacijos, darbo vietos, šeimos, poilsio vietos – viskas ten įkinkyta į propagandos darbą. Centralizuotai valdoma propaganda kišasi į visas gyvenimo sritis. SSSR pilietis verčiamas kasdien klausyti vis kitokių propaguojamų dalykų: čia aiškina 6 draugo Stalino sąlygas, čia naujosios konstitucijos nuostatus, rinkimus, pievų našumo pakėlimo reikalingumą, komunistų suvažiavimo nutarimus, reikalą rinkti vandens žoles popieriui gaminti ir t. t. O vis dėlto, rodos, nežiūrint nepaprastos propagandos aparato energijos, vaisiai čia mažesni dalinai ir dėl tos priežasties, kad iš seno Rusijos liaudis yra įpratusi valdinei propagandai netikėti. Ji daug mieliau tikėtų propagandai savų visuomeninių organizacijų, visvien slaptų ar viešų, bet tik laisvu noru sudarytų.

Mumyse, kaip ir SSSR, daug piliečių vis dar į savo vyriausybę nesąmoningai žiūri kaip į priešą, bet ne kaip į geriausią draugą. Tai nesąmoningas jausmas, nes sveikas protas jau beveik visiems mūsų piliečiams aiškiai byloja, kad pažiūra į Lietuvos vyriausybę turi ryškiai skirtis nuo pažiūros į buvusiąją caro vyriausybę. O tačiau vykdant propagandos darbą Lietuvoje su šiuo jausmu reikia rimtai skaitytis, nes propaganda yra kreipiama ne vien tik į protą, bet ir į jausmus.

Todėl mūsų propaganda būtų veiksmingesnė tuomet, jei ji būtų dvejopa – dalinai valdinė, o dalinai visuomeninių organizacijų.

Valdinio propagandos aparato reikšmė didelė. Visuomeninių organizacijų aparatas jo nieku būdu neatstotų, bet tik papildytų tiek taikos, tiek karo metu.

Visuomeninių organizacijų visumos vykdoma propaganda turėtų apimti tik tas sritis, kuriose visos organizacijos sutaria.

Pradėjus mūsų visuomeninių organizacijų darbus derinti, vyriausybė bei kariuomenės vadovybė turėtų duoti konkrečių nurodymų visuomeninių organizacijų visumai, prireikus kurį nors reikalą plačiau išpropaguoti visuomenėje. Tokių reikalų neturėtų būti daug, nes tuomet jie nebūtų plačiu mastu įvykdyti ir per daug apverstų darbu organizacijas. Reikėtų laikytis dėsnio, kad tai, kas yra patikėta išpropaguoti organizacijų visumai, būtų įvykdyta visu 100 %. Tuo būdu organizacijų visuma per metus galėtų išpropaguoti 1–2 svarbius dalykus, bet dėl to šios propagandos autoritetas būtų didelis ir piliečiai su laiku įsitikintų, kad tai, kas nurodyta šiuo keliu, turi būti įvykdyta pilnai. Toks įsitikinimas daug padėtų būsimuose organizacijų visumos darbuose karo metu.

Kas turėtų sudaryti tuos objektus, kurių 1–2 per metus išpropaguotų krašte visuomeninės organizacijos? Tai, be abejo, išspręstų vyriausybės bei kariuomenės vadovybės organai, bet objektai galėtų būti labai įvairūs. Pirmiausia tai būtų objektai, kurie pasidarytų aktualūs, pradedant vykdyti kurį nors darbą. Pavyzdžiui, pirmas atvejis – vyriausybė rado priemonių sustiprinti Šaulių Sąjungos karinius kadrus ir dėl to nori, kad padidėtų Šaulių S-gos narių skaičius. Antras atvejis – vyriausybė nutaria įvesti darbo prievolę ir nori, kad ši prievolė būtų atliekama noriai, su entuziazmu. Trečias atvejis – kariuomenės vadovybė rado galimu pradėti didelės priešlėktuvinės, priešcheminės organizacijos kūrimą ir nori šį reikalą visuomenėje kiek galint išpopuliarinti. Ketvirtas atvejis – vyriausybė nusprendė, kad prisiartino lemiamas valstybės gyvenimo momentas ir laikas pradėti „gaminti patrankas vietoje sviesto“. Ekonominio bei kultūrinio gyvenimo tempas turi būti sulėtintas, nes reikia sustiprinti aktyviąsias ginkluotąsias jėgas. Vyriausybė nori, kad ši priemonė būtų visuomenės gerai suprasta, kad nekiltų nepasitenkinimų dėl pasunkėjusio ekonominio gyvenimo.

Kiekvienu atveju vyriausybė ar karo vadovybė pasiūlo šį reikalą išpropaguoti visuomenės organizacijų darbą derinančiam organui. Šis organas apsvarsto atitinkamus aplinkraščius ir, jeigu juos randa visoms organizacijoms priimtinus, išsiuntinėja organizacijų centrų valdyboms. Šios su savo lydraščiais bei paskatinimais juos išsiuntinėja skyriams. Skyrių susirinkimuose skaitomi aplinkraščiai, išsiaiškinama, kas neaišku, ir pasiryžtama padaryti visa, ką tik skyrius gali padaryti atitinkamam reikalui išpopuliarinti ir jam realizuoti. Savaime suprantama, ir valdinės propagandos priemonės turėtų būti įkinkytos atitinkamo dalyko propagandai.

Taip sutvarkius propagandos reikalą, vyriausybė pajustų gavusi naują, stiprią priemonę, kurios pagalba būtų labai reikšminga visai tautai svarbius vyriausybės nutarimus iš popieriaus perkeliant į gyvenimą.

„Vyriausybės Žiniose“ jau yra pasirodęs ne vienas karinės reikšmės įstatymas, galįs turėti didelę svarbą kariniam valstybės pasirengimui, bet vis dėlto ne perdaug plačiai realizuotas gyvenime pirmiausia dėl to, kad visuomenė nėra supratusi to įstatymo naudingumo. Prie tokių įstatymų tenka priskirti teritorialinių dragūnų įstatymą ir priešlėktuvinės ir priešcheminės apsaugos reikalus tvarkantį įstatymą. Bet dar daugiau galėtų pasirodyti panašių įstatymų, jei būtų garantija, kad toks įstatymas bus palankiai visuomenės sutiktas. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, toki įstatymai:
a) kariuomenei reikalingų arklių auginimo,
b) vežimų, pakinktų, balnų gamybos tvarkymo,
c) persikėlimo priemonių (keltų, valčių) tvarkymo,
d) ryšinių karvelių mokymo ir t. t.

Tai visi įstatymai reikalingi visuomeninių organizacijų pagalbos, norint juos sėkmingai įgyvendinti. Vien valdine propaganda šių dalykų nieku būdu žmoniškai neišpopuliarinsime. Kai kurių Šaulių Sąjungos darbo sričių populiarinimas taip pat būtų sėkmingesnis šio aparato darbu pasinaudojus.

Galima būtų svarstyti galimumus[2] organizacijų visumos propagandą panaudoti ir išpropagavimui reikalų, tik netiesioginai susijusių su krašto saugumo stiprinimo darbu (išugdymas darbo pagarbos, kova su naminės degtinės varymu, kontrabanda ir t. t.); tačiau šie reikalai visuomet turėtų užleisti pirmenybę grynai kariniams reikalams. Verčiau mažiau apžioti, bet tikrai nukąsti. Toks turėtų būti visuomenės organizacijų darbą derinančio organo geležinis dėsnis. Propagandos dempingas[3] visuomet tik kenkia.

Kiekviena atskira organizacija, be dalyvavimo organizacijų visumos darbuose, dar turėtų atlikti kurį nors specifinį karinį darbą. Trumpai žvilgterėkime, kokie čia darbai turėtų būt: bent tose organizacijose, kuriose jie yra aiškūs.

Skautų Sąjunga galėtų didelį darbą nudirbti rengdama karininkų bei puskarininkių kandidatus. Per ją turėtų pereiti visi būsimieji karininkai ir joje turėtų jie gauti pirmuosius administracinio bei vadovavimo darbo pradus. Skautų vartojamoji skilčių sistema kaip tik šiam reikalui gerai tinka. Be to, skautų eilėse būsimieji kariūnai, aspirantai[4] bei puskarininkiai turėtų įgusti orientuotis naktį, miške, naudotis žemėlapiu.

Kadrų klausimas – pats svarbiausias klausimas valstybės karinio rengimo programoje. Kai kariuomenė, Šaulių S-ga, darbo tarnyba, priešcheminės ir priešlėktuvinės apsaugos organizacija bus aprūpintos kadrais, visa kita išspręsti bus palyginti lengviau. Skautų Sąjunga greta mokyklų gali suvaidinti, jei norės, labai rimtą vaidmenį, auklėjant įvairiausios rūšies kadrus.

Lietuvos Ugniagesių Sąjunga turėtų kuo geriausiai supažindinti komandų narius su apsauga nuo padegamųjų bombų ir turėtų kuo daugiausia narių pasirengti iš nemobilizuojamųjų tarpo, kad, karui kilus, netektų improvizuoti papildymų. Turi stengtis kuo plačiau išplėsti komandų tinklą Lietuvoje, aprūpinti kiek galint geriau gaisro gesinimo įrankiais ir dalyvauti priešlėktuvinės ir priešcheminės apsaugos bandymuose.

Ugniagesių Sąjunga drauge su priešlėktuvinės ir priešcheminės apsaugos organizacija turėtų studijuoti kovą su gaisrais karo metu ir populiarinti žinias apie gynimąsi nuo padegamųjų bombų. Kol tokios propagandos nėra, labai retas namų savininkas supranta, kodėl būtent reikia apvalyti nuo degamos medžiagos pastoges, o ne ką nors kita. Daugelis namų savininkų neturi jokio supratimo apie padegamųjų bombų vartojimo taisykles, ir todėl mano, kad gyvenamiems butams, vienodai kaip ir pastogėms, gresia gaisras nuo padegamųjų bombų. Iš tokio nesiorientavimo kyla nenoras vykdyti privalomus paliepimus, liečiančius apsaugą nuo padegamųjų bombų.

Jaunųjų Ūkininkų Rateliai šalia savo specifinio darbo, turėtų pasistatyti sau tikslą parengti ateičiai iš savo narių kuo didžiausią būsimų teritorialinių dragūnų skaičių. Dragūnų įstatymas duotų Lietuvos karinėms jėgoms labai daug naudos ir sutaupytų daug pinigų, jeigu jį plačiu mastu būtų galima realizuoti. Deja, visuomenė per mažai susipažinusi su dragūnų tarnyba, ir todėl dragūnų skaičius auga ne tokiu greičiu, kokiu galėtų augti. Jaunuosius ūkininkus reikėtų paskatinti rinktis dragūnų tarnybą tose apskrityse, kur jie organizuojami, o ten, kur jie neorganizuojami, paskatinti ruoštis raitųjų šaulių tarnybai.

Būsimajame kare, ypač karo pradžioje, kavalerija bus ypatingai reikšminga. Tačiau laikyti taikos metu didelį kavalerijos kiekį yra labai brangu (vieno eskadrono išlaikymas taikos metu kainuoja beveik tiek pat, kiek ir vieno bataliono, nors eskadrono ugnies jėga yra bent 10 kartų mažesnė kaip bataliono ugnies jėga). Čia ir galėtų padėti jaunieji ūkininkai, jeigu per jų ratelius būtų varoma propaganda pasirengti subrendus užpildyti dragūnų ir raitųjų šaulių eiles. 349 Gana jautrus reikalas – kariuomenei tinkamų arklių auginimas. Ir čia gera jaunųjų ūkininkų valia galėtų šį tą padėti, jeigu jie padarytų reikiamos įtakos savo tėvams.

Sporto organizacijos labai daug pasitarnautų kariniam tautos rengimui, jei kuo daugiausia išplėstų šaudymo sportą. Gero šaudymo reikšmę labai nedaugelis pilnai įvertina. Daug kam atrodo, kad vienas geras šaulys visvien neatstos, pavyzdžiui, trijų kiek prastesnių šaulių. Tai yra klaida. Jeigu vidutinis šaulys, kiek pasitrenavęs, šaudydamas į taikinį visas kulkas paleis ne toliau kaip 14 žiedas, o įgudęs šaulys ne toliau kaip 21 žiedas (iš 24 žiedų), tai, neišmanėlio nuomone, tas dar ne taip didelis dalykas. Iš tikrųjų skirtumas milžiniškas. Pirmojo Šaulio kulkos išsisklaido keliolika kartų didesniame plote kaip antrojo, taigi ir pataikymų galimumų jis turi keliolika kartų mažiau. Todėl kautynėse antrasis šaulys, jeigu jis gerai valdys nervus, gali atstoti keliolika vidutinių (ne blogų) šaulių. Todėl šaudymo sporto mūsų visuomenėje, ypač plačiuose jos sluoksniuose, niekuomet nebus per daug. Geras šaudymas labai pakelia pasitikėjimą savimi, savo tauta.

Sportas turi būti suderintas su mokymo darbu, nes sportas yra neatskiriama moderninio žmogaus auklėjimo dalis. Sportas, tinkamai naudojamas, išugdo žmoguje reikalingas kariui ypatybes. Sporto varžybos yra priemonė natūraliems kovos instinktams ugdyti. Moderniškos kautynės reikalauja mokėti susikaupti, nenustoti šalto proto sunkiausiais kovos momentais. Sportas reikalauja to pat. Moderninės kautynės reikalauja mokėti skaičiuoti savo jėgas, mokėti energijos bei entuziazmo impulsus įsprausti į technikos rėmus. To pat reikalauja ir sporto rungtynės. Kautynės reikalauja nepamesti ūpo tuomet, kai nesiseka. Ir sporte tai pagrindinis dėsnis.

Sportas, kuriame nėra ugdomas susivaldymas, džentelmeniškumas, riteriškumas, kariniu atžvilgiu jau žymiai nustoja savo vertės. Gimnastika kai kuriais atvejais taip pat turi žymių minusų prieš azartinį sportą, nes ji pilnumoje neugdo kovos instinktų, nemoko vertinti priešo, neparodyti jam išvaizda savo silpnybių. Jaunuolis, atliekąs pratimus, reikalingus boksininkui treniruotis, turi naudą dėl to, kad stiprina sveikatą, nukreipia savo dėmesį nuo alkoholio ar netvarkingo lytinio gyvenimo. Tačiau jaunuolis, kuris dar kartais ir pats dalyvauja bokso rungtynėse, jei jis sumaniai bus vadovaujamas, turės palyginti daugiau naudos. Jis išmoks realiai vertinti savo ir savo priešų jėgas, išmoks susikaupti, valdyti savo išvaizdą sunkiausiais momentais, neparodyti nepasitenkinimo pralaimėjęs, apskaičiuoti savo ir priešo jėgų santykį, nesijaudinti dėl publikos reagavimų, raumenų darbą derinti su proto darbu energingos kovos metu ir t. t.

Dar daugiau naudos gaus jaunuolis, kuris gerai vadovaujamas žais ir dalyvaus futbolo ar krepšinio rungtynėse. Be visų gerų boksininko ypatybių, jis dar įgaus palinkimą bendradarbiauti su kitais žmonėmis, išmoks bendromis jėgomis labiau pasitikėti, negu vien tik savomis.

Visų šių gerumų tuo tarpu ne visuomet įgauna mūsų sporto klubų nariai. Dėl to dažniausiai tenka kaltinti tų klubų vadovybes, kurios dažnai visiškai užmiršta auklėjamąją sporto reikšmę. Šiai ydai šalinti mūsų sporto vadovai neturėtų gailėtis darbo.

Remtinas, be abejo, masinis sportas. Juo didesnis kiekis mūsų piliečių pasisems iš sporto fizinių ir dvasinių jėgų, juo geriau. Tačiau sporto plitimas masėse turi būti planingas. Ten, kur pradedama sportuoti be jokios fizinio auklėjimo žinovų kontrolės, gresia pavojus sportui iškrypti iš racionalumo ribų ir sukompromituoti sporto idėją. Parengtų fizinio auklėjimo žinovų turime jau nemaža, reikia tik jų įtaką išplėsti visur, kur tik atsiranda noras sportuoti.

Skleidžiant masinį sportą, neužmirštinas ir rekordininkų bei reprezentacinių komandų rengimas. Tai nėra reikalas svarbesnis, negu masių įtraukimas į sportą, bet ir rekordininkai reikalingi. Sportiniai laimėjimai pakelia tautos pasitikėjimą savimi, o tai jau daug reiškia kariniu atžvilgiu ir, be to, padeda mases įtraukti į sportą.

Sportas kartu turi būti tautos organizacinių gabumų ugdytojas. Asmenys, organizuoją sporto rungtynes ar pasirodymus, pratinasi organizuoti, valdyti minias. Valdininkui, karininkui, šaulių būrio vadui sporto pasirodymų rengimas yra praktiškos organizavimo bei vadovavimo pamokos, kurios turi būti kiek galint geriau išnaudotos. Deja! Šis reikalas mūsų krašte dar nėra reikiamai įvertintas. Kai kurie mūsų sportininkų pasirodymai būna taip neatidžiai organizuojami, taip nemokšiškai vadovaujami, kad vietoje jėgos ir grožio demonstracijų gaunama organizacinio nepajėgumo demonstracija. Todėl ypač reikalautina, kad mūsų sportiniai pasirodymai punktualumo, laiko išnaudojimo (intensyvumo), dalyvių drausmingumo, publikos informavimo ir kitais organizacinio pobūdžio atžvilgiais būtų kiek galint tobulesni.

Žurnalistų organizacijos turėtų gerai išsiaiškinti, kokia propaganda reikalinga karo metu. Jos turėtų gerai suprasti, kada ir kur reikia kelti gerą nuotaiką, iš kur reikia duoti korespondencijų gražiomis spalvomis piešiančių fronto kovotojų gyvenimą ir darbus, o kur reikia nurodyti kovotojų vargus bei sunkybes.

Karo korespondento darbas reikalauja specialaus pasirengimo. Neparengti karo korespondentai ne tik karo metu, bet net ir taikos metu kartais tik kenkia. Pavyzdžiui, vienais metais grįžo per Kauną iš manevrų kariai labai pavargę. Iš pačios karių išvaizdos buvo matyti, kad jie labai ilgus žygius atlikę, mažai miegoję. Kaip visada, šiuos karius sutiko su gėlėmis gausūs kauniečių būriai, o kitos dienos laikraščiai, irgi kaip visada, rašė, jog grįžo žvali ir puikios išvaizdos kariuomenė. Toks aiškus melas, žinoma, sumažina pasitikėjimą propaganda. Reikėjo rašyti teisybę, nurodant priežastis, kodėl šios kariuomenės dalys buvo pavargusios, kartu nuo savęs pridedant vieną kitą sakinį, kad nors karas bus dar sunkesnis, negu manevrai, bet visvien mes jį ištversime. Įspūdis ir pasitikėjimas tokia propaganda būtų visai kitas. Ta proga galima, pavyzdžiui, būtų nurodyti, kad kareivio jėgas galima taupyti duodant kiekvienai kuopai, po auto sunkvežimį kuprinėms vežti. Kartu galima pasiūlyti, kad kiekviena apskritis savo įgulai tokių sunkvežimių padovanotų.

Būtų gera, kad mūsų žurnalistai patys ieškotų būdų geriau karo korespondento pareigoms pasirengti, studijuodami tai, kas užsienyje šiuo reikalu daroma. Tai būtų jų gražiausia auka karinio valstybės saugumo reikalui. Atsimintina tačiau, kad melagingas idealizavimas visuomet tik kenkia.

Vienoje pasakėčioje Krylovas pasakoja apie tiltą, kuriame prasmegdavęs kiekvienas melagis, jei tik jis ant tilto užeidavęs. Girdi, praeitą pavasarį ten prasmegę du žurnalistai ir siuvėjas. Krylovo laikais spauda, berods, dar perdaug sensacijų nesigaudė, o vis dėlto Krylovo nuomone žurnalistai dukart daugiau melavo net už visiems žinomus melagius – siuvėjus. Ką gi pasakytų Krylovas mūsų sensacinės spaudos amžiuje?

Būsimojo karo metu spaudai numatomas bene svarbiausias vaidmuo propagandoje. Deja, ar tikės piliečiai tai spaudai, kuri jau taikos metu sensacijų besivaikydama kasdien apgaudinėja skaitytojus?

Idealas būtų, jei mūsų spauda visai nesivaikytų sensacijų. Tik šis idealas iš spaudos pareikalautų gausių aukų. Paprastas pilietis, skaitytojas, reikalauja sensacijų. Tik labai mažas % skaitytojų ieško laikraščiuose tiesos. Daugumas godžiai skaito sensacijas ir visai nepyksta ant laikraščio, jeigu vėliau sužino, kad tai buvo netiesa. Skaitytojas visvien lieka dėkingas už jam suteiktą išgyvenimą.

Todėl laikraštis vieną dieną didelėmis raidėmis paskelbia „Madridas paimtas“, o kitą dieną atitaisymą deda tik smulkiomis raidėmis. Dar blogiau, kai didelėmis raidėmis parašo antraštę „SSSR – Japonijos karas“, o tekste smulkiu šriftu parašo, kad vyrauja nuomonė, jog tokio karo nebūsią.

Spauda vis dėlto neturi likti vien sensacijų ištroškusios visuomenės reikalavimų tenkintoja. Tačiau atimkime iš spaudos sensacijas, ir ji neteks daugelio skaitytojų; skaitytojai griebsis užsienio sensacinės spaudos. Išeitį iš šios padėties turėtų rasti patys žurnalistai. Žurnalistai galėtų prašyti vyriausybės pagalbos kovoje su savo draugais (tikriau – draugiškumo laužytojais), kurie biznio sumetimais prie bendro žurnalistų sutarimo nenorėtų dėtis.

Moterų organizacijos. Moters vaidmuo šių dienų kare lygus vyro vaidmeniui. Jai, tiesa, nereikia kautis fronte, nes tokioms kautynėms fiziškai ir psichiškai ji nevisai tinka, tačiau kiekviena moteris, kuri užnugaryje savo darbu pavaduoja vyrą, atleidžia į frontą vieną karį. Todėl moterų pasirengimas būsimajam karui – visų pirma yra pasirengimas pavaduoti vyrus jų darbuose.

Pirmutinis moterų organizacijų rūpestis turėtų būti įsąmoninti visas moteris, kad jos savo šeimas tinkamai parengtų galimam karui. Šeima turi stengtis pasirengti karui taip, kad ji kuo mažiausia sunkybių karo metu sudarytų valdžios bei savivaldybės organams, kad išleistą į frontą šeimos narį skatintų energingai kovoti, bet ne graudintų savo kasdieniniais rūpesčiais.

Kiekviena moterų organizacija ypatingai turėtų susirūpinti, kad organizacijoje dalyvaujančių moterų šeimos karo metu nebūtų paliktos savo likimui. Kiekvienoje moterų organizacijoje turi būti pagrindinai išaiškintas reikalingumas karo metu sumažintoms šeimoms dirbti kolektyviai. Kartu turi būti griebiamasi praktiško darbo, norint įpratinti moteris tarpusavyje bendradarbiauti, nes praktika rodo, kad daugumas vienų moterų organizuojamų bendrų darbų dažniausiai nepavyksta tik dėl to, kad moterys bendruose darbuose turi per maža praktikos, labai greitai metasi į asmenines ambicijas ir dėl smulkmenų griauna visą bendrą darbą.

Labai gausūs šaulių moterų uždaviniai. Taigi svarbu, kad kuo daugiausia moterų Šaulių Sąjungoje dalyvautų. Taip pat pasakytina ir dėl dalyvavimo priešlėktuvinės ir priešchemines organizacijos darbuose, jeigu tokia organizacija būtų sukurta.

Darbams šiose organizacijose turėtų atsiduoti kietesnio būdo ir energingesnės moterys, ypač tos, kurios jaučiasi, kad pakaktų drąsos prireikus padėti šaulių būriams kaip žinių rinkimo agentės, žvalgės, sekėjos, ryšininkės ir t. t. Dirbdamos Šaulių Sąjungoje ar priešcheminės bei priešlėktuvinės apsaugos organizacijoje moterys dažnai turės eiti organizatorių, administratorių ir net vadovų pareigas. Ne visos moterys tokioms pareigoms tinka, tačiau tos, kurios tinka, turėtų būti atitinkamai ir vidurinėse mokyklose bei Skautų Sąjungoje auklėjamos.

Visas organizacijas čia sunku ir paminėti. Tačiau aišku, kad ir studentų organizacijos, aero klubai, ekonominio, mokslinio bei kultūrinio pobūdžio organizacijos, jei tik turės noro, visuomet ras sritis, kuriose jos gali labai daug prisidėti prie valstybės karinio stiprinimo darbo.

Ypatinga vieta valstybės karinio rengimo srityje turėtų tekti studentų organizacijoms. Jos turėtų būti visa ko judintojos. Studentai jauni ir energingi. Jie paprastai daugiau už kitus pergyvena visus tautos linksmus ir liūdnus gyvenimo momentus. Studentai gali būti visur. Tiek miesto centro minioje, tiek priemiesčių kvartaluose, tiek kaime – visur gali pasireikšti studento darbas ir įtaka, jei studentas nėra sudribėlis ar žmogus be idealų. Todėl visur, kur reikia kurį nors dalyką išjudinti, ten turi pasireikšti pirmiausia studentų darbas. Studentams netenka konkrečiai nurodinėti jų karinio darbo sričių. Susispietę į atsargos karių korporaciją, į Šaulių Sąjungos korporaciją, jie patys sėkmingiausiai susiras sritis, kuriose jų pagalba bus veiksmingiausia.

Studentai dažnai sukuria miestuose vienokią ar kitokią minios nuotaiką. Jie turi mokėti sukelti minioje entuziazmą, kai to reikia. Tačiau mūsų studentams reikia priminti dar vieną dalyką. Jie turi suprasti, kad absoliučiai savarankiškų valstybių šiandien nėra; visos valstybės yra žmonijos šeimos nariai. Todėl nė vienoje valstybėje piliečiai negali sakyti: Čia mūsų valstybė ir mes darome, ką norime“. Ne! Daryti, ko tik nori, negalima ir savoje valstybėje, nes tuo būdu dažnai bus provokuojamos kitos valstybės. Jei Lietuvoje minia viešai degins Ruzvelto[5] ar Mussolinio paveikslus, tai jau bus provokacija. Jei mūsų vyriausybė pareikš norinti gerų santykių su Latvija, o minia gatvėse šauks: „Šalin Ulmanį!“ ar „Atiduokite Liepoją!“ – latviai galės kaltinti mus provokuojant, galės kaltinti mūsų vyriausybę nesugebant suvaldyti savų piliečių. Taigi studentai turi jausti ribą, kur yra tautos savigarba, o kur prasideda svetimos valstybės provokavimas. Studentai turi kelti miniose entuziazmą, bet, prireikus, turi ir skiepyti minioms susivaldymą bei drausmingumą. Nevaldomos, nors ir patriotinio entuziazmo apimtos, minios valstybės saugumui gali dažnai tik kenkti. Mūsų valstybėje gali būti net atsitikimų, kad priešas bandys išprovokuoti nedrausmingą mūsų patriotinių minių laikyseną, kad sau palankiai nuteiktų pasaulio opiniją.

Studentas minioje turi būti energingiausias ir entuziastiškiausias. Tačiau kartu jis turi būti ir išmintingiausias minios narys, suprantąs, kad minios veiksmais nedera suvaržyti vyriausybės politinio veikimo laisvę. Minia nėra atsakinga, taigi entuziazmo momentais ji linkusi yra daryti kvailysčių. Vyriausybė visuomet yra atsakinga, ji turi atsakyti ne tik už savo, bet ir už minios veiksmus. Sunkinti vyriausybės darbą yra priešo, o ne mūsų, interesas.

Karo laikotarpis yra tautos gyvenimui svarbesnis, negu taikos, nes karas stambmenomis reguliuoja tautos gyvenimą, įstumdamas tautą į vergiją ar įgalindamas tautą laisvai savo gerovę kurti. O vis dėlto daugumas mūsų organizacijų savo įstatuose nė žodžiu neužsimena apie tai, ką jos gero mano sukurti karo metui ar ką jos veiks karui ištikus. Būtų labai pravartu, jei kiekviena organizacija savo įstatuose turėtų skirsnį apie organizacijos vaidmenį valstybės kariniame rengime, apie narių pareigas krašto saugumui taikos, politinio įtempimo bei karo metu.


[1] Sunkmečių paramos gali tikėtis geresnės hipotezės atvejuje – kai visuomenėje bus geras ūpas, tačiau daug svarbiau yra rengtis blogesnei hipotezei – kai sunkmečio metu visuomenės ūpas kris. [aut. past.]

[2] galimybes

[3] prekių ir paslaugų pardavimas rinkose mažesnėmis už jų savikainą kainomis arba eksportas nuostolingomis kainomis

[4] Aspirántas (lot. aspirio – siekiu) – asmuo, kuris ko nors siekia, kandidatas, kuris rengiasi kuriai nors vietai., tarnybai arba laipsniui. Lietuvos kariuomenėje nuo 1926 m. buvo įvesta aspirantų tarnyba atsargos karininkams paruošti. Į aspirantus, kurie atlikdavo pradžioje 12 mėnesių, o paskiau 15 mėnesių apmokymą Karo Mokykloje, buvo priimami 18–29 metų amžiaus asmens, baigę nemažiau kaip vidurinę arba jai tolygią mokyklą. Gerai atlikę stažą ir išlaikę išleidžiamuosius egzaminus, jie buvo pakeliami ats. jaun. leitenantais ir paleidžiami atsargon.

[5] Franklinas Delanas Ruzveltas (angl. Franklin Delano Roosevelt), g. 1882 m. sausio 30 d. – m. 1945 m. balandžio 12 d., – 32-asis JAV prezidentas. 

← Į skyriaus pradžią — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. —
Skyrius: Visuomenės vaidmuo valstybę rengiant karui
Toliau →

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *